Tarp iš­šū­kių ir sva­jo­nių: mo­ky­to­jos žvilgs­nis į nau­jus moks­lo me­tus

Spa­lio 5-oji – Tarp­tau­ti­nė mo­ky­to­jų die­na

– Ko­dėl pa­si­rin­ko­te bū­tent mo­ky­to­jo pro­fe­si­ją? Kas pa­ska­ti­no no­rą dirb­ti su moks­lei­viais?

– Ne­ga­liu at­sa­ky­ti vie­na­reikš­miš­kai. Kiek sa­ve pri­si­me­nu, vi­sa­da no­rė­jau bū­ti mo­ky­to­ja. Vie­na iš prie­žas­čių gal­būt ta, kad man pa­tin­ka bend­rau­ti su žmo­nė­mis. Mo­ky­to­jo dar­bas toks, kad vi­sa­da esi dė­me­sio cent­re. Jei­gu ne pe­da­go­gi­ką, tik­riau­siai bū­čiau pa­si­rin­ku­si ki­ną, teat­rą ar ak­to­rys­tę – ko­kią nors pa­na­šią sa­vi­raiš­kos for­mą. Iš es­mės ir mo­ky­to­jo dar­bas yra tam tik­ra vai­dy­ba. Vie­no­je mo­kyk­lo­je, ku­rio­je dir­bau, di­rek­to­rius sa­ky­da­vo: „Atei­ni prie ka­bi­ne­to du­rų, at­si­kve­pi, įei­ni, pra­ve­di pa­mo­ką, išei­ni, už­da­rai dū­ris, vėl at­si­kve­pi ir sa­kai: va, ge­rai su­vai­di­nau.“
Visą straipsnį skaitykite laikraščio „Žemaitis“ 2025 m. spalio 03 d. numeryje (Nr. 76).