Naujausios
Mūsų kraštietis premiją pelnė už viso gyvenimo nuopelnus, už „mamutų“ medžiojimą teatre ir prozoje, nurodant į jo 1968-aisiais išleistą pjesę „Mamutų medžioklė“. Tiesa, šią žinią 90-metis rašytojas pasitiko vienoje sostinės ligoninių, kur yra gydomas.
„Jį tai, žinoma, pradžiugino. Jis pats juokauja, nes tai jau ketvirtas kartas, kai jis siūlomas. Sako: trečias kartas nemeluoja, o ketvirtas – išsipildo. Džiaugiamės“, – pirmadienį BNS sakė premijos laureato sutuoktinė Gražina Zita Mažeikaitė-Sajienė. Ji atskleidė, kad K. Saja svarsto bent dalį šios premijos paskirti Ukrainai paremti.
Šiemet rašytojas paskelbtas ir Pasvalio garbės piliečiu. Pasak G. Z. Mažeikaitės-Sajienės, jos vyrui itin svarbus ir šis įvertinimas.
„Jis labai apsidžiaugė, kadangi jis yra gimęs prie Pasvalio, Skėriuose, anksti tapęs našlaičiu, o užaugęs, jau subrendęs Žemaitijoje, Vaištarų kaime. O dėl Nacionalinės premijos džiugu, kad įvertinimas yra dar šiais metais, ir kad pagaliau jo kūryba, jo visos pastangos – ir kaip signataro, ir kaip rašytojo – yra įvertintos šia premija. Mums labai džiugu“, – kalbėjo rašytojo žmona.
1932-aisiais gimęs K. Saja 1958-aisiais tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute baigė lietuvių kalbą ir literatūrą, pirmuosius kūrinius, daugiausiai pjeses, pradėjo publikuoti dar nuo 1954-ųjų.
Iš viso išleido apie 60 knygų, tarp žymiausių – pjesės „Devynbėdžiai“, „Ubagų sala“, apysaka „Po to, kai jie pavirto medžiais“, apsakymų knyga „Klumpės“ ir kiti.
Iki šiol jis buvo pelnęs J. Grušo premiją (1987, už dramą „Žemaičių piemuo“), buvo apdovanotas Gedimino ordino Riterio kryžiumi (1998), Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000).
K. Saja anksti neteko tėvų, liko dviese su vyresniuoju broliu Apolinaru. Pastarąjį paėmė vienuolyno našlaičių prieglauda Kaune, o Kazį išsivežė motinos giminės į Žemaitiją.
„Užaugti man buvo lemta Plungės rajone, Vaištarų kaime pas Petronėlę ir Adomą Norvaišus… Norvaišai tikėjosi – bene užaugs patikimas klumpdirbio skaptų ir keturių hektarų paveldėtojas, o tos knygos, mokslai, girdi, tik sužadins norą skristi, ieškoti, kur geriau… Todėl teta su dėde, kol galėjo, tol stengėsi mane nulaikyti namie. 1943 m. baigęs Paukštakių pradžios mokyklą, net penkerius metus niekur nesimokiau. Tačiau tie įvykiai, kurie dėjosi kaime, paliko manyje didesnį pėdsaką negu studijos aukštojoje mokykloje“, – autobiografijoje sunkią vaikystę prisiminė K. Saja.
Prisiminimuose rašytojas atviravo, kad pirmasis jo apsakymas „Klumpės“ padėjo jam susirasti brolį. „Kažkas knygelę nusiuntė į Ameriką emigrantui lietuvių literatūros vertėjui į anglų kalbą M. Starkui. Jis tuomet ir parodė „Klumpes“ mano broliui, tuo metu dirbusiam laivuose ir plaukiojusiam Pietų Amerikoje. M. Starkus Apolinaro pasiteiravo: žiūrėk, ar tik nebus čia tavo giminaitis? Galiausiai parašė laišką leidyklai ir tas laiškelis man buvo viena pačių laimingiausių dienų mano gyvenime“, – prisiminė K. Saja. Savo brolį jis sutiko po 25-erių metų išsiskyrimo atvykęs į JAV.