Ug­nė Ba­ka­naus­kai­tė-Bart­kie­nė: „Anks­čiau gal­vo­da­vau, kad bū­ti jaut­riam yra yda“

Nuot­r. iš as­me­ni­nio Ug­nės BA­KA­NAUS­KAI­TĖS-BART­KIE­NĖS al­bu­mo

– Dau­ge­lis Jus pa­žįs­ta kaip įvai­rių te­le­vi­zi­jos pro­jek­tų da­ly­vę ir svin­go vo­ka­lis­čių gru­pės „The Dit­ties“ na­rę. Bet sce­no­je ne­be­pa­si­ro­do­te. Ko­dėl?

– Bu­vo daug prie­žas­čių, ko­dėl pa­li­kau sce­ną. Vie­na iš jų – kad tai la­bai daug ati­ma jė­gų. Taip, pi­ni­gai ge­ri, esi įver­ti­na­mas, bet pri­va­lė­jau klau­sy­tis sa­vo kū­no. Pra­dė­jau ne­ga­luo­ti, pa­ty­riau ke­le­tą ope­ra­ci­jų. Tu­rė­jau su­sto­ti.

Kaip be­bū­tų, mu­zi­ka vis tiek li­ko su ma­ni­mi. Ma­no gy­ve­ni­mo fi­lo­so­fi­ja da­bar to­kia: net jei­gu ką nors da­rai ge­rai, ne­bū­ti­nai tu­ri tęs­ti, jei to ne­be­no­ri ar­ba tai ne­be­tei­kia džiaugs­mo. Ne­sup­ran­tan­čiam at­ro­do, kas tas kon­cer­tas – va­lan­da ar dvi ant sce­nos, pa­skui plo­ji­mai, pri­pa­ži­ni­mas, dė­me­sys… Tik­ras ro­jus. Ta­čiau mu­zi­kan­to dar­bas ne­leng­vas. Tu­ri tai­ky­tis prie žmo­nių, daug re­pe­ti­ci­jų, nuo­var­gio. Bū­da­vo net du ar trys kon­cer­tai per die­ną. Ir taip kiek­vie­ną sa­vait­ga­lį.
Visą straipsnį skaitykite laikraščio „Žemaitis“ 2025 m. gruodžio 16 d. numeryje (Nr. 97).