
Naujausios
Nepriklausomybė – tėvų svajonė
Mintimis nusikėlę tris dešimtmečius atgal, Paškauskai pasakojo, kad tomis dienomis jų dėmesį patraukė per televiziją išgirstas Aukščiausiosios Tarybos pirmininko Vytauto Landsbergio kvietimas visiems, kas gali, skubėti į Vilnių.
„Kadangi truputį domėjomės Sąjūdžio veikla, tas kvietimas užkabino. Donatas tuo metu buvo Klaipėdoj, sako, gal nevažiuokim, o aš taip užsidegiau... Nepriklausomybė buvo mūsų tėvų svajonė. O mes gi tarybiniai vaikai buvom – augę ir mokęsi toj santvarkoj. Ir buvo viskas gerai, kol mokėmės. Paskui pradėjom labiau domėtis gyvenimu. Ir nuolat kirbėjo tas jausmas, kad gal ne taip turi būti“, – prisiminė O. Paškauskienė.
Sausio 12-ąją iš Plungės sostinės link pajudėjo du plungiškių autobusai. Vienu jų vyko ir Ona bei Donatas. Pasak jų, nors visi žinojo, kad vykstama ne į šventę ar kokias iškilmes, kompaniją iš pradžių lydėjo pakili nuotaika. Kartu vyko nemažai Meno mokyklos mokytojų, autobuse netrukus suskambo dainos. Tik pusiaukelėj šurmulys nutilo.
„Pagalvojau – vaikai jūs dar...“
Sutuoktiniai prisiminė, kad tą vakarą atvykus prie Parlamento įspūdį padarė ne čia jau susirinkusių žmonių masė, bet aplinkinių draugiškumas – visi šnekučiavosi, vaišino arbata.
„Tik artėjant vidurnakčiui pasidarė neramu. Pakvietė visus apjungti Parlamentą. Sustojome eilute. Pastovėjom – nieko nevyksta. Nutarėm vykti prie televizijos bokšto, nes iš ten atėjo žinia, kad trūksta žmonių. Palipom tuo pylimu arčiau. Ten laužai, žmonės renkasi. Nespėjom apeiti televizijos bokšto ir prasidėjo... Ėmė tankai važiuot, pasipylė šūviai. Patekę į vidų, kareiviai ant susirinkusiųjų ėmė purkšti vandenį. Teko ir mums jo“, – pasakojo O. Paškauskienė.
Moteris prisiminė, kad vienu metu abu susivokė atsidūrę visai priešais tanką. Šiam sustojus, pralindo pro jo vamzdį ir pasitraukė atokiau.
„Pamenu, ten daug tokių paauglių lakstė. Girdžiu, vienas šūktelėjo: „Ateikit čia, užstokim moteris!“ Pagalvojau – vaikai jūs dar... O jau po tankais...“ – suvirpa moters balsas. Nors prabėgo jau trys dešimtmečiai, atminty dar gyvi tos nakties vaizdai ir garsai, sužeistųjų dejonės, parako kvapas.
Sutuoktiniai sakė tą naktį sielojęsi ne tiek dėl savęs, kiek dėl sūnų, kurie, manė, taip pat abu atvyko iš Kauno, kur studijavo. Tik jau vėliau, kitą dieną, sužinojo, kad abu gyvi ir sveiki, kad vienas jų į Vilnių nė nevažiavo. Tada lyg ranka nuėmė.
O jų pačių nuotykiai tą naktį dar nesibaigė. Nusileidę nuo televizijos bokšto pylimo plungiškiai išvydo, kad jų autobusas, kuriuo atvyko, – išdužusiais langais. Šie neatlaikė netoliese sustojusio tanko šūvio garso. Vėl rūpestis – kaip reikės grįžti. Bet ir čia tarsi kas iš aukščiau globojo, nematoma ranka viską dėliojo.
Praeidamas pro šalį kažkoks vyriškis į delną įbruko lapelį su telefono numeriu. Dar tarstelėjo – paskambinkit, sutvarkys. Sutuoktiniai puolė ieškoti telefono. Atskubėję prie artimiausio daugiabučio pabeldė į pirmo pasitaikiusio buto duris. Paprašė, kad leistų paskambinti. Atsiliepęs žmogus liepė atvažiuoti tuo autobusu išdužusiais langais nurodytu adresu.
„Neilgtrukus parvyko su naujais langais. Klausiu vairuotojo – kaip atsilygino? Jis sako, esą liepė perduoti linkėjimus Plungės autotransporto viršininkui, ir tiek“, – prisimindama tos nakties netikėtumus nusijuokė O. Paškauskienė.
Paryčiais plungiškiai nutarė grįžti prie Parlamento. Čia susigriebė, kad nebėra kai kurių kartu atvykusiųjų. Puolė skambinti į sostinės ligoninę, teirautis, ar nėra tarp sužeistųjų. Laimei, iš ten atskriejo neigiamas atsakymas. Netrukus atsirado ir patys pradingėliai. Tiesa, kai kurie į Plungę grįžo subintuoti ar apklijuoti pleistrais, buvo patyrusių smulkių sužalojimų, bet vietoj suteikus pagalbą, visi išleisti važiuoti namo.
Lydėjo sėkmė
„Aš labai bijojau tą naktį, – prisipažino moteris. – Donatas norėjo vis arčiau brautis, tik aš sulaikiau, nes baimė dėl savęs ir dėl jo buvo didžiulė. Bet labiausiai įsiminė žmonių gerumas ir susitelkimas. Niekas nedejavo, kad sušalo ar pavargo – tokių minčių net nebuvo. Nors ir be miego visą naktį, nors ir perlieti vandeniu, negalvojom apie save. Kiekvienam rūpėjo susiskambinti su artimaisiais, išgirsti, ar jie gyvi, ar sveiki.“
„Bet mus sėkmė lydėjo. Ir taip – visą gyvenimą“, – žmonai antrina D. Paškauskas. Vyras daug metų dirbo Rietavo technikume, mokė studentus braižybos. Ten ir susipažino su tik ką mokslus baigusia ir paskyrimą į Rietavo ligoninę gavusia medicinos biologe Onute.
Dabar prisimindami abu juokiasi, kad vienas kitam pro langą akį merkė, mat Rietavo technikumo ir senosios ligoninės pastatai buvo vienas šalia kito. O draugystė užsimezgė Kultūros centre, kur abu dainavo chore. Vėliau įsitraukė ir į sportinę veiklą, užsiiminėjo lengvąja atletika, žaidė tenisą.
Sportu aktyviai užsiiminėjo ir abu Paškauskų sūnūs, o dabar žaisdamos lauko tenisą laurus skina jų anūkės.
Rietave praleidę 10 metų, ten atšokę vestuves ir susilaukę pirmojo sūnaus, Ona ir Donatas buvo pavilioti į Plungę. Čia statomai naujai ligoninei reikėjo medikų, o ir Donatui atsirado darbo Plungės statybų technikume.
„Visas mano amžius – pedagoginiame darbe. Rietavo technikume dirbau 10 metų, tada čia, Plungės statybų technikume, – dar 20. Po to, kai šį uždarė, truputį vienoj mokykloj, truputį kitoj, kol atėjo laikas užtarnauto poilsio“, – savo darbinę veiklą apibūdino D. Paškauskas.
O Ona suskaičiuoja savo profesijai atidavusi... net 59-erius metus. Ir tik pernai vasarą atsisveikinusi su „Pulso“ klinika, kurioje dirbant prabėgo pastarieji 19 metų.
Dabar abu sutuoktiniai džiaugiasi užtarnautu poilsiu ir kad pagaliau turi užtektinai laiko savo pomėgiams, kurių vienas – kelionės. Ir mums susitikus pasakojo tik prieš kelias dienas grįžę iš Anglijos, kur viešėjo pas sūnus, džiaugėsi anūkais, tuo pačiu su jais aplankę Alpių kalnus Prancūzijoje, grožėjęsi tenykšte gamta.
„Šiaip gyvenimu nesiskundžiam. Per daug nebuvo, bet kad trūktų – irgi ne“, – šypsosi abu.