Naujausios
Pirmas darbas prilygo vergovei
Paklausta, kokiais keliais nuklydo į Norvegiją, moteris prisiminė, kad Plungėje baigusi Senamiesčio vidurinę mokyklą sugalvojo su draugų kompanija pakeliauti po šią šalį ir šiek tiek užsidirbti. Pirmieji darbai, kaip ir daugeliui naujai atvykusių emigrantų, pasitaikė gana sunkūs.
„Pirmoji išvyka su drauge buvo į Angliją, bet greit supratau, kad man ten nepatinka, todėl susikroviau lagaminus į Norvegiją. Atvykusi į Oslą gavau darbą automobilių plovykloje, bet ten veikiau buvo vergovė ir išnaudojimas. Darbas fiziškai sunkus, kasdien dirbau po 12 valandų, šešias dienas per savaitę, o atlyginimas – graudus. Supratusi, kad toliau taip gyventi nebegaliu, susiradau kitą darbą – viešbutyje.“
A. Balandė džiaugiasi, kad tada pakliuvo į geras rankas, mat viešbučio savininkai buvo mieli ir rūpestingi žmonės. Jauną moterį jie išsiuntė į norvegų kalbos kursus, tad jau netrukus ji galėjo kambarinės darbą pakeisti į administracinį.
Po kurio laiko įvyko kardinalūs pokyčiai – viešbutis užsidarė, o Aidai vėl teko sukti galvą, kur rasti kitą pajamų šaltinį. Kaip žinia, žemaičiai turi vieną esminį būdo bruožą – tvirtumą, tad ir mūsų pašnekovė sudėjusi rankų nesėdėjo, baigė slaugos kursus ir atlikusi praktiką įsidarbino senelių namuose, vėliau ir ligoninėje – ten prabėgo net dešimt metų.
Anot plungiškės, norvegai nėra tokie šalti ir uždari žmonės, kaip apie juos manoma. Gyvendama šioje šalyje ji netruko susirasti draugų, o vietiniai labai padėjo ieškant darbo ir mokantis norvegų kalbos.
Kuo arčiau gamtos
Su vyru Nerijumi, kuris kilęs iš Šiaulių, Norvegijoje A. Balandė sukūrė šeimą, čia susilaukė dviejų vaikų – Benedikto ir Salomėjos. Nors gyvenimas Norvegijoje plungiškei patiko, bet iki sielos gelmių visada ilgėjosi savo gimtojo krašto. Sunkiomis akimirkomis save guosdavo mintimi, kad tikrai ateis ta diena, kai susikrovę lagaminus jie grįš į Lietuvą.
„Gyvenant svetimoje šalyje labiau už viską man trūko tėvų, seserų ir brolio. Norėjau, kad mano vaikai turėtų galimybę bendrauti su pusseserėmis ir pusbroliais, matyti senelius, kalbėti savo gimtąja kalba. Tad prieš dvejus metus galutinai apsisprendę palikome Norvegiją, nusipirkę seną sodybą įsikūrėme Plungės rajone. Tiesa, vyras iki šiol važinėja dirbti į tą šalį, o aš neatsidžiaugiu galėdama vėl gyventi Lietuvoje“, – teigia moteris.
Aida atskleidžia, kad sugrįžimo planas buvo sukurtas kiek ankščiau, bet netikėtai prasidėjusi pandemija gerokai pakoregavo Balandžių sumanymą. Moteris išgyveno psichologiškai sunkų laikotarpį. Iki tol buvo įpratusi šeimą Lietuvoje aplankyti bent jau tris ar keturis kartus per metus, bet staiga ėmė ir užsidarė visi keliai.
O kodėl galiausiai, sugrįžusi į Plungę, ėmė dairytis sodybos? Pašnekovė pasakojo nė akimirkai nesvarsčiusi minties apie gyvenimą didesniame mieste. Kadangi abu su vyru mėgsta gamtą ir ramybę, sugrįžti gyventi į ankštą butą nė vienas nenorėjo. Nutarė gyvenimą kurti toli nuo miesto triukšmo, remontuoti seną sodybą, auginti gyvulius, daržą ir vaikams suteikti tikrą vaikystės laimę, kad savo kieme galėtų tyrinėti balas, vaikytis katę ar ganyti ožką.
Įdomu tai, kad Balandžiai dabartinę savo sodybą įsigijo net neapžiūrėję jos, tik daugmaž įsivaizduodami, kur ji yra. O pradėję remontuoti senutėlę trobą išvydo netikėtą vaizdą – sienos buvo išklijuotos švediškais ir norvegiškais tarpukario laikų laikraščiais. Tada abu su vyru galutinai įsitikino, kad pats likimas juos atvedė į šią sodybą.
„Keita žemaitė“
A. Balandė sako, kad grįžusį į Lietuvą tikrąją to žodžio prasme atsigavo, būdama tarp brangių šeimos narių, draugų ir kitų artimųjų, girdėdama aplink skambančią gimtąją kalbą. Plungiškė socialiniuose tinkluose pradėjo dalytis linksmomis savo kasdienybės akimirkomis ir juokingais filmukais, rodyti, kaip gamina maistą ir remontuoja sodybą, nors pripažįsta, kad iš pradžių buvo nelengva persilaužti ir priprasti kalbėti prieš kamerą.
Didelio populiarumo sulaukusioje savo paskyroje „Keita žemaite“ ji iki šiol kalba ir rašo išskirtinai tik žemaitiškai.
„Mano vyras kilęs iš Šiaulių, tad, galima sakyti, iš pradžių jis buvo sugadinęs mano tarmę. Ilgą laiką kalbėjau literatūriškai ir pati savimi stebėjausi, kaip keistai atrodau iš šono. Bet po kurio laiko įvyko lūžis ir pati sau pasakiau – aš esu žemaitė, vadinasi, taip ir kalbėsiu“, – pasakojo plungiškė.
Moteris prisipažino kartais iš aplinkinių sulaukianti pastabų, esą užsiimti tokia veikla – kurti įrašus socialiniams tinklams, reklamuoti prekes ar dalintis receptais – yra ne darbas, o kažkas nerimto. Tokiems A. Balandė pasiūlo pirmiausia patiems pabandyti ir įsitikinti, sunku ar ne, o tada komentuoti.
„Viena rūpinuosi vaikais, namais, ūkiu, tad nufilmuoti reklamą ar receptą užtrunka, o kur dar vaizdo įrašų montavimas, įgarsinimas ir visa kita. Kažką komentuoti iš šono gerai net nežinant, apie ką kalbama, yra lengviausia, bet aš labai džiaugiuosi, kad darau tai, kas patinka, ir iš to galiu užsidirbti“, – sako ji.
