Ūkininkai neapsigina nuo ratuotų chuliganų

Ke­tur­ra­čių vai­ruo­to­jai įsta­tymų ne­pai­so

Su ke­tur­ra­čių mo­to­ciklų vai­ruo­tojų sa­vi­va­le su­si­du­ria ne tik mūsų ra­jo­no ūki­nin­kai. Ši pro­ble­ma ak­tua­li vi­so­je Lie­tu­vo­je, nes vis dau­giau lie­tu­vių ak­ty­viam poil­siui pa­įvai­rin­ti ren­ka­si ke­tur­ra­čius mo­to­cik­lus. Vie­nas įsi­gy­ja ma­žesnį, ki­tas – di­delį ir ga­lingą, bet re­tas prie­š tai pa­gal­vo­ja, kur su juo galės lėkti.

Šia trans­por­to prie­mo­ne ga­li­ma va­žiuo­ti kaip ir vi­so­mis ki­to­mis – tik ke­liais ar spe­cia­lio­se tra­so­se. Bet, pa­sak M. Grikš­to, šių tai­syk­lių grei­čio mėgėjai ne­pai­so, va­žiuo­ja, kur no­ri. Su jais ūki­nin­kas ka­riau­ja jau daug metų. Daž­niau­siai jie bėdos pri­da­ro ru­denį ir pa­va­sarį. Ar­ba to­kią žiemą kaip ši – kai vi­sur pa­žliugę ir pur­vai taš­ko­si į vi­sas pu­ses. Ke­lių jiems neuž­ten­ka, o ir pa­pras­čiau­siai su­kti ra­tais jiems ne­įdo­mu. Ta­da pra­de­da va­žinė­ti, kur įdo­miau, bet ne­būti­nai – ga­li­ma.

Nu­kentė­jo ne vie­nas

Sau­sio 12 d., apie 10– 11 val., ūki­nin­kas su­laukė pa­žįstamų žmo­nių iš Alksnėnų kai­mo skam­bu­čio. Jie pa­ra­gi­no jį kuo grei­čiau at­va­žiuo­ti, nes še­šių ke­tur­ra­čių ko­lo­na pralėkė pro skam­bi­nusiųjų kiemą, pie­vas, dau­bas ir per M. Grikš­to pa­sėlius nurū­ko sa­vais ke­liais. Nei nu­fo­tog­ra­fuo­ti, nei nu­fil­muo­ti jų ne­pa­vy­ko, nes ke­tur­ra­čiai pra­švilpė di­de­liu grei­čiu, pa­lik­da­mi tik juodą vėžių šleifą.

At­va­žiavęs ūki­nin­kas nu­stėro, nes ra­tuo­ti chu­li­ga­nai pa­si­sma­gi­no ne tik jo lau­ke, bet ir ki­to ūki­nin­ko žie­mi­niuo­se rap­suo­se, kvie­čiuo­se. Kons­ta­tavęs liūdną faktą, jis grįžo na­mo ir net ne­bandė skam­bin­ti į po­li­ciją. Sa­ko, su ja tu­rin­tis liūd­nos pa­tir­ties. Prieš ke­le­rius me­tus skam­bi­no, pra­nešė apie pa­našų įvykį, bet su­pra­to, kad jo lau­kai – tai tik jo rūpes­tis.

„Po­li­ci­jai tu­ri pa­teik­ti nuo­trau­kas, vaiz­do med­žiagą, pa­žeidėjų trans­por­to prie­mo­nių nu­me­rius... Iš kur juos gau­ti? Žemės tu­riu daug, be to, jie kei­čia marš­ru­tus. Va­žiuo­ja di­de­liu grei­čiu, su šal­mais tam­sin­tais stik­lais, vei­dus den­gia spe­cia­lios kaukės, iki ausų pur­vi­ni, nu­me­riai ar­ba užs­lap­tin­ti, ar­ba pur­vais ap­taš­ky­ti. Daž­nai tie vy­rai būna ag­re­syvūs, rei­kia sau­go­tis, kad ne­su­va­žinėtų. Prieš ke­le­rius me­tus yra tekę su to­kiais ir pa­si­stum­dy­ti“, – kalbė­jo ūki­nin­kas ir pri­dūrė pa­vargęs sek­liu būti.

La­biau­siai jį pa­pik­ti­no tai, kad kaž­ka­da pra­ne­šus po­li­ci­jai, jog ke­tur­ra­čiais mo­to­cik­lais va­žinė­ja Gan­din­gos kraš­to­vaizd­žio draus­ti­ny­je, reak­ci­ja bu­vu­si vi­sai ki­ta. Per de­šimt mi­nu­čių sulėkė po­li­ci­ja, gam­tos ap­sau­gos spe­cia­lis­tai. Liūd­niau­sia, kad pro­ble­ma ta pa­ti, tik reak­ci­ja į ją – skir­tin­ga.

Re­dak­ci­jos ži­nio­mis, sau­sio 12-ąją taip pat nuo van­dalų nu­kentėjęs ki­tas ūki­nin­kas, ne­norėjęs skelb­ti sa­vo pa­vardės, prie­šin­gai nei M. Grikš­tas, į po­li­ciją kreipė­si ir pa­reiš­kimą pa­rašė. Žmo­gus tei­gia tu­rin­tis fil­muo­tos med­žia­gos, ku­ri ga­li pa­dėti ty­ri­mui. Jo­je už­fik­suo­ta, kad ta pa­ti, tik šiek tiek ma­žesnė – ke­tu­rių ke­tur­ra­čių, ko­lo­na pro vaiz­do fik­sa­vi­mo ka­me­ras pra­va­žia­vo ir sau­sio 19 d., bet ūki­ninkų lau­kuo­se aną­dien ne­si­sma­gi­no.

M. Grikš­tas pa­sa­ko­jo pa­ts tu­rin­tis įsi­gijęs ga­lingą ke­tur­ratį mo­to­ciklą ir ge­rai ži­no jų kai­nas. Esą tai suau­gu­sių vyrų po­mėgis, nes jau­ni­mas to­kių bran­gių „žais­liukų“ ne­įper­ka. Pats jį nau­do­ja ūkio dar­bams, kai rei­kia ap­tver­ti gy­vu­lių ga­nyk­las ar pa­temp­ti prie­kabą. Bet to­kiu oru, ir dar po pa­sėlius, ne­va­žinė­ja. O kad suaugę vy­rai, tu­rin­tys pi­nigų, jau­čia­si pra­na­šes­ni už ki­tus – sa­ko pa­jutęs se­niai.

No­ri pa­gar­bos

Su­si­da­riu­sią si­tua­ciją „Že­mai­tis“ pa­prašė pa­ko­men­tuo­ti Plungės ra­jo­no po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to Rea­ga­vi­mo sky­riaus vir­ši­ninkę Ing­ridą Juš­kaitę. Pa­sak jos, skam­bu­čių apie ke­tur­ra­čių mo­to­ciklų vai­ruo­tojų pa­žei­di­mus po­li­ci­ja per me­tus su­lau­kia gal 4–5-ių, tik pa­reiš­ki­mas dėl to pa­ra­šy­tas turbūt pir­mas. Tiek ūki­nin­kus, tiek vi­suo­menę ji ra­gi­na būti pi­lie­tiš­kus, pa­ma­čius pa­žeidė­jus ne­del­siant skam­bin­ti po­li­ci­jai.

Tik štai pa­tiems su­lai­ky­ti tokius ne­pa­ta­ria­ma. Ge­riau, jei įma­no­ma, nu­fo­tog­ra­fuo­ti ar nu­fil­muo­ti jų trans­por­to prie­mo­nes, kad ma­tytų­si vals­ty­bi­niai nu­me­riai, įsidėmė­ti ke­tur­ra­čio mo­delį, išs­kir­ti­nes de­ta­les, už­ra­šus, vai­ruo­to­jo ap­rangą ir pa­na­šiai.

Abu kal­bin­ti ūki­nin­kai tvir­ti­na, jog bau­dos už to­kius pa­žei­di­mus yra ma­žos, ir jie ne­sie­kia, jog kal­ti­nin­kai at­ly­gintų jiems pa­da­ry­tus nuo­sto­lius. Už­tektų vyrų at­si­pra­šy­mo ir pa­ža­do atei­ty taip ne­be­da­ry­ti. Juk taip be­siel­gian­tys žmonės net ne­su­simąs­to, kiek dar­bo, lai­ko ir kaštų ūki­nin­kai įde­da į sa­vo lau­kus. Juos ir taip ga­na daž­nai baud­žia gam­ta, ža­los pri­da­ro lau­ki­niai gyvū­nai, per sve­ti­mus lau­kus lyg per sa­vo trau­kian­tys med­žio­to­jai. Abu sakė jau pa­vargę su vi­sais ko­vo­ti, todėl no­rin­tys tik vieno – pa­gar­bos sa­vo dar­bui.