„Šo­kio vi­zi­ja“ – dvi­de­šimt me­tų kar­tu

„Šo­kio vi­zi­jos“ nuo­tr.

Nuo ae­ro­bi­kos iki „Šo­kio vi­zi­jos“

Ko­lek­ty­vui nuo pat su­si­kū­ri­mo va­do­vau­jan­ti Sand­ra Jaz­daus­kie­nė pri­si­mi­nė, kad vis­kas pra­si­dė­jo nuo no­ro spor­tuo­ti. Iš pra­džių vie­to­je ne­nus­tygs­tan­čios mo­te­rys ir mer­gi­nos žai­dė tink­li­nį, krep­ši­nį, vė­liau rin­ko­si į ae­ro­bi­kos ir ka­la­ne­ti­kos už­siė­mi­mus. Pa­ma­žu at­si­ra­do šo­kiai, ban­dy­ta šok­ti ir pra­mo­gi­nius šo­kius, ir val­są.

Ta­čiau ap­lin­ky­bės taip su­si­klos­tė, kad te­ko pa­keis­ti po­bū­dį. „Vie­nas ko­ją pa­si­su­ko, ki­tam dar kaž­kas at­si­ti­ko – taip ir su­by­rė­jo po­re­lės, ėmėm šok­ti tik mo­te­rys. Nuo pat su­si­kū­ri­mo ko­lek­ty­ve šo­ko Ali­na, Vil­ma, Ži­vi­lė, Va­le­ri­ja, Rū­ta, Jū­ra­tė. Atė­jo daug nau­jų pui­kių šo­kė­jų, vi­sos esa­me drau­gės. Ma­nau, dau­gu­ma šoks dar il­gai“, – kal­bė­jo S. Jaz­daus­kie­nė.

Ko­lek­ty­vas tu­rė­jo „Kal­nų“ pa­va­di­ni­mą, bet atė­jo me­tas jį pa­keis­ti. Idė­ją da­bar­ti­niam da­vė šo­kė­jos Rū­tos Mic­kū­nai­tės tė­tis. Jis me­tė min­tį: jei Že­mai­čių Kal­va­ri­jos kraš­tas neat­sie­ja­mas nuo poe­to Vy­tau­to Ma­čer­nio „Vi­zi­jų“, tad ko­dėl ir šo­kė­jos ne­ga­lė­tų tu­rė­ti sa­vo vi­zi­jos?! Ši min­tis mo­te­rims pa­ti­ko ir ko­lek­ty­vas daug ne­svars­tęs pa­si­va­di­no „Šo­kio vi­zi­ja“.

Per du de­šimt­me­čius mo­te­rų gru­pė au­go, kei­tė­si jos na­rės, iš­ban­dė įvai­rius šo­kių sti­lius, da­ly­va­vo kon­kur­suo­se, pel­nė ap­do­va­no­ji­mų, tarp jų – ir „Grand Prix“ Pa­lan­go­je vy­ku­sia­me šo­kių kon­kur­se. Ta­čiau, svar­biau­sia, iš­li­ko no­ras šok­ti ir bū­ti kar­tu.

Vie­na iš sen­bu­vių – iš Al­sė­džių re­pe­tuo­ti at­vyks­tan­ti Vil­ma Bud­rec­kie­nė. Ji kal­bė­jo, kad šo­kis jau se­niai yra ta­pęs svar­bia jos gy­ve­ni­mo da­li­mi. „Šo­kiai – ma­no ho­bis. Tai veik­la, ku­ri man tei­kia daug džiaugs­mo. Ga­liu pa­mirš­ti vi­sus rū­pes­čius ir tie­siog mė­gau­tis aki­mir­ka. Pri­si­jung­ti prie „Šo­kio vi­zi­jos“ ma­ne pa­kvie­tė drau­gė, o da­bar neį­si­vaiz­duo­ju sa­vo gy­ve­ni­mo be šio ko­lek­ty­vo. Kiek­vie­nas kon­cer­tas, su­šok­tas šo­kis pa­lie­ka daug ge­rų pri­si­mi­ni­mų“, – pa­sa­ko­jo Vil­ma.

O šo­kė­ja Va­le­ri­ja Lenkauskienė, pa­klaus­ta, kur ko­lek­ty­vo stip­ry­bės šal­ti­nis, at­sa­kė: „Tai va­do­vė Sand­ra. Ji yra vi­sa­pu­siš­kai ta­len­tin­gas žmo­gus, mū­sų pa­si­di­džia­vi­mas: vi­są gy­ve­ni­mą ji dai­nuo­ja, mo­ko, šo­ka, dir­ba su ma­žai­siais šo­kė­jais. Tu­rė­ti to­kį žmo­gų mies­te­liui yra di­džiu­lė lai­mė ir sėk­mė.“

Sce­no­je – drau­gys­tė ir šo­kio ma­gi­ja

Ju­bi­lie­ji­nį kon­cer­tą ener­gin­gu pa­si­ro­dy­mu pra­dė­jo pa­čios ju­bi­lia­tės. Ren­gi­nį ve­dė pa­ty­ru­si ve­dė­ja – Kris­ti­na Ge­lum­bic­kie­nė, ku­ri vi­są va­ka­rą ne­slė­pė su­si­ža­vė­ji­mo ko­lek­ty­vo ener­gi­ja, mo­te­riš­ku ža­ve­siu ir šo­kių įvai­ro­ve. Svei­ki­ni­mų su­lauk­ta iš bi­čiu­lių, su ku­riais per dau­ge­lį me­tų už­si­mez­gė tvir­ta drau­gys­tė. Pir­mie­ji kal­va­riš­kes pa­svei­ki­no taip pat S. Jaz­daus­kie­nės va­do­vau­ja­mo ko­lek­ty­vo „Sruo­joks“ vy­rai, žiū­ro­vams su­šo­kę įspū­din­gą šo­kį „Kal­viai“. Net­ru­kus abie­jų ko­lek­ty­vų šo­kė­jai ir šo­kė­jos su­si­jun­gė pui­kiam bend­ram pa­si­ro­dy­mui.

Nuo­tai­kin­gą pa­si­ro­dy­mą do­va­no­jo ir kai­my­nai – Se­dos mo­te­rų an­samb­lis „Mit­ru­lis“. Jų šo­kis „Ma­ry­tė mė­ly­na­kė“ su­lau­kė nuo­šir­džių žiū­ro­vų ova­ci­jų. Dai­no­mis ju­bi­lia­tes svei­ki­no Že­mai­čių Kal­va­ri­jos kul­tū­ros cent­ro vo­ka­li­nis an­samb­lis „Cres­cen­do“, va­do­vau­ja­mas Kris­ti­nos Mi­ka­laus­kai­tės-Gri­cės, prieš sa­vai­tę taip pat mi­nė­jęs sa­vo dvi­de­šimt­me­tį. Vieš­nios iš Gargž­dų – ko­lek­ty­vas „Gargž­dė“ – pa­ren­gė links­mą li­ni­ji­nių šo­kių po­pu­ri. Iš Tel­šių ra­jo­no, Ne­va­rė­nų, at­vy­ku­sios šo­kė­jos ste­bi­no iš­skir­ti­niais kos­tiu­mais ir eg­zo­tiš­ka mu­zi­ka. Ke­le­tą dai­nų do­va­no­jo ir vo­ka­li­nis inst­ru­men­ti­nis an­samb­lis „Da­gi­la“ iš Plun­gės (vad. Ri­ta Džiau­gie­nė).

Ypa­tin­gą vie­tą „Šo­kio vi­zi­jos“ veik­lo­je jau ke­le­tą me­tų uži­ma švie­sų šo­kiai, ruo­šia­mi spe­cia­liai kas­met Že­mai­čių Kal­va­ri­jo­je vyks­tan­čiam švie­sų fes­ti­va­liui. Ir ju­bi­lie­ji­nį va­ka­rą kul­tū­ros cent­re už­ge­si­nus švie­sas, šo­kė­jos į sce­ną žen­gė su įspū­din­gais švie­čian­čiais spar­nais. At­ro­dė, tar­si sce­no­je sklan­dy­tų spin­din­čios fė­jos. Šis pa­si­ro­dy­mas nu­ste­bi­no net daug ma­čiu­sius žiū­ro­vus ir dar kar­tą įro­dė, kad ko­lek­ty­vas ne­sto­ko­ja kū­ry­biš­ku­mo bei drą­sos ieš­ko­ti nau­jų iš­raiš­kos for­mų.

Kal­va­riš­kės tą va­ka­rą kiek­vie­ną šo­kį šo­ko pa­si­puo­šu­sios vis ki­tais itin sti­lin­gais ap­da­rais bei ža­vė­jo įspū­din­go­mis šo­kių kom­po­zi­ci­jo­mis, ku­rios tik­rai ne­pa­da­ry­tų gė­dos jo­kiam ren­gi­niui. Ju­bi­lia­tės pri­sta­tė ir su­dė­tin­gą li­ni­ji­nių šo­kių kom­po­zi­ci­ją, ku­riai pa­reng­ti pri­rei­kė dau­gy­bės re­pe­ti­ci­jų. Ju­bi­lie­ji­nis va­ka­ras tru­ko nei daug, nei ma­žai – net 2,5 va­lan­dos. Lai­kas pra­bė­go ne­pas­te­bi­mai, o pui­ki nuo­tai­ka iš sce­nos už­krė­tė vi­są sa­lę.

Di­džiau­sia do­va­na – bu­vi­mas kar­tu

Ju­bi­lie­jus ne­bū­tų toks jaut­rus be pa­dė­kų žmo­nėms, ku­rie per dvi­de­šimt me­tų ta­po neat­sie­ja­ma ko­lek­ty­vo da­li­mi. S. Jaz­daus­kie­nė dė­ko­jo šo­kė­joms už mei­lę šo­kiui, kant­ry­bę, re­pe­ti­ci­joms ski­ria­mą lai­ką, šyp­se­nas, drau­gys­tę ir pa­si­ti­kė­ji­mą. „Net sun­ku pa­ti­kė­ti, kaip grei­tai pra­bė­ga lai­kas. At­ro­do, vi­sai ne­se­niai žen­gė­me pir­muo­sius žings­nius, o šian­dien tu­ri­me tiek daug pri­si­mi­ni­mų, kon­cer­tų, ke­lio­nių ir bend­rų iš­gy­ve­ni­mų. Jūs esa­te ma­no stip­ry­bė, įkvė­pi­mas ir di­džiau­sias šio ko­lek­ty­vo tur­tas“, – jaut­riai kal­bė­jo va­do­vė.

Vi­soms bu­vu­sioms ir da­bar­ti­nėms šo­kė­joms ji įtei­kė ma­žas do­va­nė­les bei gė­lių. Ypa­tin­gų ap­lo­dis­men­tų kvie­čia­mos į sce­ną su­lau­kė ko­lek­ty­vo sen­bu­vės Vi­da Sra­gaus­kie­nė bei Va­le­ri­ja Len­kaus­kie­nė; pa­sta­ro­ji, nors sce­no­je ne­be­pa­si­ro­do, mie­lai iki šiol da­ly­vau­ja re­pe­ti­ci­jo­se, pa­de­da or­ga­ni­zuo­jant ren­gi­nius.

Vi­sų šo­kė­jų var­du kal­bė­ju­si Rū­ta Mic­kū­nai­tė dė­ko­jo va­do­vei Sand­rai už pa­si­ti­kė­ji­mą, as­me­ni­nį dė­me­sį kiek­vie­nai mo­te­riai, kar­tu nu­va­žiuo­tus ki­lo­met­rus ir pa­lai­ky­mą. Šil­tų žo­džių su­lau­kė ir va­do­vės šei­ma – vy­ras Ri­mas bei duk­ra Gin­ta­rė, nuo­lat pri­si­de­dan­tys prie ko­lek­ty­vo veik­los. Pa­dė­ko­ta ir pa­čių šo­kė­jų ar­ti­mie­siems už kant­ry­bę, ypač pa­sta­ruo­ju me­tu, kai pa­si­ruo­ši­mas ju­bi­lie­ji­niam kon­cer­tui pa­rei­ka­la­vo daug lai­ko. Ap­si­ka­bi­ni­mai bei mo­te­rų aky­se su­ži­bu­sios aša­ros liu­di­jo, kiek daug joms reiš­kia šis ko­lek­ty­vas.

Svei­ki­ni­mų ne­gai­lė­jo ir bend­ruo­me­nės at­sto­vai. Že­mai­čių Kal­va­ri­jos bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kas Bro­nius Klei­naus­kas di­džia­vo­si šo­kan­čio­mis sa­vo kraš­to mo­te­ri­mis ir lin­kė­jo, kad „jų švie­sos spar­nai nu­švies­tų ke­lią į pa­sau­lį ir apie Že­mai­čių Kal­va­ri­ją su­ži­no­tų kuo dau­giau žmo­nių. Šo­ki­te, mer­ge­lės, dar tris­de­šimt me­tų!“.

Svei­ki­ni­mus ir pa­dė­ką nuo ra­jo­no me­ro ko­lek­ty­vui įtei­kė vi­ce­me­ras Žyd­rū­nas Pu­raus­kis, kiek­vie­nai šo­kė­jai įtei­kęs po ro­žę. Ko­lek­ty­vą svei­ki­no ir Že­mai­ti­jos ka­de­tų gim­na­zi­jos lai­ki­no­ji va­do­vė Dai­va Gra­ma­lie­nė, ki­ti bi­čiu­liai bei sve­čiai. Mu­zi­ki­nį svei­ki­ni­mą do­va­no­jo kul­tū­ros cent­ro est­ra­di­nė gru­pė „Vin­ta­žas“, kar­tu su S. Jaz­daus­kie­ne ir vi­sa sa­le už­trau­kę dai­ną „Pasveikinkit vieni kitus“.

Dvi­de­šimt­me­čio ju­bi­lie­jų vai­ni­ka­vo va­ka­ras su karš­tais ce­pe­li­nais, šven­ti­niu tor­tu bei „Vin­ta­žo“ dai­no­mis ir šo­kiais, ku­riuos dar il­go­kai šo­ko vi­si su­si­rin­ku­sie­ji.

Ren­gi­nio ve­dė­ja Kris­ti­na taik­liai pa­ste­bė­jo, kad lai­min­gas žmo­gus yra tas, ku­ris šo­ka. „Šo­kio vi­zi­jos“ mo­te­rys tai pa­tvir­ti­na jau dvi­de­šimt me­tų – ir, spren­džiant iš jų spin­din­čių akių, sa­vo vi­zi­jas jos šoks dar il­gai.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.