Plun­gės „ny­be­lun­gai“

Au­to­riaus nuo­tr.

Is­to­ri­jos pėd­sa­kais

Pa­si­ro­do, kai ku­rie ka­gė­bis­tai taip pat šį tą iš­ma­nė apie se­niau­sias ger­ma­nų ir skan­di­na­vų le­gen­das, ku­rių per­so­na­žai bu­vo ny­be­lun­gai. Se­no­vės ger­ma­nų mi­to­lo­gi­jo­je bu­vo to­kia nykš­tu­kų gen­tis, val­džiu­si pa­sa­kiš­kus po­že­mio tur­tus, ku­rie vė­liau ati­te­ko bur­gun­dams. Nus­teb­sit, kai pa­sa­ky­siu, jog NKGB Tel­šių ap­skri­ties sky­rius 1945 m. va­sa­rio 13-ąją bu­vo už­ve­dęs „Ny­be­lun­gų“ agen­tū­ri­nę by­lą Nr. 204. Jo­je mi­ni­ma gru­pė plun­giš­kių in­te­li­gen­tų.

Iki pat šiol neaiš­ku, kuo tie že­mai­čiai bu­vo sie­ti­ni su ny­be­lun­gais. Gal sau­gu­mie­čiai pri­si­mi­nė dar mo­kyk­lo­je nag­ri­nė­tą me­ni­nę raiš­kos prie­mo­nę – ale­go­ri­ją? Mat tie ny­be­lun­gai, mi­ti­nės bū­ty­bės, anot epo, bu­vo sie­ja­mi su tam­sos, rū­ko žmo­nė­mis, su auk­su ir pra­keik­tais lo­biais.