Praėjęs savaitgalis šalyje buvo ypatingas – lietuviai šventė Jonines. Trumpiausią metų naktį ir ilgiausią dieną – vasaros saulėgrįžą – vieni minėjo artimųjų rate, kiti linksminosi šia proga surengtuose koncertuose, o treti, išsiilgę tikrųjų šios šventės tradicijų, skubėjo į Platelius, kur Joninės švenčiamos pagal visus joms būdingus paparčius. Tad birželio 23-osios vakarą ir naktį Platelių ežero fone, prie jachtų klubo, ilgai negeso aukurai, liepsnojo laužai, nosį kuteno malonus įvairių žolelių kvapas. O kur dar gražiausiais vainikais pasidabinusios merginos, skambios liaudiškos dainos, dovanotos folkloro ansamblių „Alksna“ ir „Alksniukai“ iš Mažeikių bei Žemaitijos nacionalinio parko folkloro ansamblio „Platelē“.
Plateliuose Joninės pagal senąsias tradicijas imtos švęsti nuo 1991-ųjų. Šią gražią šventę atgaivino Žemaitijos nacionalinio parko direkcija. Būtent šios įstaigos darbuotojų dėka Plateliuose atgimė tokios Joninės, kurių pasižiūrėti suvažiuojama iš tolimiausių Lietuvos kampelių. Plateliškiai jau nenustemba savo šventėje sutikę klaipėdietį ar net svečią iš pačios sostinės.
Netrūko jų ir praėjusį ketvirtadienį. Susirinkusieji džiaugėsi ne tik vasaros saulėgrįžos švente, bet ir puikiu vasarišku oru. Bučiuojami saulės spindulių bei glostomi vasariško vėjelio žmonės su didžiausiu malonumu pasinėrė į Joninių ritualus.
Tradiciškai iki paryčių trukusi šventė prasidėjo simboliniu ėjimu pro berželių vartus, skiriančius neutralųjį pasaulį nuo sakraliojo, bei apsiprausimu. Prie žolynais vainikuotų vartelių nusidriekė ilgiausia eilė žmonių, kuriems buvo tikra atrakcija nusiprausti rasų vandeniu.
Žinoma, Joninės Plateliuose dovanojo ir daugiau įspūdžių. Vieni stačia galva pasinėrė į žolelių paieškas. Vaikštinėdami per devynis laukus kupoliautojai stengėsi surinkti jų kuo daugiau ir įvairesnių, mat tikima, jog per Jonines surinktos žolės įgauna magiškų galių, pasižymi gydomosiomis savybėmis.
Kol dalis šventės dalyvių mėgavosi kupoliavimu, kiti pynė vainikus, gražino juos įvairiausiomis žolelėmis ir pievų gėlėmis. Vėliau jie buvo paleisti plukdytis į ežerą. Buvo ir burtų, vienišiams padedančių rasti savo laimę, o tiems, kurie jau sukūrę šeimą, išsaugoti darną ir santarvę.
Kaip ir kiekvienais metais, palydėjus saulę, deginti aukurai ir laužai. Nepamirštas ir stebulės deginimas. Pagal senąsias Joninių tradicijas, degant aukurui, pasidžiaugiama atliktais darbais, pasidalinama ateities viltimis, lūkesčiais. Savo reikšmę turi ir laužo deginimas – simbolizuoja sveikatą ir laimę šeiminiame gyvenime. Tikėdami tuo, ne tik jaunimas, bet ir vyresnieji plateliškiai kasmet pasiryžta šokti per laužą. Žinoma, leistasi ir į paparčio žiedo paieškas.
Prisiminę pagrindinius šventės ritualus, pagerbę varduvininkus, trumpiausią naktį žmonės dar ilgai šnekučiavosi, klausėsi vyresniųjų pasakojimų apie anų laikų Jonines. Nenuobodžiavo ir jaunoji karta, kuriai senosios Joninių tradicijos, papročiai bei mistiniai ritualai atrodo ypač įdomūs. Šventinis šurmulys ežero pakrantėje netilo iki pat paryčių.