„Esam lietuviai, tad ir Lietuva turi būti“

„Ar nu­ve­ši?“

Pre­li­mi­na­riai su­skai­čiuo­ta, kad Lie­tu­vą, Lat­vi­ją ir Es­ti­ją ly­giai prieš 30 me­tų su­jun­gė 2–2,5 mi­li­jo­no žmo­nių gy­va gran­di­nė, nu­si­drie­ku­si nuo Vil­niaus iki Ta­li­no. Kiek­vie­nas ra­jo­nas šio­je gran­di­nė­je tu­rė­jo bū­tent jam pa­skir­tą vie­tą. Plun­giš­kiai už ran­kų su­si­ki­bo Pas­va­lio ra­jo­ne, Jur­gė­nų kai­me. No­rin­čių­jų sa­vo aki­mis iš­vys­ti šį įvy­kį ir tap­ti jo da­li­mi bu­vo daug, tik ne vi­siems pa­vy­ko tai pa­da­ry­ti.

Plun­giš­kis Ze­no­nas pri­si­me­na, kad min­tis da­ly­vau­ti šio­je ini­cia­ty­vo­je gi­mė vi­sai ne­ti­kė­tai, kaž­kam iš ko­le­gų tos die­nos ry­tą pa­klau­sus: „Ar nu­ve­ši?“

Plun­giš­kis tuo me­tu dir­bo vai­ruo­to­ju Gan­din­gos tar­pū­ki­nia­me paukš­ty­ne. Da­bar sa­ko net pa­ts neat­si­me­nan­tis, kaip at­si­ti­ko, kad ži­nia apie ke­lio­nę į Jur­gė­nus dvie­jų šim­tų žmo­nių ko­lek­ty­ve pa­skli­do taip žai­biš­kai, jog ne­tru­kus jo vai­ruo­ja­mas 33 vie­tų LAZ-as jau bu­vo sau­sa­kim­šas. Kam neuž­te­ko sė­di­mų vie­tų, įsi­tai­sė ant grin­dų ar va­žia­vo sto­vė­da­mi.

Tie­sa, prieš tai rei­kė­jo gau­ti va­do­vy­bės lei­di­mą šiai iš­vy­kai. Ke­li pas tuo­me­tį paukš­ty­no di­rek­to­rių Pet­rą Ob­ri­kį de­le­guo­ti dar­buo­to­jai ne­tru­kus grį­žo su ge­ra ži­nia – lei­di­mas va­žiuo­ti gau­tas. Paukš­ty­no gal­va ne tik at­lei­do ke­lias de­šim­tis žmo­nių nuo tos die­nos dar­bų, bet ir lei­do va­žiuo­ti įmo­nės au­to­bu­su ir jos są­skai­ta įsi­pil­ti ku­ro. O juk ga­lė­jo ne­duo­ti lei­di­mo. Juo­lab kad jo žmo­na tuo me­tu bu­vo Lie­tu­vos ko­mu­nis­tų par­ti­jos ra­jo­no ko­mi­te­to pir­mo­ji sek­re­to­rė.

LAZ-ą pa­puo­šė tris­pal­ve

Pak­laus­tas, ar da­ly­va­vu­sie­ji Bal­ti­jos ke­lio ak­ci­jo­je dėl to su­lau­kė ko­kių pa­sek­mių, plun­giš­kis ti­ki­no, kad nei prieš tai, nei po to jo­kio pa­pei­ki­mo ar pa­smer­ki­mo ne­bu­vo. Ma­tyt, vi­si aiš­kiai jau­tė, kad tuo­me­tė san­tvar­ka ar­tė­ja prie sa­vo die­nų ga­lo, to­dėl nie­kas ne­drį­so prieš­ta­rau­ti žmo­nių su­ma­ny­mui. O ir no­ras vyk­ti į Bal­ti­jos ke­lią bu­vo toks di­de­lis, kad dau­ge­lis iš pu­sės žo­džio su­pra­to, kas ir kaip. Ir no­rė­jo pri­si­jung­ti.

Ži­no­ma, bu­vo ir to­kių, ku­riems pa­trio­tiš­kai nu­si­tei­ku­sių žmo­nių no­ras bur­tis neat­ro­dė ge­ras su­ma­ny­mas. Ze­no­nas pri­si­mi­nė, kaip vie­nas paukš­ty­no in­ži­nie­rius lie­pė nu­plėš­ti prie au­to­bu­so stik­lo pri­tvir­tin­tą tris­pal­vę, ku­rią sku­biai prieš ke­lio­nę nu­pie­šė paukš­ty­no dai­li­nin­kas Al­ber­tas Šid­laus­kas.

„At­šo­viau jam, kad nei aš pa­ka­bi­nau, nei aš nu­ka­bin­siu. To ir už­te­ko. Su ta tris­pal­ve ir va­žia­vo­me.“ Pa­sie­kę ke­lio­nės tiks­lą ir su­si­ki­bę ran­ko­mis Bal­ti­jos ke­ly­je plun­giš­kiai iš­sklei­dė ir ge­ro­kai di­des­nę tris­pal­vę. Kas ją at­si­ve­žė, Ze­no­nas sa­kė ne­bep­ri­si­me­nan­tis. Bet vė­lia­va, tuo­met bu­vu­si lyg koks spjū­vis į vei­dą oku­pan­tams, li­ko už­fik­suo­ta jo iki šiol sau­go­mo­se nuo­trau­ko­se.

Vi­si – į vie­ną pu­sę

„At­min­ty iš­li­ko tas ma­ši­nų srau­tas. Pra­va­žia­vę Tel­šius jau pa­ju­tom, kad ma­ši­nų ge­ro­kai dau­giau nei įpras­tai ir be­veik vi­sos ju­da Šiau­lių link. O už Kur­šė­nų vi­sas ke­lias bu­vo pri­grūs­tas jų, va­žiuo­jan­čių į vie­ną pu­sę. Vie­nas ki­tas au­to­mo­bi­lis, va­žia­vęs prie­šin­ga kryp­ti­mi, tu­rė­jo su­kti į pie­vą ir lauk­ti, ka­da tas srau­tas baig­sis“, – pri­si­mi­nė Ze­no­nas.

Vy­ras pa­sa­ko­jo, jog iš pra­džių vyks­tan­tiems į šią ak­ci­ją lyg bu­vo ža­dė­ta tuo­me­ti­nės mi­li­ci­jos pa­ly­da, ta­čiau pa­rei­gū­nai jų au­to­bu­są pa­ly­dė­jo tik per Plun­gės mies­tą. O to­liau ži­no­ki­tės, kaip no­rit. Ir čia la­biau­siai pra­ver­tė au­to­bu­są vai­ra­vu­sio Ze­no­no, gi­mu­sio ir au­gu­sio Šiau­rės Lie­tu­vo­je, pa­tir­tis. Vy­ras už Šiau­lių au­to­bu­są pa­su­ko Jo­niš­kio link ir va­žia­vo ša­lu­ti­niais ke­liais. Nes jei kom­pa­ni­ja bū­tų ju­dė­ju­si pa­grin­di­niu ke­liu kar­tu su vi­su srau­tu, ke­lio­nės tiks­lo ne­bū­tų pa­sie­ku­si.

„Da­bar daž­nai gir­džiu, kaip plun­giš­kiai gi­ria­si: „Ir aš ten bu­vau, da­ly­va­vau su vi­sais.“ Bet kaž­ko­dėl aš tų be­si­gi­rian­čių Plun­gė­je skir­ta­me ruo­že ne­ma­čiau. Taip, iš mies­to iš­ju­dė­jo ne vie­nas au­to­bu­sas, ta­čiau ne­ma­žai jų už­stri­go kamš­čiuo­se ties Pas­va­liu ir Jur­gė­nų ne­pa­sie­kė“, – kal­bė­jo vy­ras. O Gan­din­gos tar­pū­ki­nio paukš­ty­no LAZ-as ke­lio­nę įvei­kė be di­de­lių kliū­čių, vi­są lai­ką sa­lo­ne skam­bant lie­tu­viš­koms dai­noms.

„Ar ir po 50 me­tų tuo džiaug­si­mės?“

Plun­giš­kis sa­kė ne­ga­lin­tis pa­ti­kė­ti, kad nuo tos įsi­min­ti­nos die­nos praė­jo jau 30 me­tų. Dau­ge­lio vy­res­nių­jų, kar­tu ko­ja ko­jon sto­vė­ju­sių Bal­ti­jos ke­ly­je, jau ne­bė­ra, tad tos die­nos įvy­kius da­bar ga­li pa­liu­dy­ti tik jau­nes­nie­ji. Ak­ci­jo­je kar­tu su tė­vais da­ly­va­vo ir ne­ma­žai vai­kų, ta­čiau jie į vis­ką žiū­rė­jo per sa­vo vai­kiš­ką su­pra­ti­mą. Ir da­bar, kai užau­go, ne­tei­kia šiam įvy­kiui tiek reikš­mės kiek jų gim­dy­to­jai.

Ze­no­nas pra­si­ta­rė kar­tu į Jur­gė­nus va­žia­vu­siai duk­rai (jai tuo me­tu bu­vo 10) siū­lęs pa­kar­to­ti šią ke­lio­nę – vėl nu­vyk­ti į tą vie­tą ir iš­kel­ti tris­pal­vę. Bet duk­ros ši idė­ja ne­su­ža­vė­jo. „Ka­žin ar dar kar­tą pa­vyk­tų pa­kar­to­ti tai. Tą žmo­nių vie­ny­bę... Juk vi­si va­žia­vom sa­vo no­ru, nie­kie­no ne­ra­gi­na­mi. Su­sior­ga­ni­za­vom vos per po­rą va­lan­dų. Jei bū­tų kas va­ręs, tik­rai ne­bū­tų tiek su­si­rin­kę“, – svars­tė plun­giš­kis.

O pa­klaus­tas, ar ta­da, Bal­ti­jos ke­ly su­si­ki­bęs ran­ko­mis su ko­le­go­mis, to­kią lais­vą Lie­tu­vą įsi­vaiz­da­vo, ko­kioj gy­ve­na­me da­bar, vy­ras ne­links­mai at­si­du­so: „Tik­rai ne. Ir dau­ge­lis ten bu­vu­sių­jų da­bar tik­riau­siai at­sa­ky­tų tą pa­tį. Dėl ko la­biau­siai ap­mau­du? Pa­vyz­džiui, kad ir dėl pir­mai­siais ne­prik­lau­so­my­bės me­tais pra­si­dė­ju­sios pri­va­ti­za­ci­jos. Iš kur at­si­ra­do tiek mi­li­jo­nie­rių, jei ta­da vi­si daug­maž ly­gūs bu­vom? Net paukš­ty­no di­rek­to­riaus al­ga sie­kė tik 350 rub­lių. Bet at­si­ra­do to­kių, ku­rie žai­biš­kai pra­tur­tė­jo, ne­ži­nia kaip su­pir­ko fab­ri­kus ir ki­tas vals­ty­bi­nes įmo­nes. Ki­taip rei­kė­jo vis­ką da­ry­ti“, – gar­siai svars­tė plun­giš­kis.

Bet tuoj pra­links­mė­jęs pri­dū­rė, kad di­džiau­sias jo troš­ki­mas iš­si­pil­dė – Lie­tu­va vėl lais­va. Esą net ir ta­da, tam­siau­siais oku­pa­ci­jos me­tais, ar­ti­mų bi­čiu­lių ra­te ne­bi­jo­da­vo apie tai gar­siai pa­sva­jo­ti.

„Sa­ky­da­vom – esam lie­tu­viai, tad ir Lie­tu­va tu­ri bū­ti. Duok Die­ve, kad ji gy­vuo­tų per am­žius. Nes da­bar per ra­di­ją gir­džiu džiau­gian­tis, jog kas­met dau­gė­ja imig­ran­tų. Ar ir po 50 me­tų tuo džiaug­si­mės? Kas bus, jei vi­sus emig­ra­vu­siuo­sius pa­keis at­vy­kė­liai iš ki­tų ša­lių? Kas be­liks iš tos mū­sų Lie­tu­vos? Prū­sai, jot­vin­giai, kur­šiai taip ir iš­ny­ko. Ar da­bar ei­lė mums?!“