Plungiškiai sutuoktiniai Kristina ir Ernestas Kleinai įsitikinę: augant vaikui pirmoji patriotizmo mokykla išeinama šeimoje. Ir mokslai toje mokykloje prasideda ne nuo gražaus pasakymo „Mylėk Lietuvą“, bet nuo tėvų pavyzdžio ir noro puoselėti savo gimtąją kalbą, papročius, šalies istoriją, nuo bendrų kelionių po Lietuvą, giminės pasakojimų, perduodamų iš kartos į kartą.
Jurgitos NAGLIENĖS nuotr.„Mums patriotizmas – tai trys kertiniai akmenys: turi žinoti, iš kur ateini, branginti kalbą ir jausti atsakomybę už tai, ką paliksi po savęs“, – teigia sutuoktiniai, savo asmeniniu pavyzdžiu įrodantys, kad nesvarbu, kiek esi užimtas, visada gali ir privalai rasti laiko ne tik savo asmeninei ar šeimos gerovei, bet ir nelaimės ištiktam kaimynui ar grėsmės akivaizdoje atsidūrusiai savo šaliai.
Teatrališka pažintis
Kristina ir Ernestas, auginantys du sūnus: 14-os Samuelį ir 6-erių Edeną, šiemet mini 15-as savo santuokos metines. Prisimindami savo pažintį abu juokiasi, kad viskas prasidėjo nuo… pantomimos. Pantomimos teatro įkūrėjas Aleksas Mažonas Plungės kultūros centre buvo subūręs šio bežodžio teatro pagrindų norinčių išmokti jaunuolių grupę. Tarp jų buvo ir iki tol vienas kito nepažinoję pašnekovai.
Pantomimos užsiėmimus jaunuoliai lankė kelerius metus, su pasirodymais važinėdavo po skirtingas mokyklas. Užsimezgusi draugystė ilgainiui peraugo į romantiškus jausmus, o galiausiai buvo sutvirtinta santuokos įžadais.
Dabar Kristina juokdamasi prisimena, kaip būdama paauglė sakydavo, jog tuoksis tik 25-erių. O kai artėjant šiam amžiui Ernestas ėmė ir pasipiršo, beliko tik sutikti. „Žodis, matyt, turi galią“, – šypsosi plungiškė, vestuves atšokusi būtent 25-erių.
Pašnekovai sako šiandien nė kiek nesigailintys skubėję tuoktis. Abiejų noras buvo anksti susilaukti vaikų, kuo greičiau išmokėti paskolą už būstą, o tada jau pasidairyti po pasaulį, skirti laiko sau ir vienas kitam.
Tiesa, pati šeimyninio gyvenimo pradžia nebuvo lengva. Penkerius metus plungiškis dirbo užsienyje. Buvo metas, kai gyvendavo, kaip pats sako, „ant lagaminų“: dvi savaites čia, dvi – svečioje šalyje.
Tuoj po vestuvių paskui vyrą į Airiją išvyko ir Kristina. „Tapau meilės emigrante“, – tą nelengvą metą prisimena ji. Įsikūrus svečioje šalyje pirmas jaunos moters rūpestis buvo susirasti darbą. Kadangi ji yra baigusi lietuvių kalbos ir pedagogikos studijas, įsidarbino lituanistinėje mokykloje Dubline ir metus laiko važinėdavo 100 kilometrų į darbą ir iš jo.
Nutarė nelikti nuošaly
Vis dėlto gimus pirmąjam sūnui tapo aišku, kad reikės kažką keisti. Moteris su sūnum grįžo Lietuvą. Ilgai netrukęs, darbo užsienyje atsisakė ir Ernestas. O 2022 metais, kai Rusai įsiveržė į Ukrainą, jau pirmosiom karo dienom vyras įsirašė į Lietuvos šaulių sąjungą. Šią galimybę kurį laiką rimtai svarstė ir Kristina, tačiau abu sutarė, kad ji reikalingesnė namie, mat tuo metu sūpavo ant rankų antrąjį sūnelį.
„Bet vis nepaleido mintys, ką galiu padaryti, kaip padėti nuo karo bėgantiems ukrainiečiams. Kadangi pati esu pedagogė ir lietuvių kalbos specialistė, ilgai galvoti nereikėjo. Nutariau, kad galiu padėti karo pabėgėliams pramokti lietuvių kalbos, kad jie galėtų lengviau čia įsitvirtinti, rasti darbą.“
Moteris užsirašė į Vytauto Didžiojo universitete organizuojamus mokymus, kaip vesti lietuvių kalbos kursus užsieniečiams. O kai įgijo šiek tiek žinių, su broliu paskelbė renkantys ukrainiečių grupę.
„Iš pradžių buvo sunku, nes aš pati nemokėjau rusiškai: galėdavau suprasti, kas kalbama, o pati pasakyti – niekaip. Ir čia labai pagelbėjo brolio pagalba. Jis taip pat pedagogas, tad iš pradžių kartu vesdavom pamokas, o kai ukrainiečiai pramoko lietuviškai, likau aš viena jų mokyti, jau galėdavom lengviau susikalbėti“, – prisimena pašnekovė.
Įdomu tai, kad dvi ukrainietės, lankiusios Kristinos vedamas lietuvių kalbos pamokas, šiandien yra jos kolegės Plungės Senamiesčio mokykloje: viena veda rusų kalbos pamokas, kita – technologijų.
Mums besikalbant kavinėje, pro šalį praeina viena iš Kristinos paminėtų kolegių. Moterys draugiškai susimojuoja. Neretai gatvėje ar kitoje viešoje vietoje pažįstamų būna sustabdomas bei užkalbinamas ir Ernestas. Vieni jį pažįsta kaip aktyvų šaulį, kiti – kaip Žemaičių dailės muziejaus ekonomą, besirūpinantį tvarka tiek parke, tiek pačiuose Oginskio rūmuose.
Kaip minėta, Ernestas į Lietuvos šaulių sąjungą įstojo prasidėjus karui Ukrainoje. Vyras džiaugiasi, kad žmona visapusiškai palaikė šį jo sprendimą, o Kristina skuba paantrinti, kad jai abipusis palaikymas šeimoje yra labai svarbus. „Kai yra palaikymas, tada patriotiškumas tampa ne pareiga, o bendru šeimos gyvenimu ir vertybe, kurią natūraliai perduodame vaikams“, – teigia moteris.
Pats Ernestas sako, kad sprendimas nerti į šaulišką veiklą buvo padiktuotas ne tik karo Ukrainoje, bet ir skaudžių įvykių šeimoje. „Prieš kelerius metus netekau brolio. Jis žuvo vos 30-ies, ir šis įvykis pakeitė mano požiūrį į gyvenimą. Iš tikrųjų juk nė vienas nežinom, kiek mums duota gyventi. Gali sėdėti namie ir visko bijoti, arba gali įsilieti į tokią organizaciją kaip Lietuvos šaulių sąjunga ir iš profesionalų sužinoti, kaip apginti savo šeimą. Manau, kad tokios minties vedami daugelis žmonių ir ateina į šią organizaciją“, – teigia plungiškis.
Tėčio pavyzdys
Vyresnis Kleinų sūnus Samuelis taip pat lanko jaunųjų šaulių užsiėmimus, o jaunėlis Edenas nuo mažų dienų svajoja apie karišką tarnybą. „Didysis atsimena mane iki Šaulių sąjungos ir po jos, o mažasis užaugo matydamas mane tik toje veikloje, gal todėl ir pats dega noru tarnauti Lietuvai“, – neslepia pasididžiavimo tėvas.
Ernestas pasakoja anksčiau mėgdavęs po darbų atsipalaiduoti žvejyboje, bet dabar neturintis tam laiko ir dėl to nė kiek nesisielojantis. Meškeres perleido savo vyresnėliui, o pats savo dienas, tiek darbo, tiek laisvalaikio, planuoja toli į priekį. Darbai Žemaičių dailės muziejuje neretai nesibaigia kartu su įprastom darbo valandom, būna, tenka darbuotis ir savaitgaliais, bet vyras džiaugiasi turintis supratingą vadovą, kuris, beje, taip pat yra šaulys ir visada išleidžia į mokymus ar pratybas.
Paklaustas, ko palinkėtų kitiems, kurie galbūt norėtų prisijungti prie Šaulių sąjungos, bet dvejoja, Ernestas pirmiausia primena, kad šiais laikais tėvynę ginti galima ne tik ginklu, bet ir smegenimis ar kruopščiu rankų darbu.
„Jei nėra noro mokytis valdyti ginklo, galima išmokti pinti maskuojančius tinklus, lieti žvakes ar virti kareivišką košę. Reikia žmonių, galinčių valdyti dronus, kurti strategijas, planuoti logistiką. Visi gali prisidėti ir visi yra reikalingi“, – teigia pašnekovas.
Jurgita Naglienė
„Žemaitis“
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
