Galimybė prisiliesti prie savojo miesto istorijos

Li­nos LIŪ­NIE­NĖS nuotr.
Se­na­sis var­pas, nors su­ski­lęs ir ne­nau­do­ja­mas, bet la­bai ver­tin­gas
Va­ži­nė­da­mi po už­sie­nius, lan­ky­da­mi Egip­to pi­ra­mi­des, Eu­ro­pos did­mies­čių ka­ted­ras ar gar­siau­sius pa­sau­lio mu­zie­jus, daž­niau­siai net ne­su­si­mąs­to­me, kad ir mū­sų mies­tas tu­ri ir įdo­mią is­to­ri­ją, ir vie­tų, ku­rias tie­siog pri­va­lo­ma pa­ma­ty­ti. Ga­li­my­bę pri­si­lies­ti prie šimt­me­čius me­nan­čios sa­vo kraš­to praei­ties su­tei­kė Plun­gės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos Ar­chi­tek­tū­ros ir te­ri­to­ri­jų pla­na­vi­mo sky­riaus spe­cia­lis­tas is­to­ri­kas Gin­ta­ras Ra­mo­nas, jau ke­lin­tą kar­tą gru­pe­lėms žmo­nių or­ga­ni­zuo­jan­tis sma­gias eks­kur­si­jas.
Li­nos LIŪ­NIE­NĖS nuotr.
Vaiz­das iš baž­ny­čios bokš­to
Li­nos LIŪ­NIE­NĖS nuotr.
Ka­pi­nių kop­ly­čios vi­du­je

Pa­žin­tį su Plun­gės is­to­ri­ja G. Ra­mo­nas pa­siū­lė pra­dė­ti nuo Vy­tau­to gat­vės, ku­ri kaž­ka­da bu­vo ke­lio Telšiai–Kretinga at­kar­pa.Ši gat­vė jun­gė du svar­biau­sius mies­to ob­jek­tus – Tur­gaus aikš­tę (da­bar – Se­na­mies­čio a.) ir baž­ny­čią, tad bu­vo pa­ti pa­grin­di­nė.

Ša­lia baž­ny­čios bu­vu­sio­je špi­to­lė­je, ku­ri pa­sta­ty­ta XIX a. pabaigoje–XX a. pra­džio­je, gy­ve­no baž­ny­čios pa­tar­nau­to­jai ir varg­šai. Jos pir­ma­ja­me aukš­te ku­rį lai­ką vei­kė ar­ba­ti­nė, ku­rio­je bu­vo ga­li­ma at­si­ger­ti, už­kąs­ti, pa­skai­ty­ti laik­raš­čius. Vie­nas gar­siau­sių špi­to­lės gy­ven­to­jų – mu­zi­kas Juo­zas Ži­le­vi­čius, ku­rio as­me­ny­be kiek­vie­nam ver­ta pa­si­do­mė­ti.

Kle­bo­ni­ja žy­mi tu, kad jo­je ku­rį lai­ką gy­ve­no So­fi­ja ir Mi­ka­lo­jus Kons­tan­ti­nas Čiur­lio­niai. Bū­da­mas čia, me­ni­nin­kas nu­ta­pė apie 20 pa­veiks­lų.

Įdo­mi ir 1850 me­tais Alek­sand­ro Zu­bo­vo lė­šo­mis sta­ty­tos 23 met­rų aukš­čio var­pi­nės is­to­ri­ja. Anot le­gen­dų, 1861 me­tais iš jos bal­ko­no bu­vo per­skai­ty­tas ma­ni­fes­tas apie bau­džia­vos pa­nai­ki­ni­mą, 1863 me­tais – su­ki­lė­lių at­si­šau­ki­mas, o 1905-ai­siais prie var­pi­nės vy­ko mi­tin­gas prieš ca­ro val­džią. 1936 me­tais var­pi­nė de­gė. Bai­dy­da­mas jos pa­sto­gė­je įsi­me­tu­sias bi­tes gais­rą esą su­kė­lė... ku­ni­gas Sra­gys.

G. Ra­mo­no pa­ra­gin­ti eks­kur­san­tai už­li­po į var­pi­nę. Tie­sa, ne į pa­tį jos vir­šų, o iki var­pų. Tarp ku­rių – 1646 m. Vil­niu­je nu­lie­tas var­pas. Tik da­bar jis per­ski­lęs ir ne­nau­do­ja­mas. Ki­ti ke­tu­ri var­pai – vei­kian­tys, juos 2001 me­tais Plun­gei do­va­no­jo ku­ni­gas Ger­har­das Lan­ge iš Vo­kie­ti­jos.

Daug su­ži­no­jo­me ir apie baž­ny­čias. Se­no­ji me­di­nė Šv. Jo­no krikš­ty­to­jo baž­ny­čia bu­vo sta­ty­ta 1797 m. Da­bar­ti­nės baž­ny­čios sta­ty­bo­mis ku­ni­gaikš­tis My­ko­las Ogins­kis rū­pin­tis pra­dė­jo XIX a. pa­bai­go­je, baig­ta ir pa­šven­tin­ta 1933 m. Įdo­mu ir tai, kad 250 li­tų (o tai bu­vo di­džiu­liai pi­ni­gai!) Plun­gės baž­ny­čios sta­ty­bai paau­ko­jo Jung­ti­nė­se Ame­ri­kos Vals­ti­jo­se gy­ve­nęs gar­su­sis lie­tu­vis bok­si­nin­kas, pa­sau­lio čem­pio­nas Juo­zas Žu­kaus­kas.

Bū­nant baž­ny­čio­je, is­to­ri­kas vi­sus pa­kvie­tė siau­rais laip­te­liais už­kop­ti į de­ši­nį­jį jos bokš­tą ir iš jo ap­žvelg­ti Plun­gę. Rei­kia pri­pa­žin­ti – vaiz­das pui­kus ir akiai mie­las.

Be­ne vie­nas įdo­miau­sių ob­jek­tų – se­no­sios mies­to ka­pi­nė­se esan­ti kop­ly­čia. Mi­ni­ma, kad 1862 me­tais jo­je bu­vu­sius pa­veiks­lu pa­šven­ti­no ir pir­mą­sias šven­tas Mi­šias čia au­ko­jo vys­ku­pas Mo­tie­jus Va­lan­čius.

Su­sė­dus kop­ly­čio­je, G. Ra­mo­nas per­skai­tė 1938 me­tais laik­raš­ty­je spaus­din­tą straips­nį „Praei­ties še­šė­liai Plun­gė­je“. Jis – apie kop­ly­čios po­že­mius.

„Ati­da­rius dve­jas du­ris įei­na­ma į siau­rą ko­ri­do­rių, ku­rio šo­nuo­se yra dar 10 du­rų, už jų sly­pi tam­sios ce­lės. Kiek­vie­no­je ce­lė­je pil­na kars­tų. Jie su­krau­ti pa­gal sie­nas ei­lė­mis, vie­nas ant ki­to, nuo grin­dų li­gi lu­bų.“ „Ke­le­tas kars­tų me­ta­li­niai, vi­si ki­ti me­di­niai, ap­muš­ti juo­du ir pil­ku ak­so­mu.“ „Ka­ro ir vo­kie­čių oku­pa­ci­jos me­tu at­si­ra­do niek­da­rių, ku­rie at­lu­pi­nė­jo kars­tus, ieš­ko­da­mi juo­se bran­ge­ny­bių. Nuo la­vo­nų pirš­tų nu­maus­tė žie­dus, prie mo­te­rų rū­bų ra­do auk­si­nių sa­gų ir broš­kų. Nuo to lai­ko kars­tai taip ir li­ko pra­vi­ri. Kars­tuo­se il­si­si dau­ge­lio ku­ni­gų, apy­lin­kės ba­jo­rų ir šiaip tur­tin­ges­nių žmo­nių pa­lai­kai.“ „Į ku­rį kars­tą pa­žvelg­si ma­ty­ti pil­kai gel­to­nas vei­das, ant krū­ti­nės su­ner­tos ran­kos. Čia gu­li ku­ni­gas bal­ta kam­ža ap­vilk­tas, su juo­da ke­tur­kam­pe ke­pu­rai­te ant gal­vos. Ki­ta­me vy­ras su juo­dos ge­lum­bės ži­po­nu ar sur­do­tu. Tre­čia­me mo­ters la­vo­nas šil­ki­ne su­kne­le pa­puoš­tas.“ Tai iš­trau­kos iš mi­nė­to­jo straips­nio, ku­ria­me dar nu­ro­do­ma, kad tai vie­nin­te­lis Lie­tu­vo­je šven­to­vės po­že­mis, ku­ria­me – apie 130 kars­tų.

Ži­no­ma, ap­lan­kė­me ir po­že­mius. Da­bar jie tuš­ti, bet ži­nia, kad čia bu­vo lai­ko­mi mi­ru­sie­ji, tik­rai da­ro įspū­dį.

Tai­gi įdo­my­bių tik­rai daug. Ir jos – neiš­vyks­tant iš sa­vo­jo mies­to. Rei­kia tik pa­ža­din­ti sa­vy­je no­rą pa­žin­ti.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.