Naujausios
Pažintį su Plungės istorija G. Ramonas pasiūlė pradėti nuo Vytauto gatvės, kuri kažkada buvo kelio Telšiai–Kretinga atkarpa.Ši gatvė jungė du svarbiausius miesto objektus – Turgaus aikštę (dabar – Senamiesčio a.) ir bažnyčią, tad buvo pati pagrindinė.
Šalia bažnyčios buvusioje špitolėje, kuri pastatyta XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje, gyveno bažnyčios patarnautojai ir vargšai. Jos pirmajame aukšte kurį laiką veikė arbatinė, kurioje buvo galima atsigerti, užkąsti, paskaityti laikraščius. Vienas garsiausių špitolės gyventojų – muzikas Juozas Žilevičius, kurio asmenybe kiekvienam verta pasidomėti.
Klebonija žymi tu, kad joje kurį laiką gyveno Sofija ir Mikalojus Konstantinas Čiurlioniai. Būdamas čia, menininkas nutapė apie 20 paveikslų.
Įdomi ir 1850 metais Aleksandro Zubovo lėšomis statytos 23 metrų aukščio varpinės istorija. Anot legendų, 1861 metais iš jos balkono buvo perskaitytas manifestas apie baudžiavos panaikinimą, 1863 metais – sukilėlių atsišaukimas, o 1905-aisiais prie varpinės vyko mitingas prieš caro valdžią. 1936 metais varpinė degė. Baidydamas jos pastogėje įsimetusias bites gaisrą esą sukėlė... kunigas Sragys.
G. Ramono paraginti ekskursantai užlipo į varpinę. Tiesa, ne į patį jos viršų, o iki varpų. Tarp kurių – 1646 m. Vilniuje nulietas varpas. Tik dabar jis perskilęs ir nenaudojamas. Kiti keturi varpai – veikiantys, juos 2001 metais Plungei dovanojo kunigas Gerhardas Lange iš Vokietijos.
Daug sužinojome ir apie bažnyčias. Senoji medinė Šv. Jono krikštytojo bažnyčia buvo statyta 1797 m. Dabartinės bažnyčios statybomis kunigaikštis Mykolas Oginskis rūpintis pradėjo XIX a. pabaigoje, baigta ir pašventinta 1933 m. Įdomu ir tai, kad 250 litų (o tai buvo didžiuliai pinigai!) Plungės bažnyčios statybai paaukojo Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenęs garsusis lietuvis boksininkas, pasaulio čempionas Juozas Žukauskas.
Būnant bažnyčioje, istorikas visus pakvietė siaurais laipteliais užkopti į dešinįjį jos bokštą ir iš jo apžvelgti Plungę. Reikia pripažinti – vaizdas puikus ir akiai mielas.
Bene vienas įdomiausių objektų – senosios miesto kapinėse esanti koplyčia. Minima, kad 1862 metais joje buvusius paveikslu pašventino ir pirmąsias šventas Mišias čia aukojo vyskupas Motiejus Valančius.
Susėdus koplyčioje, G. Ramonas perskaitė 1938 metais laikraštyje spausdintą straipsnį „Praeities šešėliai Plungėje“. Jis – apie koplyčios požemius.
„Atidarius dvejas duris įeinama į siaurą koridorių, kurio šonuose yra dar 10 durų, už jų slypi tamsios celės. Kiekvienoje celėje pilna karstų. Jie sukrauti pagal sienas eilėmis, vienas ant kito, nuo grindų ligi lubų.“ „Keletas karstų metaliniai, visi kiti mediniai, apmušti juodu ir pilku aksomu.“ „Karo ir vokiečių okupacijos metu atsirado niekdarių, kurie atlupinėjo karstus, ieškodami juose brangenybių. Nuo lavonų pirštų numaustė žiedus, prie moterų rūbų rado auksinių sagų ir broškų. Nuo to laiko karstai taip ir liko praviri. Karstuose ilsisi daugelio kunigų, apylinkės bajorų ir šiaip turtingesnių žmonių palaikai.“ „Į kurį karstą pažvelgsi matyti pilkai geltonas veidas, ant krūtinės sunertos rankos. Čia guli kunigas balta kamža apvilktas, su juoda keturkampe kepuraite ant galvos. Kitame vyras su juodos gelumbės žiponu ar surdotu. Trečiame moters lavonas šilkine suknele papuoštas.“ Tai ištraukos iš minėtojo straipsnio, kuriame dar nurodoma, kad tai vienintelis Lietuvoje šventovės požemis, kuriame – apie 130 karstų.
Žinoma, aplankėme ir požemius. Dabar jie tušti, bet žinia, kad čia buvo laikomi mirusieji, tikrai daro įspūdį.
Taigi įdomybių tikrai daug. Ir jos – neišvykstant iš savojo miesto. Reikia tik pažadinti savyje norą pažinti.