Jūs žiūrite filmą užsienio kalba ir suprantate beveik kiekvieną dialogą. Skaitote naujienų portalą ir jums beveik nereikia žodyno. Tačiau vos tik užsienietis kolega paklausia paprasto klausimo arba kelionės metu reikia paaiškinti taksistui kelią, įvyksta keistas „užstrigimas“. Delnai suprakaituoja, galvoje stoja tyla, o visi žinomi žodžiai tarsi išgaruoja. Galiausiai išlemenate keletą padrikų frazių arba tiesiog nusišypsote ir linktelite.
Tai vadinamasis „šuns sindromas“ – aš viską suprantu, bet negaliu nieko pasakyti. Tai viena labiausiai erzinančių būsenų mokantis užsienio kalbos. Kodėl taip nutinka, kad mūsų smegenys geba apdoroti sudėtingą informaciją, bet nesugeba sugeneruoti paprasto atsakymo? Ir svarbiausia – kaip peržengti šią nematomą sieną?
Pasyvusis sandėlis prieš aktyvią vitriną
Norint suprasti šią problemą, reikia pažvelgti į tai, kaip veikia mūsų atmintis. Lingvistikoje egzistuoja dvi žodyno rūšys: pasyvusis ir aktyvusis.
- Pasyvusis žodynas – tai žodžiai, kuriuos atpažįstame skaitydami ar klausydami. Mums nereikia pastangų juos suvokti, nes kontekstas padeda atkurti prasmę. Tai tarsi didžiulis sandėlis jūsų galvos gilumoje.
- Aktyvusis žodynas – tai žodžiai, kuriuos mes patys galime greitai „iškviesti“ ir panaudoti kalbėdami ar rašydami. Tai – jūsų parduotuvės vitrina.
Didžioji problema yra ta, kad daugumos žmonių „sandėlis“ yra milžiniškas, o „vitrina“ – pustuštė. Kai mes mokomės savarankiškai (naudodami programėles, žiūrėdami serialus ar skaitydami), mes nuolat pildome sandėlį. Mes treniruojame atpažinimą. Tačiau kalbėjimas reikalauja visiškai kito proceso – atkūrimo ir konstravimo. Tai tarsi raumuo, kurio mes nenaudojame, todėl atėjus lemiamam momentui, jis tiesiog neveikia.
Kodėl savarankiškas mokymasis dažnai nuvilia?
Šiais laikais populiaru manyti, kad kalbą galima išmokti tiesiog „žaidžiant“ telefonu 15 minučių per dieną. Nors tokios programėlės puikiai tinka žodyno plėtimui, jos dažnai sukuria klaidingą kompetencijos jausmą. Jūs surenkate taškus, teisingai sujungiate žodžius ekrane ir jaučiatės pažengę.
Tačiau realybė yra negailestinga. Realiame pokalbyje nėra variantų A, B ar C. Nėra laiko pagalvoti ar pasinaudoti „Google Translate“. Savarankiškas mokymasis dažniausiai yra vienkryptis eismas: informacija ateina į jus, bet jūs jos neišleidžiate atgal. Jūs tampate puikiu klausytoju, bet ne pašnekovu. Kad „prakalbėtumėte“, reikia ne tik vartoti turinį, bet ir jį kurti – o tai be partnerio padaryti itin sunku.
Psichologinis barjeras: baimė skambėti kvailai
Kita didelė priežastis, kodėl stringame, yra psichologija. Suaugusieji, skirtingai nei vaikai, turi stipriai išvystytą savikritikos jausmą. Mes esame sėkmingi savo srities profesionalai, tėvai, vadovai. Mums baisu staiga tapti „nemokšomis“, kurie painioja galūnes ar neranda tinkamo žodžio.
Ši baimė sukuria perfekcionizmo spąstus. Prieš pasakydami sakinį, mes jį galvoje sukonstruojame, patikriname gramatiką, suabejojame, ištaisome ir… momentas pasisakyti jau praėjęs. Noras kalbėti tobulai yra didžiausias kalbėjimo priešas.
Kaip kursai padeda „pralaužti“ tylą?
Čia į pagalbą ateina profesionali Skrivanek akademija. Daugelis skeptikų klausia: „Kam man mokėti už kursus, jei visą medžiagą galiu rasti internete?“ Atsakymas paprastas: jūs mokate ne už medžiagą (kuri išties prieinama), o už aplinką ir metodiką, kuri priverčia jūsų pasyvųjį žodyną virsti aktyviu.
Štai kaip gyvi kursai (arba kursai grupėse online) sprendžia minėtas problemas:
- Saugus klydimo laukas: Kursuose visi yra toje pačioje valtyje. Čia klysti yra ne tik leidžiama, bet ir būtina. Geras dėstytojas sukuria atmosferą, kurioje klaida nėra gėda, o mokymosi proceso dalis. Kai nustojate bijoti klaidų, atsipalaiduoja tas vidinis „sargybinis“, kuris neleido jums kalbėti.
- Priverstinis kalbėjimas (Output): Namuose galite tiesiog perskaityti tekstą. Kursuose dėstytojas jus įtrauks į diskusiją, paprašys išreikšti nuomonę arba suvaidinti situaciją su kolega. Jūs neturėsite prabangos tylėti. Būtent šis nuolatinis būtinumas formuluoti mintis „perkelia“ žodžius iš pasyvaus sandėlio į aktyvią vitriną.
- Realaus laiko dinamika: Bendraudami grupėje, jūs girdite ne tik idealų įrašą iš vadovėlio, bet ir kitų žmonių akcentus, skirtingą kalbėjimo tempą ir intonacijas. Tai paruošia jūsų ausį ir smegenis realiam pasauliui. Jūs mokotės reaguoti čia ir dabar, o ne pagal iš anksto paruoštą scenarijų.
Kalbėjimas yra įgūdis, o ne žinios
Svarbu suprasti vieną esminį dalyką: kalbos mokėjimas nėra tik akademinės žinios (kaip istorijos datų iškalimas). Tai yra motorinis ir socialinis įgūdis, panašus į vairavimą ar plaukimą. Jūs galite perskaityti visas knygas apie plaukimą, bet kol neįšoksite į vandenį, plaukti nemokėsite.
Tas pats galioja ir kalbai. Jei jaučiate, kad suprantate daug, bet kalbate mažai – vadinasi, teorijos etapas jums jau baigėsi. Jums reikia praktikos. Gera kalbų mokykla yra tas baseinas, kuriame prižiūrimi trenerio jūs pagaliau išmoksite ne tik plūduriuoti, bet ir užtikrintai plaukti pokalbių vandenynuose. Neleiskite, kad baimė ar tobulumo siekis jus tildytų – jūsų balsas vertas būti išgirstas, net ir su keliomis gramatinėmis klaidomis.
Užs. Nr. 338