Šu­kuo­se­nų fė­ja, ti­kin­ti ste­buk­lais

Vai­kys­tė, ku­rios ne­pa­si­rink­si

J. Smil­gie­nė gi­mė ir au­go Rie­ta­ve, di­de­lė­je šei­mo­je kar­tu su dar tri­mis se­se­ri­mis. Mer­gai­tės au­go vi­sos skir­tin­gos, su sa­vi­tais cha­rak­te­riais ir nuo­mo­nė­mis. Sa­vo vai­kys­tę mo­te­ris pri­si­me­na su šird­gė­la ir di­džiu­liu liū­de­siu. Bū­da­vo die­nų, kai tė­vams už duk­ras kur kas svar­bes­nis bu­vo al­ko­ho­lis, to­dėl mer­gai­tės au­go ne­pri­tek­liu­je ir ne­prie­žiū­ro­je.

„Šian­dien jiems no­riu pa­dė­ko­ti, kad su­tei­kė gy­vy­bę ir gy­vu pa­vyz­džiu pa­ro­dė, kaip ne­rei­kia gy­ven­ti. Pui­kiai ži­nau, ką reiš­kia mie­go­ti šal­ty­je ant šie­no dar­ži­nėj, kai mus lyg ko­kius šu­nis iš­va­ry­da­vo iš na­mų. Ypač su­dė­tin­gos die­nos bū­da­vo, kai stig­da­vo mais­to, vi­sa­da trū­ko pi­ni­gų. Svar­biau už vis­ką tė­vams bū­da­vo al­ko­ho­lis. Ir man vi­sai ne­gė­da pa­sa­ko­ti apie tai“, – sa­kė pa­šne­ko­vė.

Ju­di­ta lan­kė Rie­ta­vo Lau­ry­no Ivins­kio gim­na­zi­ją, vie­ne­rius me­tus te­ko mo­ky­tis Žad­vai­nių pa­grin­di­nė­je mo­kyk­lo­je. Nei kie­me, ku­ria­me au­go, nei mo­kyk­lo­je ji pri­ta­po. Vai­kai ją lai­kė ki­to­kia, at­stum­tą­ją, nes vaikš­čio­jo mur­zi­na, ne­tu­rė­jo gra­žių rū­bų ar daik­tų, ko­kiais pui­kuo­da­vo­si ki­ti vai­kai. Ir į kla­sės iš­vy­kas, eks­kur­si­jas Ju­di­ta nie­ka­da ne­va­žiuo­da­vo – ne­bu­vo iš ko.

Karš­tos va­sa­ros die­nos braš­kių lau­kuo­se

Bė­gant lai­kui vis­kas pa­ma­žu ėmė keis­tis. Paš­ne­ko­vė pri­si­me­na vi­sa­da no­rė­ju­si dirb­ti ir už­si­dirb­ti sa­vo pi­ni­gė­lių, tad su­lau­ku­si 15-os me­tų va­sa­ros se­zo­nui įsi­dar­bi­no pas mo­te­rį, ku­ri už Rie­ta­vo tu­rė­jo di­džiu­lius braš­kių lau­kus.

„Iki šiol ge­rai pa­me­nu, kai po­kal­biu me­tu ji ma­nęs tei­ra­vo­si, ar man tik­rai 15-a, ar pa­dirb­siu… Man ta­da bu­vo ne­svar­bu, į vi­sus klau­si­mus at­sa­kiau „taip“, ka­dan­gi la­bai no­rė­jau už­si­dirb­ti sa­vo pi­ni­gų. Taip ke­lios va­sa­ros ir pra­bė­go braš­kių lau­kuo­se sun­kiai dir­bant. La­bai di­džia­vau­si ir džiau­giuo­si, nes su­pra­tau, kaip rei­kia dirb­ti ir pa­čiai už­si­dirb­ti“, – at­vi­ra­vo rie­ta­viš­kė.

Bai­gu­si 10 kla­sių Rie­ta­ve, mer­gi­na iš­vy­ko gy­ven­ti į Klai­pė­dą, įsto­jo mo­ky­tis į Klai­pė­dos tu­riz­mo pro­fe­si­nę mo­kyk­lą. Gal­vo­jo, kad bai­gu­si bu­hal­te­ri­ją gy­ve­ni­me tik­rai daug pa­sieks. Įsi­kū­rė kuk­lia­me bend­ra­bu­čio kam­ba­rė­ly­je, kur vė­liau vis­ko te­ko pa­tir­ti. Pi­ni­gų ne­tu­rė­jo, sti­pen­di­ja – ma­ža, tad bū­da­vo die­nų, kai ei­da­vo mie­go­ti al­ka­na.

Įsi­dar­bi­no pu­sei eta­to mais­to par­duo­tu­vė­je. 15 va­lan­dą jau pri­va­lė­da­vo bū­ti dar­be, o moks­lai truk­da­vo iki 14 va­lan­dos. Po pa­mo­kų tek­da­vo bėg­te bėg­ti į au­to­bu­są, kad tik ne­pa­vė­luo­tų. Dar­bas baig­da­vo­si tik 23 va­lan­dą va­ka­ro, kar­tais jau ir au­to­bu­sai ne­be­va­žiuo­da­vo, tad į bend­ra­bu­tį tek­da­vo grįž­ti pės­čio­mis, žie­mą – iki skaus­mo nu­ša­lu­sio­mis ran­ko­mis.

Anks­ti žen­gė mo­ti­nys­tė ke­liu

Bai­gu­si 12 kla­sių, pro­fe­si­jos Ju­di­ta taip ir neį­gi­jo, ka­dan­gi jos gy­ve­ni­me ne­ti­kė­tai at­si­ra­do žmo­gus, dėl ku­rio tik­rą­ja to žo­džio pra­sme vis­ką me­tė ir su­grį­žo gy­ven­ti at­gal į Rie­ta­vą. Sve­ti­mi žmo­nės lei­do jau­nai po­rai ap­si­gy­ven­ti jų ne­di­de­liuo­se na­muo­se.

Su­lau­ku­si 19-os me­tų, mer­gi­na iš­te­kė­jo.

„Bu­vau to­kia jau­na, nai­vi ir ne­pa­ty­ru­si, nie­ka­da ne­ma­čiu­si ir ne­tu­rė­ju­si jo­kio pa­vyz­džio, kaip kur­ti sa­va­ran­kiš­ką gy­ve­ni­mą ir šei­mą. Ant ran­kų jau sū­pa­vau pir­ma­gi­mį Vik­to­rą – be nuo­sa­vų na­mų, be jo­kio už­gy­ven­to tur­to, už­si­su­ku­si bui­ty­je. Tuo me­tu ne­tu­rė­jau jo­kių sva­jo­nių, tiks­lų, ne­my­lė­jau sa­vęs, bet vi­sa­da sau min­ty­se kar­to­da­vau, kad ne­gy­ven­siu taip, kaip gy­ve­no ma­no tė­vai. O ga­liau­siai pa­ma­čiau, kad ir vai­kų tė­vas ne­bu­vo tas žmo­gus, ku­ris ga­lė­tų su­teik­ti tvir­ty­bę, pa­guo­dą ar pa­gal­bą“, – at­vi­ra­vo J. Smil­gie­nė.

Lai­kui bė­gant gi­mė duk­ra Au­gus­tė, o kai jai suė­jo 5 mė­ne­siai, Ju­di­ta ta­po lai­ki­na sa­vo jau­nė­lės se­su­tės Aud­ro­nės glo­bė­ja, nes se­suo ne­be­ga­lė­jo gy­ven­ti su tė­vais. Ju­di­ta ne­sle­pia – te­ko vis­ko iš­tver­ti. Įsi­dar­bi­no me­die­nos fab­ri­ke, nak­ti­nė­se pa­mai­no­se, o su­grį­žu­si po dar­bo sku­bė­da­vo pa­si­rū­pin­ti vai­kais ir se­su­te. Kad ir kaip bu­vo sun­ku, ne­ga­lė­jo nu­leis­ti ran­kų, tad su­kan­du­si dan­tis kant­riai dirb­da­vo ir min­ty­se sau lyg ko­kią mal­dą kar­to­da­vo – ateis die­na, kai da­rys tai, kas jai pa­tin­ka.

Už šu­kuo­se­nas ne­drįs­da­vo im­ti pi­ni­gų

Dar gy­ve­nant Rie­ta­ve J. Smil­gie­nė pra­dė­jo kur­ti šu­kuo­se­nas. Su­si­tau­piu­si pi­ni­gų nu­si­pir­ko ma­ne­ke­no gal­vą su na­tū­ra­liais plau­kais ir pra­dė­jo rim­tai kiek­vie­ną die­ną pra­kti­kuo­tis – vai­kams už­mi­gus iki pa­ry­čių kur­da­vo šu­kuo­se­nas, pin­da­vo įvai­riau­sias gė­les iš plau­kų.

„Rie­ta­ve kas ma­ne jau ži­no­jo ir ma­tė ma­no dar­bus, atei­da­vo ir už­si­ra­šy­da­vo pa­si­da­ry­ti šu­kuo­se­nas. Bū­da­vau to­kia lai­min­ga… Bet vi­sa­da jau­čiau gė­dą im­ti pi­ni­gus, nes ma­ny­da­vau, kad nie­ko ne­bai­gu­si ir ne­tu­rin­ti dip­lo­mo ne­tu­riu tam tei­sės. Tad dau­gu­mą šu­kuo­se­nų da­ry­da­vau vel­tui. Man už­te­ko to, kad ga­liu pa­puoš­ti mo­te­ris ir iš­leis­ti į šven­tę. Žmo­nės, pa­ma­tę ma­no dar­bus, sa­ky­da­vo – Ju­di­ta, ta­vęs rei­kia pa­sau­liui.“

Taip ir pra­si­dė­jo rie­ta­viš­kės ke­lias į gro­žio sfe­rą. Su­kau­pu­si vi­sas san­tau­pas ir nu­mo­ju­si ran­ka į kal­bos bar­je­rą, mo­te­ris vy­ko sta­žuo­tis į mo­ky­mus Tur­ki­jo­je ir Ang­li­jo­je. Vė­liau, kad ga­lė­tų įgy­ven­din­tų sa­vo sva­jo­nes ir įsi­gy­ti nuo­sa­vus na­mus, ku­rį lai­ką dir­bo žu­vų ap­dir­bi­mo pra­mo­nė­je Nor­ve­gi­jo­je.

Iš­pil­džiu­si vie­ną iš sa­vo sva­jo­nių ir įsi­gi­ju­si nuo­sa­vus na­mus bei su­lau­ku­si tre­čio­sios at­ža­los – duk­re­lės Rad­vi­lės, rie­ta­viš­kė grį­žo prie sa­vo aist­ros – šu­kuo­se­nų kū­ry­bos. Bet ir ta­da lė­šų trū­ko, te­ko nuo­lat su­kti gal­vą, kaip su­dur­ti ga­lą su ga­lu ir iš­mai­tin­ti di­džiu­lę šei­my­ną.

Praė­jus dau­gy­bei me­tų, te­ko vėl pa­skam­bin­ti mi­nė­tai mo­te­riš­kei ir dar kar­tą pa­pra­šy­ti dar­bo braš­kių ūky­je. Tuo pa­čiu me­tu pa­dir­bė­ti Pa­lan­go­je bu­tų ir ki­tų pa­tal­pų va­ly­to­ja.

„Lai­ko­tar­pis bu­vo la­bai su­dė­tin­gas, ką už­dirb­da­vau, vis­ką ati­duo­da­vau mo­kes­čiams, ne­si­sek­da­vo ir su au­to­mo­bi­liu, ku­ris nuo­lat ges­da­vo, o re­mon­tuo­ti ne­bu­vo iš ko. Su­kau­si lyg už­bur­ta­me ra­te. Bet sun­kus dar­bas at­vė­rė man akis ir lei­do su­pras­ti, kad gy­ven­da­ma su vai­kų tė­vu esu ne­lai­min­ga. Atė­jo me­tas su­kti skir­tin­gais ke­liais.“

Nau­ją gy­ve­ni­mą ku­ria sos­ti­nė­je

Po sky­ry­bų mo­te­ris kar­tu su vai­kais iš­vy­ko gy­ven­ti į Klai­pė­dą, bet ir čia sun­kiai se­kė­si su­dur­ti ga­lą su ga­lu, o apie nuo­sa­vą šu­kuo­se­nų stu­di­ją ne­bu­vo ko gal­vo­ti. Te­ko su­telk­ti vi­są dė­me­sį bei pa­stan­gas, kaip pra­gy­ven­ti. J. Smil­gie­nė ti­ki­na ga­liau­siai su­pra­tu­si, kad rei­kia kel­ti spar­nus į dar di­des­nį mies­tą – į Vil­nių.

Prieš tris mė­ne­sius sos­ti­nė­je ap­si­gy­ve­nu­si mo­te­ris džiau­gia­si, kad tu­ri daug dar­bo, jos ku­ria­mo­mis šu­kuo­se­no­mis su­si­do­mė­jo ne vie­na te­le­vi­zi­jos lai­da, žur­na­lai.

„Tarp ma­no pa­žįs­ta­mų yra to­kių žmo­nių, ku­rie ne­sup­ran­ta ir ne­pa­lai­ko ma­nęs, o gal­vo­ja, kad da­rau ne­są­mo­nes. O aš į to­kius ne­krei­piu dė­me­siu ir vi­siems lin­kiu tu­rė­ti sa­vo sva­jo­nių, tiks­lų gy­ve­ni­me, jų at­kak­liai siek­ti ir ne­švais­ty­ti sa­vo bran­gaus lai­ko. Aš my­liu gy­ve­ni­mą ir esu dė­kin­ga už kiek­vie­ną nau­ją die­ną, už kiek­vie­ną iš­mok­tą pa­mo­ką“, – sa­ko rie­ta­viš­kė.

Šiuo me­tu J. Smil­gie­nė ne tik pa­ti ku­ria šu­kuo­se­nas, bet mo­ko tai da­ry­ti ki­tas mo­te­ris, va­ži­nė­ja po Lie­tu­vą ir da­li­na­si sa­vo su­kaup­to­mis ži­nio­mis. Lais­vu me­tu va­žiuo­ja į vai­kų li­go­ni­nes ir ma­žie­siems li­go­niu­kams or­ga­ni­zuo­ja sma­gius už­siė­mi­mus. Te­ko lan­ky­tis ir Rie­ta­vo se­ne­lių glo­bos na­muo­se, kur bu­vo su­tik­ta la­bai šil­tai.

Ne­pa­lau­žia­mai stip­raus cha­rak­te­rio rie­ta­viš­kė taip pat yra ir ma­žų vai­ku­čių šu­kuo­se­nų „Fė­ja prin­ce­sė“ – ga­vu­si už­sa­ky­mą ap­si­vel­ką fė­jos su­kne­lę ir va­žiuo­ja pas vai­ku­čius į gim­ta­die­nius, puo­šia gra­žio­mis šu­kuo­se­no­mis ir iš vi­sos šir­dies mė­gau­ja­si šio­mis sma­gio­mis aki­mir­ko­mis.