Skip to main content

www.zemaiciolaikrastis.lt

Gy­ve­ni­mas su vil­ti­mi tarp Lon­do­no ir Rie­ta­vo

„Gy­ve­ni­mas yra per gra­žus ir per trum­pas, kad sa­vęs gai­lė­tu­mei­si“, – sa­ko Rie­ta­vo gar­bės am­ba­sa­do­rė Ne­rin­ga Ab­lin­gy­tė-Mic­ke­vi­čė, ku­rios kas­die­ny­bė jau tre­čius me­tus su­ka­si tarp Lon­do­no ir Rie­ta­vo. Gy­ve­ni­mas tarp dvie­jų ša­lių – tai ne tik as­me­ni­nis mo­ters pa­si­rin­ki­mas, bet ir ko­va už duk­ros atei­tį, neį­kai­no­ja­ma pe­da­go­gi­nė pa­tir­tis bei pra­smin­ga vi­suo­me­ni­nė veik­la. Poe­tė, bar­dė ir dai­li­nin­kė at­vi­rai da­li­ja­si sa­vo is­to­ri­ja apie šak­nis, kū­ry­bą, li­ki­mo iš­šū­kius ir pa­ma­ti­nes ver­ty­bes.

Pro­fe­si­nis ke­lias

Paš­ne­ko­vės Ne­rin­gos vai­kys­tė ir paaug­lys­tė pra­bė­go tarp Rie­ta­vo ir Plun­gės. Pen­kio­li­kos kar­tu su ma­ma ap­si­gy­ve­nu­si Rie­ta­ve, ji grei­tai čia ra­do sa­vo vie­tą. Šil­tai pri­si­me­na baž­ny­čios jau­ni­mo veik­lą, ku­rio­je adap­tuo­tis pa­dė­jo pusb­ro­liai bei pus­se­se­rės, taip pat Lai­mos Ča­jaus­kie­nės va­do­vau­ja­mą folk­lo­ro an­samb­lį. Vė­liau, stu­di­juo­jant Klai­pė­dos pe­da­go­gi­nia­me uni­ver­si­te­te, mer­gi­na įsi­lie­jo į dr. Ind­rės Dir­gė­lie­nės va­do­vau­ja­mą ko­lek­ty­vą „Tau­to­sa­kos mo­kyk­la“. Bū­tent su juo 1998 me­tais iš­vy­ko į dvie­jų sa­vai­čių tarp­tau­ti­nę kon­fe­ren­ci­ją Nor­ve­gi­jo­je, ku­ri pa­li­ko neiš­dil­do­mą pir­mą­ją už­sie­nio pa­tir­tį.

Bai­gu­si L. Ivins­kio gim­na­zi­ją ir Klai­pė­do­je įgi­ju­si dar­že­lio auk­lė­to­jos bei pra­di­nių kla­sių mo­ky­to­jos spe­cia­ly­bes, Ne­rin­ga ne­sus­to­jo – Vil­niaus pe­da­go­gi­nia­me uni­ver­si­te­te ap­si­gy­nė So­cia­li­nės pe­da­go­gi­kos ma­gist­ro laips­nį. Stu­di­jų me­tai Vil­niu­je ta­po tik­ra gy­ve­ni­mo mo­kyk­la, jau­ną as­me­ny­bę for­ma­vo ir sa­va­no­rys­tė „Ca­ri­tas“ die­nos cent­re „Vil­ties An­ge­las“, dar­bas Tra­kų pra­di­nė­je mo­kyk­lo­je bei Vė­liu­čio­nių spe­cia­laus auk­lė­ji­mo ir glo­bos na­muo­se.

2002 me­tais su­grį­žu­si į Že­mai­ti­ją, pa­šne­ko­vė pra­dė­jo dirb­ti so­cia­li­ne pe­da­go­ge Plun­gės „Sau­lės“ gim­na­zi­jo­je. Kaip da­bar pri­si­me­na, tai bu­vo nuo­sta­bus, kū­ry­bin­gas lai­kas. Čia ji su­ti­ko sa­vo my­li­miau­sią Mo­ky­to­ją a. a. Juo­zą Mi­la­šių, įkū­rė vai­kų ir jau­ni­mo teat­rą „Ga­ja“, su ku­riuo ak­ty­viai ke­lia­vo po re­gio­ną ir fes­ti­va­lius. Jau­na spe­cia­lis­tė su pa­si­di­džia­vi­mu va­do­va­vo Jau­nų­jų šau­lių kuo­pai, vė­liau dir­bo Plun­gės vai­kų na­muo­se bei Ni­dos vai­kų dar­že­ly­je. Šis dar­bas dar la­biau iš­plė­tė pro­fe­si­nį aki­ra­tį ir iš­mo­kė priim­ti bei my­lė­ti ki­tą, ki­to­kį net ta­da, kai be ga­lo sun­ku. Jau­na mo­te­ris ta­da ne­ga­lė­jo įtar­ti, kad šios sa­vy­bės jai taps pa­ma­ti­nės au­gi­nant duk­rą.

Iš­girs­ta diag­no­zė ir per­si­kė­li­mas į Lon­do­ną

Mo­te­ris pri­si­pa­žįs­ta, kad tik­ra­sis gy­ve­ni­mo iš­ban­dy­mas pra­si­dė­jo tuo­met, kai duk­rai Rus­nei atė­jo lai­kas pra­dė­ti lan­ky­ti mo­kyk­lą. Nuo ma­žų die­nų mer­gai­tė bu­vo itin jaut­ri, tu­rė­jo mie­go pro­ble­mų, ta­čiau pra­dė­jus lan­ky­ti mo­kyk­lą si­tua­ci­ja ta­po sun­kiai pa­ke­lia­ma. Paš­ne­ko­vė iki šiol pri­si­me­na, kaip sė­dė­da­vo prie kla­sės du­rų ir lauk­da­vo ver­kian­čios duk­ros. Po vi­zi­tų į Vai­ko rai­dos cent­rą mer­gai­tei bu­vo nu­sta­ty­tas ge­ne­ra­li­zuo­to ne­ri­mo su­tri­ki­mas. Nus­kam­bė­jo fra­zė „Mo­ky­ki­tės su tuo gy­ven­ti.“

„Gy­ve­ni­mas du­žo į šu­kes, apie kar­je­rą ar mėgs­ta­mą dar­bą te­ko pa­mirš­ti. Nuo tos aki­mir­kos tu­rė­jau tik vie­ną no­rą – kad ma­no vai­kas bū­tų lai­min­gas“, – pa­sa­ko­jo Ne­rin­ga.

2016 me­tais, pa­de­dant bi­čiu­liams, šei­ma priė­mė drą­sų spren­di­mą kraus­ty­tis į Lon­do­ną. Mo­te­ris ten bai­gė Met­ro­po­li­ta­no uni­ver­si­te­tą ir įgi­jo vers­lo va­dy­bos ba­ka­lau­ro laips­nį. Tuo tar­pu duk­rai Rus­nei vy­res­nė­se kla­sė­se dėl stre­so iš­si­vys­tė se­lek­ty­vus mu­tiz­mas – ne­ri­mo su­tri­ki­mas, ka­da as­muo kal­ba tik su pa­čiu ar­ti­miau­siu žmo­gu­mi. Tik ta­da še­šio­lik­me­tei mer­gai­tei bu­vo diag­no­zuo­tas aukš­to funk­cio­na­lu­mo au­tiz­mas, kas at­vė­rė du­ris gau­ti spe­cia­li­zuo­tą pa­gal­bą na­muo­se.

Šian­dien Rus­nei – jau dvi­de­šimt. Nors au­tiz­mo su­tri­ki­mai kol kas ri­bo­ja ga­li­my­bes stu­di­juo­ti, mer­gi­na ra­do sa­vo vie­tą pa­sau­ly­je. Nuo tre­jų me­tų pra­dė­ju­si pieš­ti, šian­dien ji yra ky­lan­ti jau­na me­ni­nin­kė ir skait­me­ni­nio me­no at­sto­vė.

Rus­nės ta­len­tas jau su­lau­kė neei­li­nio pri­pa­ži­ni­mo, jos dar­bai bu­vo eks­po­nuo­ja­mi ne tik Ry­tų Lon­do­no bib­lio­te­ko­se, bet ir Lie­tu­vos Res­pub­li­kos am­ba­sa­do­je Lon­do­ne bei pa­čia­me Jung­ti­nės Ka­ra­lys­tės Par­la­men­te. Ma­ma su duk­ra ne­nus­to­ja ju­dė­ti į prie­kį, kar­tu lan­ko te­ra­pi­jos už­siė­mi­mus ir pla­nuo­ja nau­jas pa­ro­das. Paš­ne­ko­vė ti­ki, kad ne­tru­kus duk­ra ga­lės rea­li­zuo­ti sa­vo sva­jo­nę stu­di­juo­ti taip my­li­mą iliust­ra­ci­jų me­ną ir in­ter­ne­to žai­di­mų di­zai­ną.

Da­lin­da­ma­si sa­vo gy­ve­ni­mo is­to­ri­ja Ne­rin­ga pa­brė­žė, kad jos tiks­las yra ne su­ža­din­ti ap­lin­ki­nių gai­les­tį, bet prie­šin­gai – pa­kvies­ti vi­suo­me­nę keis­tis. Ji krei­pia­si į kiek­vie­ną iš mū­sų su di­de­liu pra­šy­mu:

„Jei­gu pa­ma­ty­si­te gat­vė­je, au­to­bu­se ar ki­to­je vie­šo­je vie­to­je nu­kri­tu­sį, kly­kian­tį, be­si­spar­dan­tį vai­ką ir tė­vus, ban­dan­čius jį nu­ra­min­ti, – ne­smer­ki­te, ne­py­ki­te, ne­sa­ky­ki­te, kad tė­vai ne­mo­ka auk­lė­ti sa­vo vai­ko. Tie­siog priei­ki­te, pa­glos­ty­ki­te tė­vams pe­tį ir pa­sa­ky­ki­te – aš no­riu už­ka­bin­ti jums did­vy­rio me­da­lį. Ko­vo­ti dėl sa­vo vai­ko ge­ro­vės ir tuo pat me­tu jaus­ti bend­ruo­me­nės ne­ga­ty­vą yra neap­sa­ko­mai sun­ku“, – at­vi­ra­vo mo­te­ris.

Ak­ty­viai įsi­trau­kė į vie­tos bend­ruo­me­nę

Šian­dien Ne­rin­ga Rie­ta­ve – ga­na daž­na vieš­nia. Pir­ma­sis vi­zi­tas po dau­ge­lio me­tų bu­vo į Rie­ta­vo Ogins­kių kul­tū­ros is­to­ri­jos mu­zie­jų. Čia 2024 m. bu­vo su­reng­tas ant­ro­sios jos ei­lė­raš­čių kny­gos „Tai, kas svar­bu“ pri­sta­ty­mas (pir­mo­ji kny­ga „Žmo­gui rei­kia žmo­gaus“ iš­leis­ta 2023 me­tais).

Vė­liau už­si­mez­gė drau­gys­tė su Rie­ta­ve vei­kian­čio­mis so­cia­li­nė­mis dirb­tu­vė­mis ir su­tri­ku­sio in­te­lek­to žmo­nių glo­bos bend­ri­ja „Vil­tis“. Paš­ne­ko­vė ta­po Rie­ta­vo kraš­tie­čių klu­bo na­re. Pra­si­dė­jo ren­gi­niai, iš­vy­kos su Rie­ta­vo tre­čio­jo am­žiaus uni­ver­si­te­to li­te­ra­tų klu­bu „Švie­sa“. Dar vė­liau mo­te­ris su­lau­kė pa­siū­ly­mo tap­ti Rie­ta­vo gar­bės am­ba­sa­do­re ir su džiaugs­mu bei pa­si­di­džia­vi­mu jį priė­mė.

Il­gai­niui už­si­mez­gė la­bai šil­ti ry­šiai su Rie­ta­vo Ire­nė­jaus Ogins­kio vie­šą­ja bib­lio­te­ka ir My­ko­lo Kleo­po Ogins­kio me­no mo­kyk­la. Bū­tent pa­sta­ro­jo­je N. Ab­lin­gy­tė-Mic­ke­vi­čė per­nai su­ren­gė sa­vo tre­čio­sios kny­gos „Die­vo lai­kas po dru­ge­lio ženk­lu“ pri­sta­ty­mą.

Prieš or­ga­ni­zuo­jant tre­čio­sios kny­gos lei­dy­bą mo­te­ris ėmė svars­ty­ti, kaip ga­lė­tų pa­ska­tin­ti vai­kus ra­šy­ti, o jau ra­šan­čius – at­si­ver­ti. Pa­ti ra­šy­ti pra­dė­jo nuo sep­ty­ne­rių, bet vie­šin­ti sa­vo kū­ry­bą ėmė tik su­lau­ku­si ke­tu­rias­de­šim­ties. Tik ta­da atė­jo su­pra­ti­mas, kiek daug pra­ras­ta per tuos me­tus, ir no­ras pa­dė­ti, kad ki­ti ne­be­kar­to­tų jos klai­dų. Ve­da­ma šios min­ties, mo­te­ris su­ra­do lė­šų ir iš­lei­do rie­ta­viš­kės moks­lei­vės Dei­man­tės Gu­dai­ty­tės pir­mą­ją poe­zi­jos kny­gą.

„Dei­man­tės kny­gą ne­ti­kė­tai pri­sta­tė­me ma­no kny­gos pri­sta­ty­mo me­tu. Tai bu­vo di­džiu­lis siurp­ri­zas, kad jūs bū­tu­mė­te ma­tę mer­gi­nos džiaugs­mą. Da­bar po tru­pu­tį ruo­šia­me spau­dai jau­no poe­to Ei­man­to Pla­ta­kio kny­gą, tik šį kar­tą jau be pa­slap­čių. Jos lei­dy­bą pa­ža­dė­jo pa­rem­ti Rie­ta­vo kraš­tie­čių klu­bas“, – džiau­gė­si rie­ta­viš­kė.

Na­muo­se – pen­kios ka­tės ir ta­py­bos dirb­tu­vės

Paš­ne­ko­vės šir­dis dai­nuo­ja kal­bant ne tik apie poe­zi­ją, bet ir apie mu­zi­ką. Kur­ti dai­nas ir mo­ky­tis gro­ti gi­ta­ra Ne­rin­ga pra­dė­jo bū­da­ma aš­tuo­nio­li­kos. Pa­si­rin­ko dai­nuo­ja­mo­sios poe­zi­jos sti­lių ir da­bar vis pa­sva­jo­ja iš­leis­ti pir­mą sa­vo dai­nų al­bu­mą. Tie­sa, ko­ky­biš­kos mu­zi­kos lei­dy­ba rei­ka­lau­ja di­des­nių fi­nan­si­nių re­sur­sų nei poe­zi­ja ar ta­py­ba, to­dėl šis su­ma­ny­mas ra­miai lau­kia sa­vo ei­lės.

Ap­si­gy­ve­nu­si Lon­do­ne pa­šne­ko­vė pri­si­mi­nė ir kitą sa­vo aist­rą – pie­ši­mą. Kad ga­li pieš­ti, pa­ju­to dar be­si­mo­ky­da­ma Rie­ta­vo L. Ivins­kio gim­na­zi­jo­je, kai kla­sės auk­lė­to­ju ta­po dai­lės mo­ky­to­jas Do­na­tas Ku­čins­kas. Vė­liau pie­ši­mo tech­ni­kas to­bu­li­no uni­ver­si­te­te. O praė­jus daug me­tų, jau Lon­do­ne, kar­tą dai­na­vo lie­tu­vės dai­li­nin­kės Dai­nos Kiss pa­ro­dos ati­da­ry­me. At­si­dė­ko­da­ma Dai­na jai įtei­kė mai­še­lį su pie­ši­mo reik­me­nim ir pa­sa­kė – piešk.

„Nu­si­pir­kau dro­bių, ak­ri­lo da­žų ir nu­pie­šiau sa­vo vai­kui an­ge­lą. Ši­tą pa­veiks­lą va­di­nu mu­zi­ka, nes man mu­zi­ka ir an­ge­las sa­vo pra­sme yra la­bai pa­na­šūs. Ma­ne per gy­ve­ni­mą vi­sa­da ne­šė an­ge­lai – mu­zi­kos, poe­zi­jos, dai­lės. Vi­sa­da kė­lė iš tam­siau­sių duo­bių, bu­vo at­ra­ma sun­kiau­siais mo­men­tais. Kai ta­piau tą pa­veiks­lą, su­dė­jau vi­są sa­vo mo­ti­niš­ką mei­lę. Gal­būt to­dėl jį ma­ty­da­mi žmo­nės sa­ko, kad ši­tas dar­bas ypa­tin­gas“, – kal­bė­jo mo­te­ris.

Rie­ta­viš­kė at­vi­ra­vo, kad ku­ria, nes jai tai yra įdo­mu, tik­ra, au­ten­tiš­ka ir lei­džia sie­lai skris­ti. O kai pa­jun­ta, kad sie­lai rei­kia nu­si­ra­mi­ni­mo, čium­pa į ran­kas vir­ba­lus ir mez­ga ką nors jau­kaus. Ar­ba ei­na pa­glos­ty­ti sa­vo ka­čių, ku­rių tu­ri net pen­kias – ke­tu­rias Lon­do­ne ir vie­ną Rie­ta­ve.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Rekomenduojami video:

Naujienos iš interneto:

Taip pat skaitykite: