Profesinis kelias
Pašnekovės Neringos vaikystė ir paauglystė prabėgo tarp Rietavo ir Plungės. Penkiolikos kartu su mama apsigyvenusi Rietave, ji greitai čia rado savo vietą. Šiltai prisimena bažnyčios jaunimo veiklą, kurioje adaptuotis padėjo pusbroliai bei pusseserės, taip pat Laimos Čajauskienės vadovaujamą folkloro ansamblį. Vėliau, studijuojant Klaipėdos pedagoginiame universitete, mergina įsiliejo į dr. Indrės Dirgėlienės vadovaujamą kolektyvą „Tautosakos mokykla“. Būtent su juo 1998 metais išvyko į dviejų savaičių tarptautinę konferenciją Norvegijoje, kuri paliko neišdildomą pirmąją užsienio patirtį.
Baigusi L. Ivinskio gimnaziją ir Klaipėdoje įgijusi darželio auklėtojos bei pradinių klasių mokytojos specialybes, Neringa nesustojo – Vilniaus pedagoginiame universitete apsigynė Socialinės pedagogikos magistro laipsnį. Studijų metai Vilniuje tapo tikra gyvenimo mokykla, jauną asmenybę formavo ir savanorystė „Caritas“ dienos centre „Vilties Angelas“, darbas Trakų pradinėje mokykloje bei Vėliučionių specialaus auklėjimo ir globos namuose.
2002 metais sugrįžusi į Žemaitiją, pašnekovė pradėjo dirbti socialine pedagoge Plungės „Saulės“ gimnazijoje. Kaip dabar prisimena, tai buvo nuostabus, kūrybingas laikas. Čia ji sutiko savo mylimiausią Mokytoją a. a. Juozą Milašių, įkūrė vaikų ir jaunimo teatrą „Gaja“, su kuriuo aktyviai keliavo po regioną ir festivalius. Jauna specialistė su pasididžiavimu vadovavo Jaunųjų šaulių kuopai, vėliau dirbo Plungės vaikų namuose bei Nidos vaikų darželyje. Šis darbas dar labiau išplėtė profesinį akiratį ir išmokė priimti bei mylėti kitą, kitokį net tada, kai be galo sunku. Jauna moteris tada negalėjo įtarti, kad šios savybės jai taps pamatinės auginant dukrą.
Išgirsta diagnozė ir persikėlimas į Londoną
Moteris prisipažįsta, kad tikrasis gyvenimo išbandymas prasidėjo tuomet, kai dukrai Rusnei atėjo laikas pradėti lankyti mokyklą. Nuo mažų dienų mergaitė buvo itin jautri, turėjo miego problemų, tačiau pradėjus lankyti mokyklą situacija tapo sunkiai pakeliama. Pašnekovė iki šiol prisimena, kaip sėdėdavo prie klasės durų ir laukdavo verkiančios dukros. Po vizitų į Vaiko raidos centrą mergaitei buvo nustatytas generalizuoto nerimo sutrikimas. Nuskambėjo frazė „Mokykitės su tuo gyventi.“
„Gyvenimas dužo į šukes, apie karjerą ar mėgstamą darbą teko pamiršti. Nuo tos akimirkos turėjau tik vieną norą – kad mano vaikas būtų laimingas“, – pasakojo Neringa.
2016 metais, padedant bičiuliams, šeima priėmė drąsų sprendimą kraustytis į Londoną. Moteris ten baigė Metropolitano universitetą ir įgijo verslo vadybos bakalauro laipsnį. Tuo tarpu dukrai Rusnei vyresnėse klasėse dėl streso išsivystė selektyvus mutizmas – nerimo sutrikimas, kada asmuo kalba tik su pačiu artimiausiu žmogumi. Tik tada šešiolikmetei mergaitei buvo diagnozuotas aukšto funkcionalumo autizmas, kas atvėrė duris gauti specializuotą pagalbą namuose.
Šiandien Rusnei – jau dvidešimt. Nors autizmo sutrikimai kol kas riboja galimybes studijuoti, mergina rado savo vietą pasaulyje. Nuo trejų metų pradėjusi piešti, šiandien ji yra kylanti jauna menininkė ir skaitmeninio meno atstovė.
Rusnės talentas jau sulaukė neeilinio pripažinimo, jos darbai buvo eksponuojami ne tik Rytų Londono bibliotekose, bet ir Lietuvos Respublikos ambasadoje Londone bei pačiame Jungtinės Karalystės Parlamente. Mama su dukra nenustoja judėti į priekį, kartu lanko terapijos užsiėmimus ir planuoja naujas parodas. Pašnekovė tiki, kad netrukus dukra galės realizuoti savo svajonę studijuoti taip mylimą iliustracijų meną ir interneto žaidimų dizainą.
Dalindamasi savo gyvenimo istorija Neringa pabrėžė, kad jos tikslas yra ne sužadinti aplinkinių gailestį, bet priešingai – pakviesti visuomenę keistis. Ji kreipiasi į kiekvieną iš mūsų su dideliu prašymu:
„Jeigu pamatysite gatvėje, autobuse ar kitoje viešoje vietoje nukritusį, klykiantį, besispardantį vaiką ir tėvus, bandančius jį nuraminti, – nesmerkite, nepykite, nesakykite, kad tėvai nemoka auklėti savo vaiko. Tiesiog prieikite, paglostykite tėvams petį ir pasakykite – aš noriu užkabinti jums didvyrio medalį. Kovoti dėl savo vaiko gerovės ir tuo pat metu jausti bendruomenės negatyvą yra neapsakomai sunku“, – atviravo moteris.
Aktyviai įsitraukė į vietos bendruomenę
Šiandien Neringa Rietave – gana dažna viešnia. Pirmasis vizitas po daugelio metų buvo į Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejų. Čia 2024 m. buvo surengtas antrosios jos eilėraščių knygos „Tai, kas svarbu“ pristatymas (pirmoji knyga „Žmogui reikia žmogaus“ išleista 2023 metais).
Vėliau užsimezgė draugystė su Rietave veikiančiomis socialinėmis dirbtuvėmis ir sutrikusio intelekto žmonių globos bendrija „Viltis“. Pašnekovė tapo Rietavo kraštiečių klubo nare. Prasidėjo renginiai, išvykos su Rietavo trečiojo amžiaus universiteto literatų klubu „Šviesa“. Dar vėliau moteris sulaukė pasiūlymo tapti Rietavo garbės ambasadore ir su džiaugsmu bei pasididžiavimu jį priėmė.
Ilgainiui užsimezgė labai šilti ryšiai su Rietavo Irenėjaus Oginskio viešąja biblioteka ir Mykolo Kleopo Oginskio meno mokykla. Būtent pastarojoje N. Ablingytė-Mickevičė pernai surengė savo trečiosios knygos „Dievo laikas po drugelio ženklu“ pristatymą.
Prieš organizuojant trečiosios knygos leidybą moteris ėmė svarstyti, kaip galėtų paskatinti vaikus rašyti, o jau rašančius – atsiverti. Pati rašyti pradėjo nuo septynerių, bet viešinti savo kūrybą ėmė tik sulaukusi keturiasdešimties. Tik tada atėjo supratimas, kiek daug prarasta per tuos metus, ir noras padėti, kad kiti nebekartotų jos klaidų. Vedama šios minties, moteris surado lėšų ir išleido rietaviškės moksleivės Deimantės Gudaitytės pirmąją poezijos knygą.
„Deimantės knygą netikėtai pristatėme mano knygos pristatymo metu. Tai buvo didžiulis siurprizas, kad jūs būtumėte matę merginos džiaugsmą. Dabar po truputį ruošiame spaudai jauno poeto Eimanto Platakio knygą, tik šį kartą jau be paslapčių. Jos leidybą pažadėjo paremti Rietavo kraštiečių klubas“, – džiaugėsi rietaviškė.
Namuose – penkios katės ir tapybos dirbtuvės
Pašnekovės širdis dainuoja kalbant ne tik apie poeziją, bet ir apie muziką. Kurti dainas ir mokytis groti gitara Neringa pradėjo būdama aštuoniolikos. Pasirinko dainuojamosios poezijos stilių ir dabar vis pasvajoja išleisti pirmą savo dainų albumą. Tiesa, kokybiškos muzikos leidyba reikalauja didesnių finansinių resursų nei poezija ar tapyba, todėl šis sumanymas ramiai laukia savo eilės.
Apsigyvenusi Londone pašnekovė prisiminė ir kitą savo aistrą – piešimą. Kad gali piešti, pajuto dar besimokydama Rietavo L. Ivinskio gimnazijoje, kai klasės auklėtoju tapo dailės mokytojas Donatas Kučinskas. Vėliau piešimo technikas tobulino universitete. O praėjus daug metų, jau Londone, kartą dainavo lietuvės dailininkės Dainos Kiss parodos atidaryme. Atsidėkodama Daina jai įteikė maišelį su piešimo reikmenim ir pasakė – piešk.
„Nusipirkau drobių, akrilo dažų ir nupiešiau savo vaikui angelą. Šitą paveikslą vadinu muzika, nes man muzika ir angelas savo prasme yra labai panašūs. Mane per gyvenimą visada nešė angelai – muzikos, poezijos, dailės. Visada kėlė iš tamsiausių duobių, buvo atrama sunkiausiais momentais. Kai tapiau tą paveikslą, sudėjau visą savo motinišką meilę. Galbūt todėl jį matydami žmonės sako, kad šitas darbas ypatingas“, – kalbėjo moteris.
Rietaviškė atviravo, kad kuria, nes jai tai yra įdomu, tikra, autentiška ir leidžia sielai skristi. O kai pajunta, kad sielai reikia nusiraminimo, čiumpa į rankas virbalus ir mezga ką nors jaukaus. Arba eina paglostyti savo kačių, kurių turi net penkias – keturias Londone ir vieną Rietave.



