Į pyk­čio kam­ba­rį – lai­mės ieš­ko­ti

Jur­gi­tos NAG­LIE­NĖS nuo­tr.

Se­na sva­jo­nė

Vy­ras pa­sa­ko­jo jau se­niai gvil­de­nęs min­tį kur­ti vers­lą, tik il­gai ne­ži­no­jęs, į ku­rią kryp­tį pa­suk­ti. Pa­sak jo, Plun­gė­je ko tik­rai ne­trūks­ta, tai įvai­rių par­duo­tu­vių. O ko pa­si­gen­da­ma?

„Pa­da­riau, ga­li­ma sa­ky­ti, ty­ri­mą, pa­klau­si­nė­jau drau­gų, pa­žįs­ta­mų, ko jie pa­si­gen­da mū­sų mies­te. Ir vi­si kar­to­jo tą pa­tį – trūks­ta pra­mo­gų, nė­ra kur va­ka­re išei­ti, pra­si­blaš­ky­ti. Bet ta­da ki­lo ki­tas klau­si­mas – ar tas pra­mo­gų vers­las ga­li iš­si­lai­ky­ti to­kiam ma­žam mies­te? Juk kaž­ka­da bu­vo kar­tin­gai – ne­be­li­ko. Gal ne­bu­vo po­rei­kio? Prie „Vi­čiū­nų“ vei­kia bi­liar­do kam­ba­rys. Nu­va­žia­vau pa­si­klau­si­nė­ti, kaip se­ka­si. Bet vien tik nu­si­skun­di­mus iš­gir­dau, kad ne­ver­ta to im­tis, nes žmo­nėms Plun­gė­je nie­ko ne­rei­kia“, – pa­sa­ko­jo pa­šne­ko­vas.