Plun­gė mi­nė­jo glo­bė­jo var­di­nes

Šv. Mi­šias au­ko­jo pa­ts vys­ku­pas kar­tu su Plun­gės de­ka­na­to ku­ni­gais, o li­tur­gi­ją ly­dė­jo iš­skir­ti­nė mu­zi­ki­nė pro­gra­ma – skam­bė­jo Vie­vio Šv. Onos pa­ra­pi­jos cho­ro gies­mės, at­vy­ku­sios į Plun­gę sa­vi­val­dy­bių bend­ra­dar­bia­vi­mo dė­ka. Šis cho­ras ta­po šven­tės mu­zi­ki­nio pei­za­žo šil­ki­niais po­tė­piais, su­bti­liai ap­gau­bu­siais kiek­vie­ną pa­ra­pi­jie­tį.

Mi­šių me­tu pa­šven­tin­ta Plun­gės mies­to vė­lia­va, ku­ri su­kur­ta re­mian­tis Lie­tu­vos he­ral­di­kos ko­mi­si­jos pa­tvir­tin­tu mies­to her­bu. Tai ta­pa­ty­bės stip­ri­ni­mo prie­mo­nė, žy­min­ti ati­dą is­to­ri­jai ir ry­šį su šiuo­lai­kiš­ka sa­vi­val­da. Vė­lia­vą į baž­ny­čią at­ne­šė Plun­gės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­rius Da­lius Pe­čiu­lis su šei­ma. Vys­ku­pui ją pa­šven­ti­nus, sim­bo­lis bu­vo įteik­tas me­rui Aud­rius Kli­šo­nis.

Pa­moks­lo me­tu vys­ku­pas pri­mi­nė, kad Mi­ka­lo­jus Kons­tan­ti­nas Čiur­lio­nis – neats­ki­ria­ma Plun­gės is­to­ri­jos da­lis. Ne tik mo­kė­si gro­ti pas ku­ni­gaikš­tį My­ko­lą Ogins­kį, bet ir 1909 me­tų sau­sio 1-ąją Plun­gės pa­ra­pi­jo­je kar­tu su žmo­na So­fi­ja pa­si­ra­šė do­ku­men­tą dėl san­tuo­kos. Tri­jų liu­dy­to­jų ir ku­ni­go pa­tvir­tin­tas ak­tas šian­dien iš­di­džiai sau­go­mas ir eks­po­nuo­ja­mas baž­ny­čio­je ša­lia al­to­riaus.

Vys­ku­po min­tys apie nuo­lan­ku­mą kvie­tė su­si­mąs­ty­ti – „Šv. Jo­nas sa­kė: tai Jė­zui skir­ta aug­ti, o man – ma­žė­ti.“ Šie žo­džiai ta­po at­sva­ra šiuo­lai­ki­nėms am­bi­ci­joms, kvie­tė nu­siim­ti vi­di­nes ka­rū­nas ir leis­ti Die­vui mu­my­se aug­ti – ne sa­vo jė­go­mis, bet per dė­kin­gu­mą ir pa­si­ti­kė­ji­mą.

Sau­liaus NAR­KAUS nuo­tr.

Po Mi­šių šven­tė per­si­kė­lė į erd­vę prie­šais baž­ny­čią – čia ati­deng­ta ir pa­šven­tin­ta nau­jo­ji šv. Jo­no Krikš­ty­to­jo skulp­tū­ra, fon­ta­no ak­cen­tas. Šio kū­ri­nio au­to­rius – skulp­to­rius Min­dau­gas Jun­čys, ku­rio pro­jek­tas „Jn 1,36“ pel­nė sa­vi­val­dy­bės pa­skelb­to kon­kur­so ko­mi­si­jos pa­lan­ku­mą. Kū­ri­nys – Jo­ną vaiz­duo­jan­tis at­si­sky­rė­lis kla­jok­lis, sto­vin­tis ant ak­mens, iš­var­gin­tas, bet orus, ran­ko­se lai­kan­tis nend­ri­nį kry­žių ir avi­nė­lį – tie­sio­gi­nė nuo­ro­da į Evan­ge­li­jos žo­džius: „Štai Die­vo avi­nė­lis“.

Skulp­tū­ros orien­ta­ci­ja pa­si­rink­ta ap­gal­vo­tai – nu­ga­ra į pa­sta­tus, vei­du į aikš­tę ir baž­ny­čią, kad jos bu­vi­mas tap­tų gy­vu dia­lo­gu tarp ti­kė­ji­mo ir kas­die­ny­bės. Skam­bant Pla­te­lių me­no mo­kyk­los pu­čia­mų­jų or­kest­rui, va­do­vau­ja­mam Li­no Sen­kaus, skulp­tū­ra ta­po bend­rys­tės ženk­lu ir Plun­gės dva­si­nio vei­do da­li­mi.

Jo­ni­nės šie­met Plun­gė­je ta­po pro­ga ne tik pa­gerb­ti mies­to glo­bė­ją Šv. Jo­ną Krikš­ty­to­ją, bet ir at­kreip­ti dė­me­sį į mies­to ta­pa­ty­bę bei bend­ruo­me­nės stip­ry­bę. Nors di­džią­ją die­nos da­lį ly­dė­jo lie­tus, skulp­tū­ros šven­ti­ni­mo me­tu tarp de­be­sų pra­si­skver­bė sau­lės lo­pi­nė­lis, kaip gam­tos užuo­mi­na, kad šven­tės es­mė sly­pi žmo­nių bu­vi­me kar­tu ir pa­gar­bo­je sa­vo mies­tui.

Sau­liaus NAR­KAUS nuo­tr.