Jo­nas Ubar­tas: „Di­džiuo­juo­si bū­da­mas ug­nia­ge­siu gel­bė­to­ju“

Li­nos RUI­BIE­NĖS nuo­tr.

Su­ka­si tė­vų su­kur­ta­me ūky­je

Jau­na­sis ug­nia­ge­sys gel­bė­to­jas gi­mė ir užau­go Plun­gės ra­jo­ne, ta­me pa­čia­me Ke­tu­ra­kių kai­me. Žli­bi­nuo­se bai­gęs Ig­no Kon­čiaus pa­grin­di­nę mo­kyk­lą, vė­liau moks­lus krim­to Plun­gės tech­no­lo­gi­jų ir vers­lo mo­kyk­lo­je, jo­je įgi­jo sta­ty­bi­nin­ko-ap­dai­li­nin­ko pro­fe­si­ją. Vi­dos ir Ana­pi­lin prieš tre­je­tą me­tų iš­ke­lia­vu­sio An­ta­no Ubar­tų šei­mo­je užau­go pen­ki sū­nūs. Su­lau­kęs 14-os me­tų Jo­nas sa­vo no­ru įsi­su­ko į dar­bus tė­vų gy­vu­li­nin­kys­tės ūky­je, o da­bar ja­me dar­buo­ja­si kar­tu su ne­to­lie­se gy­ve­nan­čiu bro­liu.

„Mū­sų šei­mos ūkis ga­na di­de­lis, iš vi­so yra per 120 gal­vi­jų, ku­riuos au­gi­na­me mė­sai. Ke­tu­ra­kių kai­me dau­gu­ma gy­ven­to­jų at­si­sa­kė ūki­nin­ka­vi­mo, iš­par­da­vi­nė­jo že­mes ir išė­jo dirb­ti val­diš­kus dar­bus. Mes ko­ne vie­nin­te­liai li­ko­me kai­me ir atei­ty­je tik­rai ne­ža­da­me nie­kur trauk­tis. Dir­bant ūky­je die­nų bū­na vi­so­kių, kar­tais sun­kiau, o kar­tais leng­viau, pri­klau­so nuo se­zo­no. Ly­gi­nant su pie­ni­nin­kys­te, tai mū­sų ūky­je gy­vu­liams tik­rai rei­kia ge­ro­kai ma­žiau prie­žiū­ros, la­bai pa­gel­bė­ja ir mo­der­ni ūkio tech­ni­ka“, – pa­sa­ko­jo Jo­nas.

Bai­gęs vi­du­ri­nę mo­kyk­lą ir įgi­jęs spe­cia­ly­bę, J. Ubar­tas ga­vo šau­ki­mą į pri­va­lo­mą­ją ka­ri­nę tar­ny­bą. Jau­nas vy­ras nė kiek ne­pa­bū­go, bet prie­šin­gai – ap­si­džiau­gė ga­li­my­be iš­ban­dy­ti sa­vo jė­gas nau­jo­je ap­lin­ko­je ir pa­si­sem­ti neį­kai­no­ja­mos pa­tir­ties. Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės kraš­to ap­sau­gos sa­va­no­rių pa­jė­gų Že­mai­čių apy­gar­dos 3-ojo­je rink­ti­nė­je, Plun­gės 303 pės­ti­nin­kų kuo­po­je, iš­klau­sė ba­zi­nius tri­jų sa­vai­čių kur­sus, pra­dė­jo da­ly­vau­ti pra­ty­bo­se, bu­dė­ji­muo­se ir ki­to­se veik­lo­se.

Šian­dien ke­tu­ra­kiš­kis skai­čiuo­ja jau sep­tin­tus sa­va­no­riš­kos tar­ny­bos me­tus ir ti­ki­na, kad tai yra ge­riau­sia gy­ve­ni­mo mo­kyk­la, ku­rią pri­va­lo praei­ti vi­si jau­nuo­liai. Be­ne pa­grin­di­nis da­ly­kas, ko iš­moks­ta jau­nuo­liai tar­ny­bo­je, yra dis­cip­li­na, ku­ri pa­si­tar­nau­ja ir kas­die­nia­me gy­ve­ni­me.

Lem­tin­gas po­kal­bis su bū­si­mu vir­ši­nin­ku

J. Ubar­tas pa­sa­ko­jo nuo ma­žų die­nų bu­vęs ak­ty­vus ir pi­lie­tiš­kas. Kur pa­ma­tęs gais­rą ne­lik­da­vo abe­jin­gas – sku­bė­da­vo į pa­gal­bą ne­lai­mės iš­tik­tiems žmo­nėms.

„Kar­tą pas mus į Plun­gės 303 pės­ti­nin­kų kuo­pą bu­vo at­vy­kęs Plun­gės prieš­gais­ri­nės gel­bė­ji­mo tar­ny­bos vir­ši­nin­kas My­ko­las Pronc­kus. Jis klau­si­nė­jo, gal yra no­rin­čių pri­si­jung­ti prie ug­nia­ge­sių ko­man­dos. Nie­ko ne­lau­kęs pa­si­kal­bė­jau su vir­ši­nin­ku, jis ma­ne nu­krei­pė to­li­mes­niems veiks­mams“, – pa­sa­ko­jo J. Ubar­tas.

Praė­jęs svei­ka­tos, fi­zi­nio pa­si­ren­gi­mo pa­tik­rą, iš­spren­dęs ne vie­ną psi­cho­lo­gi­nį tes­tą, jau­nas vy­ras su­da­ly­va­vo at­ran­ko­je, į ku­rią su­si­rin­ko per šim­tas žmo­nių iš vi­sos Lie­tu­vos. Iš vi­sų kan­di­da­tuo­jan­čių­jų tap­ti ug­nia­ge­siais gel­bė­to­jais, į skir­tin­gus mies­tus bu­vo priim­ti tik 35 as­me­nys. J. Ubar­tas leng­vai įvei­kė vi­sus eta­pus ir sėk­min­gai bai­gė pus­me­tį tru­ku­sius moks­lus Vil­niu­je, ta­da at­li­ko tri­jų mė­ne­sių pra­kti­ką.

Nar­siai sto­ti į akis­ta­tą su ug­nies lieps­no­mis ir ri­zi­kuo­ti gy­vy­be ryž­ta­si to­li gra­žu ne kiek­vie­nas. Paš­ne­ko­vo tei­gi­mu, jo pa­si­rin­ki­mą ner­ti į šią sri­tį vi­sų pir­ma lė­mė di­džiu­lis no­ras pa­dė­ti ki­tiems žmo­nėms, be to, vi­suo­me­nės pa­si­ti­kė­ji­mas šios pro­fe­si­jos at­sto­vais.

Pri­si­mi­nęs sa­vo dar­bo pra­džią Plun­gės prieš­gais­ri­nė­je gel­bė­ji­mo tar­ny­bo­je, Jo­nas pa­sa­ko­jo, kad įspū­džių ir in­ten­sy­vaus dar­bo tik­rai ne­trū­ko. Taip su­ta­po, kad ko­ne per kiek­vie­ną bu­dė­ji­mą tek­da­vo va­žiuo­ti į iš­kvie­ti­mus, o ten ne tik de­gan­čius suo­džius ka­mi­nuo­se ge­sin­ti, bet ir pa­si­tel­kiant spe­cia­lią įran­gą iš au­to­mo­bi­lių va­duo­ti ava­ri­jo­se pri­spaus­tus žmo­nes.

„Pa­čią pir­mą­ją sa­vai­tę iš­vy­ko­me su ko­man­da ge­sin­ti gais­ro ir ta­da pir­mą kar­tą te­ko su­si­dur­ti su gais­ra­vie­tė­je ras­tu ap­de­gu­siu žmo­gaus kū­nu. Bet ma­nęs to­kie vaiz­dai ir įvy­kiai psi­cho­lo­giš­kai ne­vei­kia. Ži­no­jau, ko­kią dar­bo spe­ci­fi­ką ren­kuo­si, su­vo­kiu, kad ma­no pa­rei­ga yra pa­dė­ti žmo­nėms, gel­bė­ti jų gy­vy­bes“, – pa­sa­ko­jo J. Ubar­tas.

Ska­ti­na ne­pa­mirš­ti rū­pin­tis sa­vo ir ki­tų sau­gu­mu

Jau­na­sis ug­nia­ge­sys gel­bė­to­jas į bu­dė­ji­mus Plun­gės prieš­gais­ri­nė­je gel­bė­ji­mo tar­ny­bo­je iš­vyks­ta kas ket­vir­tą pa­rą. Dar­bo die­na čia vi­sa­da pra­si­de­da nuo be­ne pa­grin­di­nio ir svar­biau­sio da­ly­ko – vi­sos įran­gos kruopš­taus pa­tik­ri­ni­mo. Kar­tais bū­na, kad anks­tes­nė­je pa­mai­no­je ko­le­gos in­ten­sy­viai dir­bo per vi­są nak­tį, o jiems bai­gus bu­dė­ji­mą rei­kia ati­džiai pa­tik­rin­ti, ar nie­ko ne­trūks­ta, ar vi­sa įran­ga sa­vo vie­to­se.

At­li­kus pa­tik­rą ir ne­sant iš­kvie­ti­mų, tuš­čiai lai­ko nie­kas ne­švais­to. Kiek­vie­ną die­ną vyks­ta teo­ri­nės pa­mo­kos ir pra­kti­niai už­siė­mi­mai, ku­riuos ve­da pa­mai­nos vir­ši­nin­kas. Pa­mo­kų me­tu ug­nia­ge­siai gel­bė­to­jai gi­li­na sa­vo ži­nias, da­ly­vau­ja vir­vių ri­ši­mo, siurb­lio pa­jun­gi­mo, spe­cia­lių kos­tiu­mų ap­si­ren­gi­mo ir ki­to­se pra­ty­bo­se. Žie­mos me­tu pra­ty­bos vyks­ta ir ant le­do.

„Ma­no pa­mai­no­je yra aš­tuo­ni ug­nia­ge­siai gel­bė­to­jai, ki­to­se tri­jo­se pa­mai­no­se ir­gi pa­na­šus skai­čius. Iš vi­so Plun­gės prieš­gais­ri­nė­je gel­bė­ji­mo tar­ny­bo­je šiuo me­tu dir­ba apie 40 dar­buo­to­jų, ku­rie pa­si­keis­da­mi bu­di die­ną nak­tį ir yra pa­si­ruo­šę sku­bė­ti į įvy­kio vie­tą“, – kal­bė­jo J. Ubar­tas.

Pra­dė­jęs dirb­ti ug­nia­ge­siu gel­bė­to­ju, ke­tu­ra­kiš­kis pa­sa­ko­jo pa­si­da­ręs dar la­biau aky­les­nis ir ėmęs kreip­ti dė­me­sį ne tik į sa­vo, bet ir į ap­lin­ki­nių žmo­nių, šei­mos na­rių, ar­ti­mų­jų, drau­gų sau­gu­mą. Užė­jus į sve­čius no­ri ne­no­ri akys pa­čios ima ieš­ko­ti, ar yra įreng­ti dū­mų de­tek­to­riai, ar tvar­kin­ga elekt­ros ins­ta­lia­ci­ja.

Paš­ne­ko­vo tei­gi­mu, jei ne­skai­čiuo­tu­me ty­či­nių pa­de­gi­mų ir pa­va­sa­rio me­tu pra­si­de­dan­čių žo­lės pa­de­gi­mų, Plun­gės ra­jo­ną ga­li­ma va­din­ti ga­na sau­giu. Rei­kė­tų tik pa­tiems gy­ven­to­jams bū­ti la­biau at­sa­kin­ges­niems, lai­ku iš­si­va­ly­ti ka­mi­nus, ne­pa­li­ki­nė­ti elekt­ros liz­duo­se įjung­tų lai­dų, kro­vik­lių ar ki­tos elekt­ros tech­ni­kos, sau­giai elg­tis prie van­dens tel­ki­nių ir to mo­ky­ti vai­kus.

Na­muo­se dau­gė­ja me­džiok­lės tro­fė­jų

Prieš try­li­ka me­tų J. Ubar­tui kai­my­nas pa­kvie­tė į me­džiok­lę pa­bū­ti va­ro­vu. Pir­mo­ji iš­vy­ka jį taip su­do­mi­no ir įtrau­kė, kad nė pa­ts ne­pas­te­bė­jo, kaip įsi­lie­jo į me­džio­to­jų bū­rį. Nuo ta­da ke­tu­ra­kiš­kio na­mų sie­nas puo­šia jau ne vie­nas tro­fė­jus.

„Prik­lau­sau „Pur­vai­čių“ me­džio­to­jų bū­re­liui, griež­tai lai­ko­mės nu­sta­ty­tų tai­syk­lių, daž­niau­siai me­džio­ja­me Žli­bi­nų miš­kuo­se, bet kar­tais su ko­man­da iš­vyks­ta­me ir į ki­tus ra­jo­nus. Me­džiok­lė man yra ne tik lais­va­lai­kio pra­lei­di­mo bū­dų, bet kaip ūki­nin­kui, ku­rio gy­vu­liai ga­no­si lau­kuo­se, ir kaip vie­nas iš sau­gu­mo ga­ran­tų. Tam tik­ro­se vie­to­se pa­ruo­šia­me ma­sa­lus ir per ka­me­ras ma­to­me, kad miš­kuo­se yra daug vil­kų, nors kol kas dar nė­ra te­kę pa­čiam su­me­džio­ti šio gy­vū­no. Vil­kų me­džiok­lei iš­duo­da­mos kvo­tos, nors pa­ste­bi­me, kad pil­kių miš­kuo­se dau­gė­ja.“

Ug­nia­ge­sys gel­bė­to­jas pa­sa­ko­jo, kad lais­vą lai­ką mėgs­ta leis­ti ak­ty­viai, ir pri­dū­rė apie dar vie­ną sa­vo ho­bį, ku­riam lau­kia pa­lan­kių oro są­ly­gų – o ta­da jau sės ant mo­to­cik­lo ir lėks su vė­je­liu.

Jo­no UBAR­TO as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

Jo­no UBAR­TO as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

Jo­no UBAR­TO as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.