Kai pa­gal­bos no­ri­si čia ir da­bar

Jur­gi­tos NAG­LIE­NĖS nuo­tr.

Ne­su­lau­ku­sios pa­gal­bos Plun­gė­je, iš­sku­bė­jo į Klai­pė­dą

Mo­te­ris pa­pa­sa­ko­jo sa­vo iš­gy­ve­ni­mus, pa­tir­tus Plun­gės li­go­ni­nė­je lie­pos 19-ąją. Apie 15 val. jai te­le­fo­nu pa­skam­bi­no 79-erių ma­ma, skųs­da­ma­si pra­sta sa­vi­jau­ta – py­ki­no, du­si­no, jau­tė di­de­lį silp­nu­mą. Duk­ra nie­ko ne­lauk­da­ma at­ve­žė ma­mą į Plun­gės li­go­ni­nės Priė­mi­mo ir sku­bios pa­gal­bos sky­rių.

„At­vy­ku­sios pa­ma­tė­me, kad dar­buo­to­jos sė­di prie kom­piu­te­rių, dau­giau žmo­nių ne­bu­vo. Ma­ma de­juo­ja, kad jai blo­ga, šnibž­da, kad tuoj mirs, bet nie­kas ne­krei­pia dė­me­sio. Pa­sė­dė­jo­me gal ko­kias pen­kias mi­nu­tes. Neišt­vė­ru­si pa­ki­lau nuo suo­le­lio lau­kia­ma­ja­me paė­mu­si ma­mos do­ku­men­tus, no­rė­jau kaž­ką da­ry­ti, kreip­tis pa­gal­bos. Tik ta­da vie­na slau­gy­to­ja pa­da­rė ma­mai kar­diog­ra­mą, ėmė ruoš­ti la­ši­nę, bet, pa­si­ro­do, ne mums…“, – pri­si­mi­nė mo­te­ris.