Jau­no­sios ūki­nin­kės ne­gąs­di­na nei gen­dan­ti tech­ni­ka, nei fer­mos sta­ty­bos

Eg­lės DI­NA­PAI­TĖS as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

Nuo Žad­vai­nių mo­kyk­los suo­lo – į sun­kią ūkio kas­die­ny­bę

Šio straips­nio he­ro­jės gy­ve­ni­mo uni­ver­si­te­tai pra­si­dė­jo ne au­di­to­ri­jo­se. Tik­rą­ja sa­vo mo­ky­to­ja ir di­džiau­sia at­ra­ma ji va­di­na mo­čiu­tę Ma­ri­jo­na, ku­ri mer­gai­tę pra­ktiš­kai ir užau­gi­no. Vos pen­ke­rių ar še­še­rių me­tų Eg­lė jau su­kio­jo­si ap­link gy­vu­lius, žings­nia­vo pa­skui mo­čiu­tę į lau­kus ir go­džiai su­gė­rė kiek­vie­ną jos pa­mo­ką. Ma­ty­da­ma stip­rų mo­čiu­tės pa­vyz­dį, jos pa­gar­bą že­mei ir ne­nuils­ta­mą darbš­tu­mą, mer­gai­tė kai­mo kas­die­ny­bę priė­mė kaip na­tū­ra­lų sa­vo gy­ve­ni­mo bū­dą.