Šv. Flo­ri­jo­no die­ną mi­nint – at­si­da­vi­mo ir pa­siau­ko­ji­mo pa­vyz­dys

Do­na­to GU­RE­VI­ČIAUS as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

Gy­ve­ni­mas kai­me išug­dė at­sa­ko­my­bę

D. Gu­re­vi­čiui – 46 me­tai, da­bar jis su šei­ma gy­ve­na Kau­ne, o gi­mė ir užau­go Rie­ta­ve. Pir­mas tris kla­ses bai­gė Rie­ta­vo Lau­ry­no Ivins­kio vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je, o ket­vir­tą kla­sę pra­dė­jo Plun­gės ra­jo­ne, Stal­gė­nuo­se, kur per­si­kė­lė su šei­ma ir gy­ve­no iki pat pil­na­me­tys­tės. Tie­sa, dešimtą–dvyliktą kla­ses bai­gė Plun­gės Se­na­mies­čio vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je.

„Tai­gi per vi­są sa­vo vai­kys­tės ir paaug­lys­tės lai­ko­tar­pį mo­kiau­si tri­jo­se skir­tin­go­se mo­kyk­lo­se. Ma­no vai­kys­tė ir jau­nys­tė bu­vo ak­ty­vi ir glau­džiai su­si­ju­si su gy­ve­ni­mu kai­me. Au­gau lai­ko­tar­piu, kai Lie­tu­va iš­gy­ve­no di­de­lius po­ky­čius po ne­prik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo, kei­tė­si vals­ty­bės san­tvar­ka, kas neiš­ven­gia­mai for­ma­vo ir ma­no pa­tir­tis bei po­žiū­rį. Te­ko ma­ty­ti ir ko­lū­kių lai­kus, ir jų ny­ki­mą, ir nau­jai be­si­ku­rian­čius ūkius“, – pa­sa­ko­jo D. Gu­re­vi­čius.