Li­min­ga tarp gė­lių ir žmo­nių

Auš­ros DIR­VONS­KIE­NĖS nuo­tr.

Ke­lias į vai­kų na­mus – ne­pla­nuo­tas, bet li­ki­mo nu­lem­tas

G. Ūsie­nė pri­si­me­na, kaip prieš dau­ge­lį me­tų pra­dė­jo dirb­ti vai­kų glo­bos na­muo­se. Prieš tai dir­bo Plun­gės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės Švie­ti­mo sky­riu­je ins­pek­to­re.

„Vai­kų na­mai ta­da bu­vo kaip pra­keik­ti – ir var­do ge­ro ne­tu­rė­jo, ir va­do­vai daž­nai kei­tė­si… Si­tua­ci­ja priė­jo kri­ti­nę ri­bą – išė­jo di­rek­to­rius, ki­lo su­maiš­tis, ne­bu­vo kam net al­gų iš­mo­kė­ti. Vie­ną žmo­gų kal­bi­nam ei­ti di­rek­to­riaut, ki­tą – nie­kas ne­no­ri. Ne­ma­ty­da­ma ki­tos išei­ties, lai­ki­nai pa­si­siū­liau pa­ti pa­dir­bė­ti. Bet tas „lai­ki­nai“ ta­po vi­sam gy­ve­ni­mui“, – lem­tin­gą spren­di­mą pri­si­mi­nė mo­te­ris.
Visą straipsnį skaitykite laikraščio „Žemaitis“ 2025 m. spalio 28 d. (Nr. 83) priede „Vakarų Lietuva“.