Pri­si­min­ta aukš­čiau­sios pra­bos Rai­mon­do Jo­nu­čio poe­zi­ja

Jur­gi­tos NAG­LIE­NĖS nuo­tr.

V. Bra­ziū­nas pa­brė­žė poe­to ge­bė­ji­mą ei­liuo­ti kla­si­ki­ne ei­lė­da­ra ir lais­vo­sio­mis ei­lė­mis, iš­ven­giant poe­ti­nių bend­ry­bių, jo anks­ty­vą poe­ti­nę bran­dą. Alis Bal­bie­rius, ki­tas bi­čiu­lis ir poe­tas, taip pat pa­brė­žė R. Jo­nu­čio eru­di­ci­ją, įvai­rių sri­čių iš­ma­ny­mą.

Su­si­ti­ki­me da­ly­va­vo ir poe­to sū­nūs Ge­di­mi­nas bei Ka­ro­lis. Pas­ta­ra­sis kal­bė­jo, kad kar­tais ne­be­su­si­gau­do, kur tik­ri pri­si­mi­ni­mai apie tė­vą, o kur jau tik įsi­vaiz­da­vi­mas. Bei pri­si­pa­ži­no tė­vą pir­miau­sia pri­si­me­nąs kaip jaut­rų žmo­gų.