Bal­tuo­nių ka­la­ku­tai – ir ant plun­giš­kių sta­lo

„Mū­sų pre­ky­vie­tės vei­kia ne tik Že­mai­ti­jo­je, bet ir vi­so­je Lie­tu­vo­je, tie­kiam sa­vo pro­duk­ci­ją į eko­lo­gi­nę mi­ty­bą pa­si­rin­ku­sius lop­še­lius-dar­že­lius, mo­kyk­las. Bend­ra­dar­biau­jam su svei­kais pro­duk­tais pre­kiau­jan­čiu „Li­vin“ pre­ky­bos tink­lu, be to, pri­sta­to­me ka­la­ku­tie­nos ir in­di­vi­dua­liai, tu­rim ne­ma­žai nuo­la­ti­nių pir­kė­jų. Kar­tą, siau­čiant gri­pui, pa­me­nu, pri­trū­ko­me ka­la­ku­tų spar­ne­lių, kau­liu­kų, iš ku­rių žmo­nės ver­da sul­ti­nį. Vė­liau mū­sų nuo­la­ti­niai pir­kė­jai pa­sa­ko­jo ban­dę vir­ti sul­ti­nį iš pre­ky­bos cent­re pirk­tos paukš­tie­nos, ta­čiau nu­si­vy­lę – ko­ky­bė bu­vo vi­siš­kai ne ta“, – pa­lan­kiais pir­kė­jų at­si­lie­pi­mais džiau­gia­si ūki­nin­kas V. Bal­tuo­nis.

Vy­ras pa­sa­ko­jo, kad au­gin­ti ka­la­ku­tus ėmė­si vie­nas pir­mų­jų Lie­tu­vo­je, 1995 me­tais. Ta­da ka­la­ku­tie­nos be­veik nie­kur ne­ga­lė­jai gau­ti, tad pir­kė­jus te­ko pra­tin­ti prie šios mė­sos. Pir­mo­ji in­ku­ba­ci­nė bal­tų­jų ka­la­ku­tų kiau­ši­nių siun­ta bu­vo at­skrai­din­ta iš Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos. Ki­to­se Eu­ro­pos ša­ly­se, taip pat JAV ka­la­ku­tie­na vi­sa­da bu­vo ir yra var­to­ja­ma ga­na pla­čiai. Ame­ri­kie­čiai be kep­to ka­la­ku­to neį­si­vaiz­duo­ja sa­vo Pa­dė­kos die­nos sta­lo. Kar­tą ke­lis ka­la­ku­tus iš Bal­tuo­nių ūkio pir­ko ir Vil­niu­je vei­kian­ti JAV am­ba­sa­da. O lie­tu­viai, ga­li­ma sa­ky­ti, tik da­bar at­ran­da šią paukš­tie­ną. Ir kar­tą pa­ra­ga­vę, pa­pras­tai su­grįž­ta jos nu­si­pir­kit vėl ir vėl.

Be to, Lie­tu­vo­je pa­ma­žu gims­ta gra­ži tra­di­ci­ja do­va­no­ti po ka­la­ku­tą sa­vo dar­buo­to­jams ar­tė­jan­čių di­džių­jų me­tų šven­čių pro­ga. V. Bal­tuo­nis sa­kė jau da­bar prii­man­tis įmo­nių už­sa­ky­mus ir pla­nuo­jan­tis prieš­šven­ti­nį tie­ki­mą į skir­tin­gus Lie­tu­vos kam­pe­lius. Ūki­nin­kas ra­gi­na šia idė­ja pa­si­nau­do­ti vi­sas įmo­nes, ku­rioms rū­pi, kad dar­buo­to­jų šven­čių sta­las bū­tų ne tik gau­siai nu­krau­tas įvai­rio­mis vai­šė­mis, bet ir kad tos vai­šės bū­tų eko­lo­giš­kos, drau­giš­kos svei­ka­tai.

Bal­tuo­nių ūkio ka­la­ku­tai mai­ti­na­mi dau­giau­siai sa­va­me ūky­je na­tū­ra­liai už­siau­gin­tais grū­di­nių kul­tū­rų pa­ša­rais. Paukš­čiai au­ga pa­lai­di, kvė­puo­ja gry­nu oru: se­zo­no me­tu ga­li išei­ti į lau­ką ir ne­tgi rink­tis – ar bū­ti sau­lė­je, ar pa­vė­sy­je po spe­cia­liai jiems įreng­ta sto­gi­ne.

Kaip juo­kau­ja ūki­nin­kas, dėl to­kių są­ly­gų jo ka­la­ku­tai ski­ria nak­tį nuo die­nos ir iš­si­mie­ga ge­riau nei sta­tis­ti­nis lie­tu­vis – bent po 8 va­lan­das per pa­rą. Ne ma­žiau svar­bu ir tai, kad ūky­je ne­nau­do­ja­mi an­ti­bio­ti­kai.

Kad šios ne­di­de­lės, bet la­bai svar­bios de­ta­lės tu­ri di­džiu­lės įta­kos pro­duk­ci­jos ko­ky­bei, ge­riau­siai ži­no Bal­tuo­nių ka­la­ku­tų pro­duk­ci­ja jau du de­šimt­me­čius Plun­gė­je pre­kiau­jan­ti Ste­fa­ni­ja.

Mo­te­ris pa­sa­ko­jo ga­lė­ju­si jau se­niai mė­gau­tis už­tar­nau­tu poil­siu, ta­čiau prieš 20 me­tų už­si­mez­gu­si pa­žin­tis su Bal­tuo­nių ka­la­ku­tų ūkiu ir pa­siū­ly­tas dar­bas jai at­sto­ja ra­mų poil­sį ir su­tei­kia ga­li­my­bę bend­rau­ti su žmo­nė­mis, jaus­tis rei­ka­lin­ga.

Bal­tuo­nių ka­la­ku­tų pre­ky­vie­tė Plun­gės ūki­nin­kų tur­gu­je, Lais­vės gat­vė­je, anks­čiau klien­tų lauk­da­vo dvi die­nas per sa­vai­tę – penk­ta­die­niais ir šeš­ta­die­niais, bet ne­se­niai nu­ta­rė pre­kiau­ti dar ir tre­čia­die­niais.

„Ar­tė­ja Vė­li­nės, po jų pra­si­dės prieš­ka­lė­di­nis lai­ko­tar­pis, tad žmo­nės vis daž­niau tei­rau­ja­si švie­žios ko­ky­biš­kos ka­la­ku­tie­nos. Kas sau per­ka, kas už­sa­ko di­des­niais kie­kiais įmo­nėms. Nuo­la­ti­niai klien­tai ir ma­no as­me­ni­nį te­le­fo­no nu­me­rį ži­no, bū­na, pa­skam­bi­nę pa­pa­sa­ko­ja, kad lau­kia iš sos­ti­nės grįž­tan­čių vai­kų, ir tei­rau­ja­si, ar tu­rė­siu fi­lė keps­niams, ar deš­re­lių. Pa­žįs­tu vi­sus nuo­la­ti­nius pir­kė­jus, ži­nau, kam ko­kį ga­ba­liu­ką pa­rink­ti, kas ko­kį mėgs­ta“, – kal­bė­jo Ste­fa­ni­ja.

Pak­laus­ta, ką pa­ti ga­mi­na iš ka­la­ku­tie­nos, mo­te­ris ne­dve­jo­ju­si be­dė pirš­tu į šal­do­mo­je vit­ri­no­je su­dė­tus ka­la­ku­tų skran­du­kus. Sa­kė mėgs­tan­ti jų iš­si­vir­ti sū­dy­ta­me van­de­ny­je ir po to val­gan­ti ar­ba vie­nus, ar­ba pjaus­tan­ti į miš­rai­nes.

O pir­kė­jai daž­nai ren­ka­si švie­žios ka­la­ku­tie­nos deš­re­les ar fi­lė mė­są keps­ne­liams. Va­sa­rą ga­na po­pu­lia­ri šlau­ne­lių mė­sa – jau­ni­mas iš jos ruo­šia šaš­ly­kus. O šal­to­jo se­zo­no me­tu pir­kė­jai iš­graibs­to ka­la­ku­tie­nos spar­ne­lius, kak­lus ir nu­ga­rė­les sul­ti­niui ar šal­tie­nai.

Ap­ro­džiu­si vi­są asor­ti­men­tą, Ste­fa­ni­ja pa­ti­ki­no Bal­tuo­nių ka­la­ku­tų mė­sa pre­kiau­jan­ti su di­de­liu ma­lo­nu­mu, nes esan­ti tik­ra ir ra­mi dėl jos ko­ky­bės.

_{Užs. Nr. 601}