Sudie, Romualdai, klasės drauge
Algirdas VASERIS
Spalio pabaiga. Šilta, graži, kaip reta. Su gerokai padidėjusiais kietųjų dalelių telkiniais tarp Vilniaus kalvų, mat nėra vėjo. Tik saulėta rimtis šį rytą. Susimąsčiusi, liūdnoka, nes į menininkų kalnelį išlydime rašytoją Romualdą Granauską. Ne tiek vilnietį, kiek klasės draugą iš Mosėdžio.
Trečioji abiturientų laida didžiuojasi, galėjusi mokytis vidurinėje mokykloje kartu su būsimu Nacionalinės premijos laureatu. Laukdavom jo klasės draugų susitikimuose kas penkeri metai. Retai atvykdavo – stigo laiko, sveikatos. Dalyvavo Romualdas tik susiėjime po dešimties metų, kai tebegyveno tame pat Mosėdyje. Pribuvo ir 2001 metų vasarą, kai sumanytas filmas apie rašytoją. Atvažiavau į susitikimą pirmą ir paskutinį kartą, sakė jis. Mes, klasės draugai, tada skyrėme jam dainą. Ir filme ji, atrodo, skamba jaunatviškai. Girdite juk: palaistytas vynu kelias dar labiau dulkėjo, nuraminta man širdelė dar labiau skaudėjo.
Kaip neskaudės, jei gyvenime tiek negandų. Nuo jų Romualdas visgi įstengė gintis kurdamas. Rašyti apsakymus pradėjo, kaip ir dera, gana anksti – vidurinėje. Norėta viską išbandyti, visur pirmauti. Netgi nevengiant rizikos norėta. Kartą mes, mokyklos sportininkai, nuvykome už dvylikos kilometrų į Salantų vidurinę su tenykščiais fizkultūrininkais pasivaržyti. Romualdas nebuvo joks sportininkas, tačiau tuo metu jau garsėjo kaip literatas, kaipgi be jo – palaikys saviškius. Krepšinio rungtynės mums sekėsi pusėtinai, užtat futbolo aikštėje įvartis po įvarčio į…. mūsų vartus. Žinoma, kad reikia keisti vartininką. Tiktai kas benorės vartuose stovėti, kai salantiškiai pirmauja 4:0. Ryžtasi Granauskas, nors neturi sportinės aprangos ir futbolo vartuose niekados nėra stovėjęs. Kol kamuolys po vidurį aikštės spardomas, ir tokiam vartininkui dar nieko, bet šit atrieda, jau visai arti vartų kamuolys, pro paskutinį gynėją gali puolėjas prasibrauti ir kas tada?
– Mindaugai! – šaukia Romualdas, pakeistojo vartininko klausdamas, – ar man rankomis galima griebti?
Per likusį varžybų laiką salantiškiai įmuša dar kelis įvarčius. Džiaugtis galime tik tuo, kad iš viso praleidome ne dešimtį ar daugiau – būtų reikėję atiduoti varžovams sportinę aprangą. Gėdos ir taip per akis.
Kiek pavargęs, tiek liūdnas rudens debesiu slenku Salantų valgyklon lėkštės sriubos. Čia tuoj ateina ir Romualdas. Matydamas, kad šniceliui kapeikų vargu sukrapštysiu, Granauskas neprašytas sumoka ir už mano pietus. Iš kur toks turtingas? Ogi tuo metu, devintoje klasėje mums besimokant, respublikinėje spaudoje, berods žurnale ,,Jaunimo gretos“, išspausdinta novelė ,,Prieš audrą“. Autorius ką tik gavęs… pasakišką honorarą – mums taip atrodė tais 1954 metais. Kiek tiksliai ir nepamenu, bet šimtais rublių.
Vis prisimenu tuos pietus Salantuose, už kuriuos likau skolingas. Kuo senyn, tuo dažnyn. Prieš ketvertą metų net eilėraštį ,,Užlūžęs dėkingumas“ sudėliojau, bet taip ir neužteko drąsos perskaityti jį Romualdui. Nors dabar nenutylėsiu: labiausiai dėl to, kad nenoriu už skolą atpilt avižom po mirties.
Pacitavau eilėraščio pabaigą. Bet neišmanau, kaip nors tiek nutransliuoti tam, kuriam ji skirta: pavėluota! Eilėraščiu girtis noro neturėjau. Gal ir proga tam nepasitaikė. Retai kada matydavomės, nors pastaruoju metu abu buvome vilniečiai. Dažniau susitikti sekdavos tada, kai iš Šiaulių atvažiuodavau sostinėn į kokius nors kursus. Su klasės draugu Jonu Brenciumi kartą užsukame pas Granauską. Sėdime, šnekamės. Vėlus vakaras. Pilstau iš to, ką atsinešėm vis dažniau ir po pilną, kad tiktai greičiau tą pasisėdėjimą baigtumėm ir eitume ilsėtis, namiškių nebevarginę.
– Ė, ne, taip nėra gerai, – nesutinka Romualdas ir ant butelio užmauna arklio galvą. Tebus gaidžio: dabar tu, sako, po mažiau įpilsi, ir mes ilgėliau pabendrausime. Štai kas jam svarbu: žmogumi daraisi žiūrėdamas į kito žmogaus akis. Ir to žiūrėjimo negali būti per daug. Nebent eitum per gyvenimą pasišvilpaudamas, anot rašytojo.
Visi žinome, kad Granauskas į kūrybą žiūrėjo rimtai, o žmoniškosios buities tragizme ieškojo amžinų vertybių, kalbos perlų. Buvau ir esu jo proza besižavintis skaitytojas, jo mistiniu realizmu, gamtos vaizdais, tuo pokario partizaninės kovos vaizdavimu. Teisybė, kad kiekvienas Granausko sakinys veda į žmogų.
Pastarąjį dešimtmetį rašytojas viešumoje nedaug kur bebūdavo. Per jubiliejinius minėjimus, jeigu kas imdavo skaityti kokį jo apsakymą, sukaktuvininkas išeidavo iš salės į gretimą kambarį prabūti ten, kol baigs skaityti. To, ką pats yra parašęs, kitų lūpomis tariant girdėti nemėgo. Tada gal mėgo kokiais laimėjimais girtis? Kad ne, kiek teko patirti. Išimtis gal kūno akibrokštai: penkias mirtinas ligas turiu ir gyvenu.
Rašytojas jautė dėkingumą likimui už žmoną Genutę. Ir kaip nejaus – dažnas moterį tą vadina motina Terese. Tikrai niekas pasaulyje negali gyventi be švelnumo. Tikrai, tikrai. Tokioms aplinkybėms esant, pastaruoju metu rašyta gana intensyviai.
Daug gero paskutinėmis spalio dienomis teko girdėti apie rašytoją bei jo kūrybą: jaunesni taip nerašo ir nerašys. Netekusi šio autoriaus, lietuvių grožinė literatūra tarsi atsisveikina su praėjusiu šimtmečiu, su karų ir pokarių amžiumi. Manau, tą patį po Vilniaus universiteto šventų Jonų bažnyčios skliautais prie karsto skelbė ir Petro Vyšniausko saksofonas: laureatas – laureatui Romualdui Granauskui.
Ką skelbė, bandysiu iššifruoti. Pasiseks man? Kažin: groti nemoku, saksofono rankose nesu laikęs, bet dėl klasės draugo ko nepadarysi…
Petro Vyšniausko malda
prie karsto
Išlydimas esi, Romualdai,
Prie giliųjų vertybių grįžti:
Išsipildė!
Geso užgeso kūnas nepaslankus,
Apsčiai taip visko troškęs.
Įpročius senus po kojom pamynęs,
Ieškojai žodžio, žemaičiams prielankaus:
Čiaudam, priausam i vėskas, sakei,
Ir kad lieka tik noras gyventi.
Manau, netrukus vėlek laimingas
Kūryboj šaknysies
Su peteliškėm ant lūpų,
Prijaukintom, kaipgi kitaip…
Sudie, dvidešimtasis amžiau…
Pasveikintas būk, Romualdai,
Tikrovei dangiškai ką tiktai gimęs!
Romualdas Granauskas. Iš knygos „Trečias gyvenimas“ (2014)
* * *
Tai buvo laimingiausioji mano vasara. Gal ir kitos buvo laimingos, bet aš jų nebeatsimenu. O šitoji man tada buvo padaryta iš labai mėlyno dangaus, skaidriausio vandens Aiškūne, juodų vėžių pakriaušėse ir apšiurusių bibliotekos knygų. Nuo knygų prasidėjo mano gyvenimas, jomis, reikia manyti, ir baigsis. Negaliu sakyti, kad esu knygų žmogus, nors kiti gyvena knygose, sapnuoja kaip knygose, kalba kaip knygose. Buvau upelio žmogus, miškelio žmogus, žvyrijų, dar esu buvęs grybų ir žuvų, o paukščių – ne, nors galvą užvertęs galėdavau ilgai žiūrėti, kaip kregždės šaudo virš žalio kiemo. Dar esu buvęs savo pajuodusio smuikelio žmogus, dvejus metus – pirmdėlės karvelės Bkos, kurios ilgėjausi net kariuomenėj. Bet tai buvo vėliau, daug vėliau, o tą laimingąją savo vasarą aš tebuvau mažas, pajuodęs, alkanas vaikas su knygų pundeliu po pažasčia.
Kaimo pradinę baigiau per dvejus metus ir nebežinojau, ką toliau daryti. Kaip ją baigiau, kaip joje mokiausi, tik miglelė belikusi. Lyg nė mokęsis nebūčiau. Bet žiūrėdamas į vasaros kregždes, jau buvau bepradedąs svajoti, kaip rudenį vaikščiosiu žvyrkeliu į Mosėdį, ten bus daug knygų, daug vaikų, daug naujų mokytojų, o ne tik šie du. Čia mokytoja visą pamoką mezga ir mezga, o jos vyras niauriai žiūri pro langą ir vis barbena pirštais į stalą…
Artėjo ruduo, kregždės išskrido, už klėties pradėjo sirpti slyvos: tos mažosios, labai tamsiai mėlynos ir dar mėlyniau rūgščios. Sugalvojau: rugsėjo pirmosios rytą prisiskinsiu jų pilnas kišenes, naujojoje mokykloje padalinsiu klasės vaikams, kad su manimi draugautų. Bet patėvis pasakė:
– Niekur tu šią žiemą neisi. Pirmiau šiek tiek paauk. Nusineš varna nuo vieškelio.
O kaip aš paaugsiu, jei esu amžinai alkanas? Vakarienei visuomet tik putra – vanduo, į kurį įblęsta sauja ruginių miltų. Naktį negali nieko kito pasapnuoti, tiktai duonos kvapą, – sako, niekas kvapų nesapnuoja, aš sapnuodavau.
* * *
Iki rudens aš jau buvau perskaitęs daug knygų. Labai gaila, bet nebeatsimenu kokių. Neatsimenu nei autorių, nei pavadinimų. Jos visos buvo parašytos suaugusiems, ką aš ten galėjau suprasti? Tačiau be knygų jau nebegalėjau apsieiti. Ne tiek be knygų, kiek be paties skaitymo. Mano akys į nieką daugiau nenorėjo žiūrėti, jos tiesiog šaukte šaukė: „Duok mums raidžių!.. Duok mums raidžių!..“ Nežinau, gal yra tokia skaitymo liga? Jei yra, tai aš ja susirgau vaikystėje, paskui ji perėjo į chronišką ir nebepagydomą. Tiesą pasakius, niekas jos nei gydė, nei ruošėsi gydyti. Tiktai motina vos ne kasdien keldavo balsą: „Ko tu gadini akis saulei nusileidus? Ar tu negali palaukti, kol degsim lempą?“ Tas ir yra, kad negal palaukti, – jau Baltoji Iltis ir tas baisusis buldogas sustojo vienas prieš kitą, jau iššiepė dantis, jau puls ir įsikibs vienas kitam į gerklę!.. Juk jie nežino, kad pas mus nusileido saulė, o motina tyčia čiupinėjasi prie mūriuko, kad tik tos lempos kuo ilgiau nereikėtų degti.
Romualdas Granauskas.
A. VASERIO asmeninio albumo nuotr.
SUSITIKIMAS: Klasės draugai po daugelio metų susitiko Mosėdyje. Romualdas Granauskas – viršuje, pirmas iš kairės.
Trumpai apie autorių
Algirdas Vaseris – poetas, prozininkas, penkių romanų ir dviejų poezijos knygų autorius. Jo romanai: „Kai verki, miegas neima“ (1997), „Glodijos gaisras“ (2000), „Antilopės šuolis“ (2002), „Kamanės sparnų vėjas“ (2004), „Apelsinas plaštakei“ (2014) ir poezijos knygos: „Vakarinio dangaus“ (2010), ,,Pakeliui į Mosėdį“ (2014).
Algirdas Vaseris Šiauliuose gyveno ir dirbo apie 30 metų. Šiuo metu gyvena Vilniuje.
Algimanto BRIKO nuotr.
