Šven­tuo­sius dro­žian­tis Au­ri­mas: „Tuš­čiai švais­ty­ti lai­ką – ne man“

Li­nos RUI­BIE­NĖS nuo­tr.

Vi­sa­da liks dė­kin­gas sa­vo mo­ky­to­jui

Pri­si­mi­nęs vai­kys­tę A. Jur­gai­tis pa­sa­ko­jo, kad pir­mą kar­tą apie me­džio dro­žy­bos už­siė­mi­mus su­ži­no­jo be­si­mo­ky­da­mas tuo­me­tės „Bab­run­go“ pa­grin­di­nės mo­kyk­los ant­ro­je kla­sė­je iš drau­go Pau­liaus.

„Drau­gas man pa­pa­sa­ko­jo, kad dar­bų mo­ky­to­jas Vik­to­ras Rai­bu­žis vi­sus vai­kus, ku­rie no­ri iš­mok­ti dirb­ti su me­džiu, kvie­čia atei­ti į jo bū­re­lį. Nu­ta­rė­me pa­ban­dy­ti. Drau­gas po me­tų neišt­vė­rė ir pa­bė­go, o ma­ne ši veik­la la­bai su­ža­vė­jo ir nu­ta­riau pa­si­lik­ti. Ži­no­ma, bū­da­vo to­kių die­nų, kai no­rė­jo­si su drau­gais bėg­ti į kie­mą, bet me­dis trau­kė lyg mag­ne­tas“, – pa­sa­ko­jo Au­ri­mas.

Vai­ki­nas pri­si­pa­ži­no, kad anuo­met be­si­mo­ky­da­mas mo­kyk­lo­je bu­vo kie­tas rie­šu­tė­lis ap­lin­ki­niams, ne vi­sa­da draus­min­gas ir su­kal­ba­mas, net bėg­da­vo iš pa­mo­kų. Ma­ma la­bai no­rė­jo, kad sū­nus ras­tų ko­kią mė­gia­mą veik­lą ir tu­rė­tų už­siė­mi­mą, nes spor­to bū­re­liai jo ne­do­mi­no. O štai mo­ky­to­jas A. Rai­bu­žis įžvel­gė ja­me gi­liai sly­pin­tį ge­bė­ji­mą, kaž­kaip su­ge­bė­jo su­do­min­ti me­džiu, vi­sa­da pa­ska­tin­da­vo ir pa­lai­ky­da­vo.

Pir­mie­ji Au­ri­mo dar­bai bu­vo rai­žy­tos len­te­lės ir Už­ga­vė­nių kau­kės, ku­rias iki šiol sau­go kaip bran­gų pri­si­mi­ni­mą.

A. Jur­gai­tis ne kar­tą da­ly­va­vo Pla­te­liuo­se su­reng­ta­me Už­ga­vė­nių kau­kių kon­kur­se, moks­lei­vių liau­dies dai­lės kon­kur­se „Si­dab­ro vai­ni­kė­lis“ re­gio­ne du kar­tus pel­nė ant­rą­sias vie­tas ir du kar­tus – pir­mą­sias, Plun­gės kul­tū­ros cent­ro or­ga­ni­zuo­ja­mos pa­ro­dos-kon­kur­so „Sta­nis­lo­vas Riau­ba – Že­mai­ti­jos An­der­se­nas“ jau­nų­jų me­ni­nin­kų kon­kur­se 2015 ir 2020 me­tais pel­nė ant­rą­sias vie­tas.

„Auk­so vai­ni­ko“ re­gio­ni­nia­me tu­re A. Jur­gai­tis bu­vo pa­ste­bė­tas ir šiais me­tais, vaiz­duo­ja­mo­jo me­no ka­te­go­ri­jo­je pel­nė tre­čią­ją vie­tą.

Vai­ki­nas su šyp­se­na pri­si­me­na, kad dar be­si­mo­ky­da­mas mo­kyk­lo­je kiek­vie­nais me­tais prieš va­sa­ros ato­sto­gas vi­sa­da su­lauk­da­vo pa­gy­ri­mų ir pa­dė­kos žo­džių už mo­kyk­los ar mies­to var­do gar­si­ni­mą. Per kiek­vie­ną šven­tę bū­da­vo pa­mi­ni­ma jo pa­var­dė ir gau­ti ap­do­va­no­ji­mai, kas įžieb­da­vo dar di­des­nį no­rą kur­ti.

Au­ri­mas sa­kė ne kar­tą ban­dęs do­mė­tis, iš kur yra ga­vęs tą me­no gys­le­lę, bet nei šei­mo­je, nei gi­mi­nė­je ne­ra­do nė vie­no, tu­rin­čio me­ni­nių su­ge­bė­ji­mų. Dėl to Au­ri­mo ta­len­tas jo ar­ti­mų­jų ra­te at­ro­do dar iš­skir­ti­nes­nis. Ma­ma be ga­lo džiau­gia­si to­kia sū­naus veik­la ir kruopš­čiai ren­ka iš­kar­pas iš spau­dos lei­di­nių, nuo­trau­kas bei ki­tus įra­šus apie sū­naus lai­mė­ji­mus ir pa­sie­ki­mus.

Pir­mo­sios dirb­tu­vės – dau­gia­bu­čio rū­sy­je

A. Jur­gai­tis pri­si­pa­ži­no, kad iki šiol nė­ra nu­pie­šęs nė vie­no sa­vo dar­bo es­ki­zo, nes vi­sos idė­jos ir min­tys iš­kart bū­na per­ke­lia­mos ant me­džio. Mo­kyk­lo­je įvai­rių pa­siū­ly­mų ir idė­jų, ką bū­tų ga­li­ma su­kur­ti, daž­nai su­lauk­da­vo iš pe­da­go­gų, o da­bar dirb­tu­vė­se rea­li­zuo­ja sa­vo pa­ties fan­ta­zi­ją.

„Pra­dė­jęs dro­ži­nė­ti ėmiau do­mė­tis ir ki­tų me­džio meist­rų, tau­to­da­li­nin­kų biog­ra­fi­jo­mis. Kar­tą de­šim­to­je kla­sė­je iš bib­lio­te­kos pa­siė­miau kny­gą apie lie­tu­vių liau­dies skulp­to­rių Lion­gi­ną Šep­ką. Pa­ma­tęs ją mo­ky­to­jas V. Rai­bu­žis pa­pa­sa­ko­jo, kad Ro­kiš­ky­je yra or­ga­ni­zuo­ja­mas jo var­do kon­kur­sas, ir pa­siū­lė ja­me su­da­ly­vau­ti“, – pa­sa­ko­jo Au­ri­mas.

Sa­vait­ga­liais jo bend­raam­žiai lai­ką leis­da­vo pra­si­ma­ny­da­mi įvai­rių už­siė­mi­mų ir links­my­bių, o jis mie­liau už­si­da­ry­da­vo dau­gia­bu­čio na­mo rū­sy­je ir taip pa­si­ner­da­vo į kū­ry­bą, kad daž­niau­siai ne­be­žiū­rė­da­vo net į laik­ro­dį. Dėl šios iš­skir­ti­nės veik­los ne kar­tą te­ko ir su kai­my­nais pa­si­pyk­ti – šie skųs­da­vo­si dėl plak­tu­ko ir kal­to sklei­džia­mo triukš­mo.

Dar vie­nas įkvė­pi­mas – ke­lio­nės, ku­rias or­ga­ni­zuo­da­vo mo­ky­to­jas V. Rai­bu­žis ir taip su­teik­da­vo mo­ki­niams ga­li­my­bę plės­ti aki­ra­tį. Pa­vyz­džiui, A. Jur­gai­tis ke­le­tą kar­tų da­ly­va­vo „Dai­nų šven­tės“ vai­kų tra­di­ci­nių ama­tų mies­te­lio ati­da­ry­muo­se, ki­to­se pa­na­šio­se šven­tė­se ir mu­gė­se, kur de­monst­ra­vo sa­vo meis­trys­tę.

Li­nos RUI­BIE­NĖS nuo­tr.

Li­nos RUI­BIE­NĖS nuo­tr.

Tu­ri į ką ly­giuo­tis

Bai­gęs 10 kla­sių A. Jur­gai­tis įsto­jo į Plun­gės tech­no­lo­gi­jų ir vers­lo mo­kyk­lą, jo­je įgi­jo ap­dai­li­nin­ko pro­fe­si­ją. Vie­nas dar­bas se­kė po ki­to, lai­mės ir ge­res­nio gy­ve­ni­mo ieš­ko­ti bu­vo iš­vy­kęs net į Vo­kie­ti­ją, bet po me­tų, pra­leis­tų lai­vų ga­myk­lo­je, vėl su­grį­žo į Plun­gę. Šiuo me­tu vai­ki­nas dir­ba Rie­ta­ve vei­kian­čio­je bend­ro­vė­je „Re­val bal­dai“ – mon­tuo­ja bal­dus.

Pa­sak pa­šne­ko­vo, kad ir kur gy­ve­ni­me jis nu­ke­liau­tų, kaž­kas iš aukš­čiau lyg paė­męs už ran­kos at­ve­da prie me­džio dar­bų. Au­ri­mas at­vi­ra­vo, kad la­biau­siai jam pa­tin­ka dirb­ti su ąžuo­lu, ku­ris yra lai­ko­mas tvir­čiau­siu ir kie­čiau­siu me­džiu. O pa­si­tei­ra­vus, ar tu­ri sa­vo mė­gia­mą me­džio meist­rą, į ku­rį no­rė­tų ly­giuo­tis, pa­mi­nė­jo Anykš­čių ra­jo­ne gi­mu­sį tau­to­dai­li­nin­ką Vy­tau­tą Ule­vi­čių. Be­je, šio me­ni­nin­ko me­džio dro­ži­nių ir pie­ši­nių eks­po­zi­ci­ja įreng­ta ir Že­mai­čių dai­lės mu­zie­ju­je.

„Vy­tau­tas Ule­vi­čius yra ma­no įkvė­pė­jas ir pa­vyz­dys, į ku­rį no­rė­čiau ly­giuo­tis. No­riu žiū­rė­ti į to­kį žmo­gų, ku­rio meist­rys­tės ir ge­bė­ji­mų man pa­čiam, ro­dos, nie­ka­da ne­bus įma­no­ma pa­siek­ti. Tam rei­kia la­bai daug pa­stan­gų, lai­ko ir dar­bo.“

Li­nos RUI­BIE­NĖS nuo­tr.

Ruo­šia­si ki­tam kon­kur­sui

Da­bar Au­ri­mas gy­ve­na Plun­gės ra­jo­ne, Jo­gau­dų kai­me. Vil­niu­je gy­ve­nan­tis dė­dė pa­ti­kė­jo jam pri­žiū­rė­ti sa­vo so­dy­bą ir su­da­rė vi­sas są­ly­gas skleis­tis jo ta­len­tui. Tad da­bar grį­žęs po dar­bo die­nos ir ga­ra­že pa­si­kū­ręs kros­nį, A. Jur­gai­tis li­ku­sias die­nos va­lan­das ati­duo­da me­džiui.

Šiuo me­tu vai­ki­nas ruo­šia­si nau­jam pra­kar­tė­lių kon­kur­sui, ku­ris vyks Ro­kiš­ky­je. Be to, yra už­si­brė­žęs ir ki­tą gra­žų tiks­lą – su­kur­ti kop­lyts­tul­pį su Šv. Flo­ri­jo­no sta­tu­lė­le ir pa­do­va­no­ti krikš­to tė­vams Re­gi­nai bei Rim­vy­dui, kad sau­go­tų jų so­dy­bą, ku­rią me­tų pra­džio­je nu­siau­bė gais­ras.

„Ma­no mo­ky­to­jas V. Rai­bu­žis, ku­riam iki gy­ve­ni­mo pa­bai­gos bū­siu dė­kin­gas už ži­nias ir ska­ti­ni­mą ei­ti šiuo ke­liu, pa­siū­lė pa­pil­do­mai pra­dė­ti lan­ky­ti pa­mo­kas pas vie­ną gar­siau­sių liau­dies me­ni­nin­kų An­ta­ną Vaš­kį“, – kal­bė­jo pa­šne­ko­vas.

Au­ri­mas at­vi­ra­vo, kad jį la­bai ža­vi ir sak­ra­li­nė kū­ry­ba, ypa­tin­gai baž­ny­ti­nė te­ma­ti­ka. Kar­tą Ro­kiš­ky­je iš­vy­dęs iš ąžuo­lo iš­drož­tas už­sie­nio meist­rų skulp­tū­rė­les taip su­si­ža­vė­jo jo­mis, kad ne­ga­li iš­mes­ti iš gal­vos. Kas­kart be­si­lan­ky­da­mas baž­ny­čio­je vai­ki­nas pa­me­ta gal­vą dėl šven­tų­jų skul­ptū­rų. Ne vie­ną yra nu­dro­žęs ir pa­ts. O kur de­da vi­sus sa­vo kū­ri­nius? Paš­ne­ko­vas sa­kė ne kar­tą apie tai dis­ku­ta­vęs su ma­ma ir abu priė­jo bend­ros nuo­mo­nės – juos kaž­kam pa­do­va­no­ti.

Lais­vo lai­ko Au­ri­mas sa­kė be­veik ne­tu­rin­tis, bet ret­kar­čiais už­su­kan­tis į bib­lio­te­ką ar kny­gy­ną ir į na­mus par­si­ne­šan­tis psi­cho­lo­gi­nių kny­gų. Pa­sak Au­ri­mo, sė­dė­ti so­cia­li­niuo­se tink­luo­se ir tuš­čiai švais­ty­ti lai­ką – ne jam.

„Man gai­la lai­ką pa­leis­ti vė­jais, gu­lė­ti lo­vo­je ir mai­gy­ti te­le­fo­ną ar spok­so­ti į te­le­vi­zo­rių. Atei­na tam tik­ras lai­ko­tar­pis gy­ve­ni­me, kai pra­de­di ieš­ko­ti sa­vęs, gy­ve­ni­mo pra­smės, mo­kai­si iš sa­vo klai­dų ir for­muo­ji nau­ją as­me­ny­bę. Kar­tais ten­ka sau ir į už­pa­ka­lį įsi­spir­ti, kad išei­tum iš kom­for­to zo­nos“, – at­vi­ra­vo pa­šne­ko­vas.