Neskiepytas pacientas: „Pasijutau šuns vietoje“

Pa­si­ju­to ne­pa­gei­dau­ja­mas

„Tik įėjus pro du­ris iš­kart klau­si­mas – ar skie­py­tas? Ta­da, ieš­ko­da­ma kor­telės ir bur­bu­liuo­da­ma, kam ne­si­skie­pijęs, pa­sakė lauk­ti ko­ri­do­riu­je, nes į ka­bi­netą tik­rai ne­priims“, – pri­si­me­na pa­šne­ko­vas.
Tve­riškį nu­ste­binęs gy­dy­to­jos abe­jin­gu­mas – esą nei ap­žiūrė­ju­si, nei išk­lau­sinė­ju­si, kuo skund­žia­si, iš­kart pa­klausė – tai ko no­ri?
„Sa­kau, gal gy­dy­tis, per­si­švies­ti plau­čius. Juk aš at­ėjau pas dak­tarę, spe­cia­listę, ir ji man tu­ri pa­sa­kyt, ką da­ryt. Nor­ma­liai pa­si­kvies­ti, pa­si­klau­sy­ti plau­čių, pa­klaus­ti, kuo skund­žiuo­si, nes ma­ne jau du mėne­sius ka­muo­ja ko­su­lys, pro­blemų dėl to esu turėjęs ir anks­čiau. O čia maž­daug – tai ko at­ėjai?“
Vis­gi jau­nas vy­ras bu­vo iš­siųs­tas švies­ti plau­čių, o grįžęs jau su nuo­trau­ka vėl bu­vo pa­so­din­tas ko­ri­do­riu­je lauk­ti, nes į ka­bi­netą – šiukš­tu. „Sėdi sau prie durų, jos da­rinė­ja­si, šal­tis ei­na. O juk gal aš rim­tai ser­gu“, – įspūdžiais iš Plungės li­go­ninės da­li­jo­si tve­riš­kis.
Jo žod­žiais, stovė­da­ma tarp­du­ry­je E. Gau­die­šienė jam pa­sa­kiu­si, kad turbūt bus ūmi­nis bron­chi­tas, iš­ra­šiu­si re­ceptą an­ti­bio­ti­kams ir nu­rod­žiu­si kreip­tis pas šei­mos gy­dy­toją – ten būsiąs vi­sas at­sa­ky­mas.
Kon­sul­ta­ci­ja, pa­sak vy­riš­kio, bu­vu­si la­bai trum­pa. Tie­siog dviem sa­ki­niais su­pa­sa­ko­ju­si, „pa­me­tu­si“ la­puką su re­cep­tu ir vi­so ge­ro. Pa­si­jautęs it šu­niui penk­ta ko­ja – gy­dy­to­ja nei pa­klau­sinė­jo, nei ko­kių pa­ta­rimų davė, ne­įsi­gi­li­no į li­gos is­to­riją. Vis­kas at­lik­ta neiš­pa­sa­ky­ta sku­ba, kad tik grei­čiau lauk. Esą to­liau gy­dy­kis su šei­mos gy­dy­to­jos prie­žiū­ra, bet ši juk ne spe­cia­listė.
Tie­sa, kar­tu su juo į sky­rių bu­vo at­va­žiavęs ir bro­lis, taip pat ne­pa­sis­kie­pijęs. Ir­gi norėjęs plau­čių nuo­trauką pa­si­da­ry­ti, tik jo turė­tas siun­ti­mas ne­ti­ko. Ta­čiau tikėję­sis už nuo­trauką su­si­mokė­ti, kiek reikės. Už pa­slau­gas ir­gi. Pa­sak tveriš­kio, bro­lis taip pat bu­vo išp­ra­šy­tas lauk – esi ne­skie­py­tas ir neap­tar­naus nie­kas.
„Pas tą gy­dy­toją pa­si­ju­tau kaip koks šuo. Atei­ni pa­gal­bos, bet gau­ni kaip su maz­go­te per veidą, nes esi ne­skie­py­tas, o čia to­kie ne­lau­kia­mi. Bet juk tas skie­pas sau­gotų ma­ne, ne ją. Ser­ga ir pa­si­skie­piję. Be to, ar kitų ligų be ko­ro­nos nėra, ar kitų žmo­nių gy­dyt ne­be­rei­kia? Juk ji algą iš mo­kes­čių mokė­tojų gau­na, aš ir­gi tuos mo­kes­čius mo­ku, tai koks dar skirs­ty­mas ga­li būti?“ – ne­ga­li su­vok­ti tve­riš­kis, sua­be­jojęs, ar E. Gau­die­šienė, jį ši­taip pa­vir­šu­ti­niš­kai ap­tar­nau­da­ma ir net ne­įsi­leis­da­ma į ka­bi­netą, ne­vir­ši­jo sa­vo įga­lio­jimų.


„Vi­sus vie­no­dai ap­tar­nau­ju, vi­sus „ko­vi­di­nius“ gy­dau“

Pati II pa­lai­ko­mo­jo gy­dy­mo ir slau­gos sky­riaus vedė­ja, pul­mo­no­logė E. Gau­die­šienė „Že­mai­čiui“ sakė pa­cien­tui su­tei­ku­si visą pa­galbą, ko­kia jam ir pri­klausė. „Ir tie plau­čiai bu­vo pa­žiūrė­ti, ir nuo­trau­ka pa­da­ry­ta, ir pa­ti re­ceptą pa­ra­šiau, dar į ran­kas įda­viau. Ko dar reikė­jo?“ – vy­ro pa­si­pik­ti­ni­mo ne­sup­ra­to gy­dy­to­ja.
Ir esą elgė­si ji pa­gar­biai, o būten ap­si­lankę bro­liai buvę aro­gan­tiš­ki, aikš­tin­gi, ne­tgi pik­ti. Vie­nas jų ne­turė­jo rei­ka­lin­go siun­ti­mo, todėl ir kon­sul­tuo­tas ne­bu­vo.
O si­tua­ciją, kad pa­cien­tas ne­bu­vo priim­tas į jos ka­bi­ne­tą, bet kon­sul­tuo­tas, anot pa­čios gy­dy­to­jos, prie re­gist­ratū­ros bor­diū­ro, E. Gau­die­šienė aiš­ki­no pan­de­mi­niais ri­bo­ji­mais, ne jos pa­čios su­gal­vo­tais, o nu­leis­tais svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nist­ro.
„Yra vie­nas lau­kia­ma­sis to­kiems žmonėms, ne­skie­py­tiems ir be testų. To­kia tvar­ka da­bar. Jei­gu jis būtų buvęs skie­py­tas ar at­si­nešęs testą, būčiau į pa­tį ka­bi­netą pa­si­kvie­tu­si. Bet da­bar yra lau­kia­ma­sis spe­cia­liai tam pa­da­ry­tas ir ten jis bu­vo pa­klau­sinė­tas, ap­žiūrė­tas, nu­si­ųstas į rent­geną ir pa­ra­šy­tas gy­dy­mas“, – kalbė­jo pul­mo­no­logė.
E. Gau­die­šienė sakė dir­ban­ti jau 40 metų, bet kar­tais jau ne­be­ži­nan­ti, kaip vi­siems pa­cien­tams įtik­ti, ypač to­kiems, ku­rie iš­kart pra­de­da kalbė­ti apie sa­vo tei­ses, bet pa­rei­gas pa­mirš­ta. Esą jie gy­dy­to­jus lai­ko nu­lio vie­to­je, sau leid­žia viską, o va pa­tys ne­si­skie­py­ti ga­li.
„Aš vi­sus vie­no­dai ap­tar­nau­ju, vi­sus „ko­vi­di­nius“ gy­dau“. Bet esu žmo­gus ir to­kių ne­si­skie­pi­ju­sių pa­cientų bi­jau. Bi­jau ir su­si­rgti, ir nu­mir­ti“, – ti­ki­no gy­dy­to­ja.
Tuo tar­pu tve­riš­kis sakė to­kios ne­pa­gar­bos, ko­kios su­laukė iš E. Gau­die­šienės, nie­ka­da anks­čiau ne­pa­tyręs. Ir yra įsi­ti­kinęs, kad vis­kas „dėl to ne­lem­to skie­po“.
Vy­ras sa­ko sau vis už­duo­dan­tis klau­simą, ar tas bal­tas cha­la­tas, kurį vil­ki gy­dy­to­jai, ne­įpa­rei­go­ja jų su vi­sais pa­cien­tais be išim­ties elg­tis em­pa­tiš­kai, rūpes­tin­gai ir pa­gar­biai?