Gy­dan­ti me­no ga­lia pa­gal Ilo­ną Žvi­na­kie­nę

As­me­ni­nė Ilo­nos ŽVI­NA­KIE­NĖS nuo­tr.

– Ilo­na, kas jus ri­ša su Plun­ge?

– Plun­gė – ma­no pa­ma­tai. Šia­me mies­te, Su­ki­lė­lių gat­vė­je, pra­bė­go ma­no vai­kys­tė ir jau­nys­tė. Bai­giau tuo­me­tę pir­mą­ją vi­du­ri­nę mo­kyk­lą, šo­kau „Su­var­tu­ke“. Ma­no gi­mi­mo pro­ga tė­ve­lis pa­sta­tė na­mą su ko­lo­no­mis, ku­ris bu­vo ap­sup­tas gė­ly­nų, ro­žy­nų. Tė­vai abu bu­vo dar­bo­ho­li­kai.

Tu­rė­jau dvy­li­ka me­tų vy­res­nį bro­lį, su juo daž­nai pės­tu­te ke­liau­da­vo­me į Gan­din­gos pi­lia­kal­nį. Pri­si­me­nu kaip šian­dien – pa­va­sa­ris, Gan­din­gos šlai­tas, nu­sė­tas ži­buok­lių, ky­la ta­ry­tum iki pat dan­gaus. Ir tie mė­ly­ni šlai­tai, ir le­gen­dos, ku­rias man pa­sa­ko­da­vo bro­lis, ir tie laz­dy­nai, ta mis­ti­ka ma­ne tie­siog su­ža­vė­jo.