„Nespėjom apeiti televizijos bokšto ir prasidėjo...“

Nep­rik­lau­so­mybė – tėvų sva­jonė

Min­ti­mis nu­si­kėlę tris de­šimt­me­čius at­gal, Paš­kaus­kai pa­sa­ko­jo, kad tomis dienomis jų dėmesį pa­traukė per te­le­vi­ziją iš­girs­tas Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos pir­mi­nin­ko Vy­tau­to Lands­ber­gio kvie­ti­mas vi­siems, kas ga­li, skubė­ti į Vil­nių.
„Ka­dan­gi tru­putį domė­jomės Sąjūdžio veik­la, tas kvie­ti­mas už­ka­bi­no. Do­na­tas tuo me­tu bu­vo Klaipė­doj, sa­ko, gal ne­va­žiuo­kim, o aš taip už­si­de­giau...  Nep­rik­lau­so­mybė bu­vo mūsų tėvų sva­jonė. O mes gi ta­ry­bi­niai vai­kai bu­vom – augę ir mokę­si toj san­tvar­koj.  Ir bu­vo vis­kas ge­rai, kol mokėmės. Pas­kui pra­dėjom la­biau domė­tis gy­ve­ni­mu. Ir nuo­lat kirbė­jo tas jaus­mas, kad gal ne taip tu­ri būti“, – pri­si­minė O. Paš­kaus­kienė.
Sau­sio 12-ąją iš Plungės sos­tinės link pa­judė­jo du plun­giš­kių au­to­bu­sai. Vie­nu jų vy­ko ir Ona bei Do­na­tas. Pa­sak jų, nors vi­si ži­no­jo, kad vyks­ta­ma ne į šventę ar ko­kias iš­kil­mes, kom­pa­niją iš pra­džių lydė­jo pa­ki­li nuo­tai­ka. Kar­tu vy­ko ne­ma­žai Me­no mo­kyk­los mo­ky­tojų, au­to­bu­se ne­tru­kus su­skam­bo dai­nos. Tik pu­siau­kelėj šur­mu­lys nu­ti­lo.


„Pa­gal­vo­jau – vai­kai jūs dar...“

Su­tuok­ti­niai pri­si­minė, kad tą va­karą at­vy­kus prie Par­la­men­to įspūdį pa­darė ne čia jau su­si­rin­ku­sių žmo­nių masė, bet ap­lin­ki­nių drau­giš­ku­mas – vi­si šne­ku­čia­vo­si, vai­ši­no ar­ba­ta.
„Tik artė­jant vi­dur­nak­čiui pa­si­darė ne­ra­mu. Pak­vietė vi­sus ap­jung­ti Par­la­mentą. Sus­to­jo­me ei­lu­te. Pas­tovė­jom – nie­ko ne­vyks­ta. Nu­tarėm vyk­ti prie te­le­vi­zi­jos bokš­to, nes iš ten at­ėjo ži­nia, kad trūksta žmo­nių. Pa­li­pom tuo py­li­mu ar­čiau. Ten lau­žai, žmonės ren­ka­si. Nespė­jom apei­ti te­le­vi­zi­jos bokš­to ir pra­si­dėjo... Ėmė tan­kai va­žiuot, pa­si­pylė šūviai. Pa­tekę į vidų, ka­rei­viai ant su­si­rin­ku­siųjų ėmė purkš­ti van­denį. Te­ko ir mums jo“, – pa­sa­ko­jo O. Paš­kaus­kienė.
Mo­te­ris pri­si­minė, kad vie­nu me­tu abu su­si­vokė at­si­dūrę vi­sai prie­šais tanką. Šiam su­sto­jus, pra­lin­do pro jo vamzdį ir pa­si­traukė ato­kiau.
„Pa­me­nu, ten daug to­kių paaug­lių lakstė. Gird­žiu, vie­nas šūktelė­jo: „Atei­kit čia, užs­to­kim mo­te­ris!“ Pa­gal­vo­jau – vai­kai jūs dar... O jau po tan­kais...“ – su­vir­pa mo­ters bal­sas. Nors pra­bėgo jau trys de­šimt­me­čiai, at­min­ty dar gy­vi tos nak­ties vaiz­dai ir gar­sai, su­žeistųjų de­jonės, pa­ra­ko kva­pas.
Su­tuok­ti­niai sakė tą naktį sie­loję­si ne tiek dėl savęs, kiek dėl sūnų, ku­rie, manė, taip pat abu at­vy­ko iš Kau­no, kur stu­di­ja­vo. Tik jau vėliau, kitą dieną, su­ži­no­jo, kad abu gy­vi ir svei­ki, kad vie­nas jų į Vil­nių nė ne­va­žia­vo. Ta­da lyg ran­ka nu­ėmė.
O jų pa­čių nuo­ty­kiai tą naktį dar ne­si­baigė. Nu­si­leidę nuo te­le­vi­zi­jos bokš­to py­li­mo plun­giš­kiai iš­vy­do, kad jų au­to­bu­sas, ku­riuo at­vy­ko, – iš­du­žu­siais lan­gais. Šie neat­laikė ne­to­lie­se su­sto­ju­sio tan­ko šūvio gar­so. Vėl rūpes­tis – kaip reikės grįžti. Bet ir čia tar­si kas iš aukš­čiau glo­bo­jo, ne­ma­to­ma ran­ka viską dėlio­jo.
Praei­da­mas pro šalį kaž­koks vy­riš­kis į delną įbru­ko la­pelį su te­le­fo­no nu­me­riu. Dar tars­telė­jo – pa­skam­bin­kit, su­tvar­kys. Su­tuok­ti­niai puolė ieš­ko­ti te­le­fo­no. Ats­kubėję prie ar­ti­miau­sio dau­gia­bu­čio pa­beldė į pir­mo pa­si­tai­kiu­sio bu­to du­ris. Pap­rašė, kad leistų pa­skam­bin­ti. At­si­liepęs žmo­gus liepė at­va­žiuo­ti tuo au­to­bu­su iš­du­žu­siais lan­gais nu­ro­dy­tu ad­re­su.
„Neilgt­ru­kus par­vy­ko su nau­jais lan­gais. Klau­siu vai­ruo­to­jo – kaip at­si­ly­gi­no? Jis sa­ko, esą liepė per­duo­ti linkė­ji­mus Plungės au­tot­rans­por­to vir­ši­nin­kui, ir tiek“, – pri­si­min­da­ma tos nak­ties ne­tikė­tu­mus nu­si­juokė O. Paš­kaus­kienė.
Pa­ry­čiais plun­giš­kiai nu­tarė grįžti prie Par­la­men­to. Čia su­si­griebė, kad ne­bėra kai ku­rių kar­tu at­vy­ku­siųjų. Puolė skam­bin­ti į sos­tinės li­go­ninę, tei­rau­tis, ar nėra tarp su­žeistųjų. Lai­mei, iš ten at­skrie­jo nei­gia­mas at­sa­ky­mas. Net­ru­kus at­si­ra­do ir pa­tys pra­dingė­liai. Tie­sa, kai ku­rie į Plungę grįžo su­bin­tuo­ti ar ap­kli­juo­ti pleist­rais, buvo pa­tyrusių smul­kių su­ža­lo­jimų, bet vie­toj su­tei­kus pa­galbą, vi­si iš­leis­ti va­žiuo­ti na­mo.


Lydė­jo sėkmė

„Aš la­bai bi­jo­jau tą naktį, – pri­si­pa­ži­no mo­te­ris. – Do­na­tas norė­jo vis ar­čiau brau­tis, tik aš su­lai­kiau, nes baimė dėl savęs ir dėl jo bu­vo did­žiulė. Bet la­biau­siai įsi­minė žmo­nių ge­ru­mas ir susitelkimas. Nie­kas ne­de­ja­vo, kad su­ša­lo ar pa­var­go – to­kių min­čių net ne­bu­vo. Nors ir be mie­go visą naktį, nors ir per­lie­ti van­de­niu, ne­gal­vo­jom apie sa­ve. Kiek­vie­nam rūpėjo su­si­skam­bin­ti su ar­ti­mai­siais, iš­girs­ti, ar jie gy­vi, ar svei­ki.“
„Bet mus sėkmė lydė­jo. Ir taip – visą gy­ve­nimą“, – žmo­nai ant­ri­na D. Paš­kaus­kas. Vy­ras daug metų dir­bo Rie­ta­vo tech­ni­ku­me, mokė stu­den­tus brai­žy­bos. Ten ir su­si­pa­ži­no su tik ką moks­lus bai­gu­sia ir pa­sky­rimą į Rie­ta­vo li­go­ninę ga­vu­sia me­di­ci­nos bio­lo­ge Onu­te.
Da­bar pri­si­min­da­mi abu juo­kia­si, kad vie­nas ki­tam pro langą akį merkė, mat Rie­ta­vo tech­ni­ku­mo ir se­no­sios li­go­ninės pa­sta­tai bu­vo vie­nas ša­lia ki­to. O drau­gystė už­si­mezgė Kultū­ros cent­re, kur abu dai­na­vo cho­re. Vėliau įsit­raukė ir į spor­tinę veiklą, už­sii­minė­jo lengvą­ja at­le­ti­ka, žaidė te­nisą.
Spor­tu ak­ty­viai už­sii­minė­jo ir abu Paš­kauskų sūnūs, o da­bar žais­da­mos lau­ko te­nisą lau­rus ski­na jų anūkės.
Rie­ta­ve pra­leidę 10 metų, ten at­šokę ves­tu­ves ir su­si­laukę pir­mo­jo sūnaus, Ona ir Do­na­tas bu­vo pa­vi­lio­ti į Plungę. Čia sta­to­mai nau­jai li­go­ni­nei reikė­jo me­dikų, o ir Do­na­tui at­si­ra­do dar­bo Plungės sta­tybų tech­ni­ku­me.
„Vi­sas ma­no am­žius – pe­da­go­gi­nia­me dar­be. Rie­ta­vo tech­ni­ku­me dir­bau 10 metų, ta­da čia, Plungės sta­tybų tech­ni­ku­me, – dar 20. Po to, kai šį už­darė, tru­putį vie­noj mo­kyk­loj, tru­putį ki­toj, kol at­ėjo lai­kas už­tar­nau­to poil­sio“, – sa­vo dar­binę veiklą api­būdi­no D. Paš­kaus­kas.
O Ona su­skai­čiuo­ja sa­vo pro­fe­si­jai ati­da­vu­si... net 59-erius me­tus. Ir tik per­nai va­sarą at­si­svei­ki­nu­si su „Pul­so“ kli­ni­ka, ku­rio­je dir­bant pra­bėgo pa­sta­rie­ji 19 metų.
Da­bar abu su­tuok­ti­niai džiau­gia­si už­tar­nau­tu poil­siu ir kad pa­ga­liau tu­ri už­tek­ti­nai lai­ko sa­vo po­mėgiams, ku­rių vie­nas – ke­lionės. Ir mums su­si­ti­kus pa­sa­ko­jo tik prie­š ke­lias die­nas grįžę iš Ang­li­jos, kur viešė­jo pas sūnus, džiaugė­si anū­kais, tuo pa­čiu su jais ap­lankę Al­pių kal­nus Prancū­zi­jo­je, grožėję­si te­nykš­te gam­ta.
„Šiaip gy­ve­ni­mu ne­si­skund­žiam. Per daug ne­bu­vo, bet kad trūktų – ir­gi ne“, – šyp­so­si abu.