Mažieji muziejai: tarp autentiško ir modernumo

Naisių literatūros muziejuje būrys kultūros, švietimo specialistų buvo susirinkę padiskutuoti tema „Mažųjų literatūros muziejų svarba kultūros procese“.

Surengti šį pokalbį paskatino tai, kad 2012-ieji muziejui buvo ypatingi metai. Laimutė Varkalienė, Šiaulių rajono savivaldybės Kultūros skyriaus vedėjo pavaduotoja, pradėdama pokalbį, informavo, jog sukako 190 metų, kai buvo pastatytas Gaidamavičių namas, kuriame dabar veikia muziejus, 100 metų, kai mirė poetas Zigmas Gėlė-Gaidamavičius, praėjo 35-eri metai, kai buvo įteikta pirmoji Zigmo Gėlės premija, ir 25 metai, kai atidarytas muziejus.

Šių sukakčių paskatinti, Šiaulių rajono viešoji biblioteka, Kultūros skyrius, Naisių literatūros muziejus ir rašytojas Vytautas Kirkutis parengė projektą „Kai eilėraštyje lieka širdies šešėlis“. Šis projektas vyko trimis etapais. Pirmasis – V. Kirkučio knygos „Zigmo Gėlės namai“ išleidimas ir sutiktuvės.

Kitas projekto etapas – diskusija. Jai vadovavo rašytojas Vytautas Kirkutis, Zigmo Gėlės premijos laureatas.

Pradžiamokslis

Vytautas KIRKUTIS:

– „Mažųjų literatūros muziejų svarba kultūros procese“ – gal ir sunki tema.

Pati sąvoka, suprantama, yra tarsi dirbtinė, gal ir sunkiai apibrėžiama. Tiesiog gal tai susitarimo reikalas, kuris muziejus yra mažasis, kuris – didysis. Gal galėtume išskirti tuos mažuosius muziejus pagal darbuotojų skaičių, pagal eksponatų kiekį, finansines galimybes, priklausymą kam nors ir panašiai. Todėl tą sąvoką galima ir vienaip, ir kitaip interpretuoti.

Knyga „Zigmo Gėlės namai“ galbūt yra susijusi su mūsų pokalbiu, nes pačioje knygoje vis tiktai yra keliama mintis apie tokių mažųjų muziejų svarbą, vaidmenį ir veiklą.

Kaip jie veikia? Kokie jie turi būti? Galų gale visi, ypač dirbantys muziejuose, žino jiems išsakomus priekaištus. Ar muziejai ne per daug uždari, ar tokių reikia – juk dabar viską surasime interneto platybėse?

Rita ŽUKAUSKIENĖ, Naisių muziejaus darbo organizatorė:

– Aš manau, kad mažieji literatūros muziejai – tai tie muziejai, kuriuose mokiniai turėtų išeiti muziejaus pradžiamokslį nuo susipažinimo, kas yra muziejus, kas yra eksponatas, kodėl ten yra taip, o ne kitaip.

Tie muziejai yra arčiausiai mokyklų, arčiausiai mokinių (aš kalbu ne apie didmiesčius, – aš kalbu apie miestelius, kaimus, kuriuose yra tie muziejai ar muziejų filialai). Manau, jie labiausiai veikia vaiko sąmonę, gyvenimą, – vaikas čia augo.

Aišku, jeigu mokykloje vaikų kas paklaustų, ar jie norėtų važiuoti į literatūros muziejų, jau ir pradinukai šauktų, kad jie nenori. Važiuoti jie gal ir nori, bet žodžio „literatūra“ reikšmę suprasdami ar nesuprasdami gal taip ir sakytų.

Reikėtų nuo pat mažens, nuo darželio formuoti supratimą, kad vaikas turi pažinoti aplinką, kurioje gyvena.

Yra manančių, kad vaikams muziejų nereikia. Aš manau, kad reikia. Mokykla turi formuoti tokią nuomonę. Labai daug metų muziejininkai, švietimas ir kultūra kartu šitai bando daryti, bet, manau, nėra pakankamo sutarimo, glaudaus ryšio ir darbo.

Sudėtingiausia dabar muziejuje su paaugliais. Žinoma, į muziejų jie norėtų važiuoti, bet mokykloje, arba mes – muziejuje turime aiškinti, kokia moksleiviui nauda, ką jis sužinos iš pirminio šaltinio. Pagaliau, tai yra neatsiejama nuo patikrų, nuo egzaminų. Juk kalbėdami užduotomis temomis, rašydami rašinius, jie turi remtis savo kultūrine, literatūrine patirtimi.

Aišku, muziejų įranga dabar yra labai atsilikusi nuo mokyklose esančios įrangos. Gal kai muziejus yra atskiras juridinis asmuo, sąlygos – kitokios. Mokyklos – kompiuterizuotos, klasėse – multimedija, projektoriai – mokiniai gali žiūrėti dokumentinius filmus. Muziejai šiuo atveju, bent jau mūsų, labai atsilikę ir jaunuolį sudominti labai sudėtinga.

Literatūros istorijos pateikimas turi labai keistis. Juk lankytojas turi 15 minučių ir per tą laiką nori sužinoti, kas muziejuje yra. Bet aš jokios įrangos neturiu – kaip nori, taip informaciją pateik.

Muziejuose turi atsirasti naujausios technologijos, nes jaunimas prie jų jau yra pripratęs.

R. Žukauskienei baigus dalintis mintimis, Šiaulių „Romuvos“ gimnazijos direktorius Vytautas Giedraitis pranešė, kad gimnazija Naisių literatūros muziejui perduoda naudotis multimediją.

Svarbu atrasti

Vytautas KIRKUTIS:

– Manau, kad „Romuvos“ gimnazijos direktorius Vytautas Giedraitis nustebino mus visus. Tai – gražaus gimnazijos bendravimo su muziejumi pavyzdys. Tie ryšiai neapsiriboja dovanomis. Moksleiviai lankosi muziejuje, bendrauja, domisi, koncertuoja. Ryšiai – abipusiai ir abejoms pusėms naudingi.

Vytautas GIEDRAITIS, Šiaulių „Romuvos“ gimnazijos direktorius:

– Pokalbio tema iš tiesų įdomi, ji betarpiškai liečia ne tik bendrojo lavinimo mokyklas, bet turbūt ir visas švietimo įstaigas.

Muziejai yra tiek svarbūs, kiek mes juos sugebame atrasti. Mes šį muziejų atradome išsikėlę sau uždavinį geriau pažinti savo kraštą. Pabandėme įkelti koją – ačiū, kad įsileido. Žingsnelis po žingsnelio, ir šiuo metu mes tikrai galime pasakyti, kad čia esame laukiami. Čia lankosi mūsų vaikai, mūsų mokytojai.

Džiugu, kad mes svarbūs ne tik muziejininkams, bet ir verslininkams. Mums labai svarbi verslininko Ramūno Karbauskio pagalba, į muziejų atvežant mokinius.

Vida NORVAIŠIENĖ, Šiaulių „Romuvos“ gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja:

– Rita sakė, kad sunkiausia su paaugliais. Šiemet surengėme tokį eksperimentą – gimnazijos pirmokus vežėme į muziejų. Vėliau pasiūlėme įvertinti: muziejuje neįdomu (pateikite tris argumentus); muziejuje praleistas laikas buvo įdomus ir prasmingas.

Kai reikėjo pateikti argumentus, kodėl neįdomu, nė vieno nerado. Kai jie argumentavo teiginį „muziejuje praleistas laikas buvo įdomus ir prasmingas“, jie pradėjo vardinti.

Kad muziejus prisidėtų prie moksleivių kultūrinimo, jie turi ateiti žinodami atėjimo prasmę.

Aš manau, kad reikia organizuoti ekskursijas, skirtas tik mokytojams. Reikia seminarų, kurie padėtų mokytojui tapti muziejaus vadovų ir vaikų tarpininku. Kad mokytojai sugebėtų vaikams pateikti tokias užduotis, kurios padarytų jų ėjimą į muziejų prasmingą. Labai prasmingą.

Birutė ŠUFINSKIENĖ, Kuršėnų S. Anglickio mokyklos mokytoja:

– Mūsų mokykla turi Stasio Anglickio vardo muziejų. Jis įkurtas prieš aštuonerius metus.

Mūsų mokinukai – ne tik pradinukai – po kelis kartus apsilanko muziejuje. Aš, kaip vadovė, turiu tik vieną problemą. Kai mokiniai ateina trečią kartą, sako: „Buvome, matėme“. Kai mokinių klausinėju, suprantu, kad jie ne viską prisimena. Problema, kaip trumpalaikę atmintį paversti ilgalaike.

Antri metai savo mokiniams leidžiu muziejuje vesti ekskursijas. Mano trys aštuntokai austrų, prancūzų delegacijai vedė ekskursiją anglų kalba. Po ekskursijos tie suaugę žmonės norėjo bendrauti su šiais vaikais. Dabar jie susirašinėja elektroniniu paštu. Keičiasi nuotraukomis, bendrauja. Jiems įdomi Lietuva, įdomūs Kuršėnai.

Pirmus metus nuo muziejaus įkūrimo mes stengėmės laikytis tradicijos pamokas, tarkime, skirtas Maironio ar Jono Biliūno jubiliejui, vesti muziejuje.

Elena LEPARSKIENĖ, Šiaulių rajono savivaldybės Švietimo ir sporto skyriaus vyriausioji specialistė:

– Mokyklos iš muziejų nemažai gauna įvairių edukacinių programų pasiūlymų. Ačiū muziejams, kad jie rūpinasi pritraukti vaikus. Juk dabar muziejų lankymas – ne vien eksponatų pažiūrėjimas. Tai visų pirma yra veikla, kuri turi būti patraukli vaikui. Todėl mokytojai ir muziejaus darbuotojai turėtų bendradarbiauti, kad, rengiant edukacines programas, muziejai galėtų papildyti ugdymo turinį.

Mokytojai turėtų kelis kartus apsilankyti muziejuje, kad susipažintų su tuo, kas čia yra sukaupta, kad tai panaudotų ugdymo procese. Kad vėliau vaikui būtų įdomu ateiti ne tik su grupe bendraamžių, bet galbūt ir vienam. Manyčiau, kad tas bendradarbiavimas turėtų plėtotis ta linkme, kuri padeda užsiauginti muziejaus lankytoją, besidomintį krašto istorija.

Mūsų rajone veikia aštuoni muziejai. Tai yra ne literatūriniai muziejai. Tai – krašto muziejai, bet jie puikiai panaudojami ir literatūros pamokose, nes mokyklos renka medžiagą apie krašte gyvenusius poetus, rašytojus ir kitus įžymius žmones.

Bazilionų vidurinė mokykla, rinkdama kraštotyrinę medžiagą, net atrado užmirštą kūrėją Barborą Mejerytę, savo iniciatyva išleido jos romaną „Jonė“, turi įrengusi jos vardo klasę. Tegu tai ir ne muziejus, bet sukaupta medžiaga puikiai panaudojama ugdymo procese.

Voveriškių mokykloje yra Vidmantės Jasukaitytės klasė, kuri skatina domėtis literatūra ir skaityti knygas.

Aišku, pavydu klausytis, kaip „Romuva“, miesto mokykla, gražiai bendrauja su mūsų rajono muziejumi, bet rajonų mokyklų vaikams iš tikrųjų muziejai gal ir sunkokai prieinami dėl techninių bei kitų dalykų. Todėl kartais tenka išnaudoti, ką yra sukaupę mokyklose. Tai puikiai yra daroma.

Laimingas kaimas, turintis muziejų

Danutė ŽALPIENĖ, Kelmės krašto muziejaus direktorė:

– Mane džiugina tarp mokyklų ir muziejų vykstantis dialogas. Man labai patiko mintis, kad mokytojas turi pasiruošti prieš muziejaus lankymą. Viena vertus, jei ateis pulkelis vaikų, pasižiūrės – jie čia nematys ryškių reklaminių nuotraukų, prie kurių yra įpratę, nematys kompiuterių – jiems iškart taps neįdomu. Bet jei jie turės konkrečias užduotis, tai, aišku, visiškai kitaip vertins muziejų.

Aišku, kompiuteriai turi būti. Bet ko mokykloje vaikai negali gauti? Ką tokio jie galėtų rasti muziejuje?

Jie mokykloje negali gauti tos autentikos. Mažesniuose muziejuose vaikus reikėtų veikti per emocijas.

Literatūriniuose muziejuose turėtų skambėti balsas. Jei neįmanoma, kad skambėtų rašytojo, poeto balsas, turėtų skambėti aktoriaus skaitomi kūriniai. Vaikai turi gauti tai, ko negauna mokykloje.

Manau, kad žmonėms šitie muziejukai yra didžiulė vertybė. Mes ne tik atliekame šviečiamąją funkciją, bet ir žmogus gali pasididžiuoti kilusiuoju iš to kaimo.

Man yra tekę būti Simono Stanevičiaus memorialiniame muziejuje Raseinių rajone. Šį muziejų įkūrė mokytoja, kuri ten ir gyvena. Ji mums pasakojo apie S. Stanevičiaus obelį. Pakeli nukritusį obuolį ir galvoji: čia tokio žmogaus būta… Tai yra labai įtaigu.

Vytautas KIRKUTIS:

– Tos detalės labai svarbios. Kai kur jos dar suliteratūrinamos, pagražinamos, išryškinamos. Lietuvos mastu visokie baroko, muziejų keliai kuriami. Tai yra labai gerai. Tarkime, galėtų būti Šiaulių krašto mažųjų muziejų kelias. Iškart kviestume, ragintume, nes šiaip, jei lygintume su kitais rajonais, mūsų krašte muziejų lankymo aktyvumas yra mažas. O mūsų muziejai turi, ką parodyti, bet gal reklamos reikia daugiau.

Alina ŽALANDAUSKIENĖ, Žalpių (Kelmės rajonas) krašto muziejaus muziejininkė:

– Žalpiuose mokyklos nėra – tik biblioteka ir muziejus yra išlikę kaip kultūros židiniai. Mes beveik atliekame miestelio, seniūnijos kultūrinį ir švietėjišką darbą.

Muziejus yra įkurtas buvusioje mokykloje, sename pastate. Ir vaikai, ir suaugusieji čia atvažiuoja.

Žalpiuose yra kaimo bendruomenė, turime gerų šeimininkių. Esame sukūrę edukacinę programą: lankytojų grupes vedamės į muziejų, po to – į bendruomenės namus, bandelėmis, gira vaišiname.

Sigita LUKIENĖ, Kalendorių muziejaus Kuršėnuose įkūrėja:

– Aš senokai nebedirbu šio darbo, atitrūkau nuo muziejininkystės, tačiau dabar yra galimybės apsilankyti ten, kur negalėjau dirbdama – vis nebuvo laiko. Kadangi per pastaruosius metus pasivažinėjau po Lietuvą ir aplankiau nemažai mažųjų miestelių ar kaimų muziejukų, tai darau tokią išvadą: anksčiau kultūrą kaime saugojo mokykla, kultūros namai ir biblioteka, o dabar to nebėra. Arba beveik nebėra.

Mokyklos uždarytos, kultūros namai ir biblioteka kai kur taip pat baigia savo gyvenimą. Laimingas tas kaimas, kuris turi veiklią bendruomenę ir kuris turi muziejų. Pirmiausiai laimingi Naisiai.

Jeigu ne Naisių muziejus ir Ramūnas Karbauskis su savo „Naisių vasara“, tai kažin Lietuva ar žinotų šitą vietovę.

Kitas dalykas, kurį aš pastebėjau lankydamasi muziejuose, – vis dėlto gyvename tokiame amžiuje, kai jau reikia ir modernumo. Sulūžusiomis gryčiomis jau nelabai besudominsi, ypač jaunimą. Kažin, ar kas lankytųsi Paberžėje, na, nebent piligrimai prie Tėvo Stanislovo kapo, jei ne 1863 metų sukilimo muziejus. Modernumo šiam muziejui gali pavydėti ir didmiesčių muziejai.

Apie savo muziejų – jaučiu didelę nostalgiją, vis dėlto nuo 1978 metų kalendoriukus rinkau. 1996-aisiais įkūrėme Kalendorių muziejų. Jau ketvirti metai, kai iš jo išėjau. Laikas bėga – nieko negalima pakeisti.

Nenueiti vien technologijų keliu

Virginija ŠIUKŠČIENĖ, Šiaulių „Aušros“ muziejaus direktoriaus pavaduotoja:

– Aš visiškai pritariu savo kolegei Danutei (Žalpienei, – red. past.): koks jis bebūtų – didelis, mažas ar kitoks, jis yra muziejus ir neturi nueiti vien naujų technologijų keliu. Tarkime, ir jūsų muziejui davus labai didelius pinigus ir čia padarius viską su naujomis technologijomis, aš bijau, kad tos technologijos nesunaikintų dvasios. Toks pavojus yra.

Dabar Europa begalinio technologijų prieinamumo, pritaikymo muziejuose atsisako. Grįžtama prie autentikos. Prie eksponato. Jeigu muziejus, kad ir pats mažiausias, turi autentiškų eksponatų, tikrų epochą iliustruojančių daiktų, tai yra kelis kartus didesnės vertybės, negu moderniausias kompiuteris.

Mūsų uždavinys – tuos dalykus sumaniai išnaudoti.

Ilgai muziejus ir mokykla ėjo lygiagrečiai, bet susisiekimo ir persikirtimo buvo nedaug. Į muziejus ateina daug mokinių. Ne pasižiūrėti, kas tas yra muziejus, o į specializuotas pamokas, nes vienas ar kitas muziejus yra pasirinkęs šitą programos pakraipą.

Mažųjų, kaip ir didžiųjų, muziejų situacija nėra beviltiška. Kiekvienas muziejus turi ieškoti savo kelių, nebūti statiškas, turėti netradicinių sprendimų.

Vytautas KIRKUTIS:

– Virginija išreiškė muziejininkų poziciją: nesunaikinti mažųjų muziejų dvasios. Tai ir yra svarbiausia. Viskas tinka, viską galima naudoti, bet turi išlikti ta dvasia. O kaip ji bus perteikta – priemonės gali būti įvairios.

Dabar norėtųsi pažvelgti į muziejų ryšius su bibliotekomis.

Rita NESAVAITĖ, Šiaulių rajono Viešosios bibliotekos Informacijos ir kraštotyros skyriaus vedėja:

– Šiaulių rajono bibliotekose muziejų kampelių dar yra labai mažai. Gruzdžių bibliotekoje, kuri pavadinta rašytojo Augustino Griciaus vardu, yra jam skirtas teminis kampelis. Kuršėnų biblioteka praėjusiais metais buvo pavadinta kalbininko Vytauto Vitkausko vardu. Yra sukurtas šiam rašytojui skirtas kampelis, renkami jo rankraščiai, literatūra apie jį.

Alina ŠALAVĖJIENĖ, Šiaulių universiteto bibliotekos Aušrininko dr. Jono Šliūpo archyvo vyresnioji bibliotekininkė:

– Tikrai svarbūs šitie mažieji muziejai. Ir Naisių muziejus yra reikalingas.

Mes, tarkime, ieškome autentikos. Jei nuotrauka – tai turi būti originalas, jeigu laiškas – tai irgi tikras. O atvažiuoja žmogus iš Amerikos – jam svarbu yra viskas: rado tėvo vardą, atvaizdą. Nesvarbu, kad tas ar kitas muziejus ne originalą turi. Rado tai, ko neturėjo savo archyve.

Ne viskas yra internete ir ne viskas yra didžiosiose įstaigose.

Muziejus prarastų savo vertę

Regina BRIEDYTĖ, Joniškio literatų klubo prezidentė:

– V. Kirkučio knygoje perskaičiau, kad Naisių literatūros muziejus renka medžiagą ir apie mūsų kraštietį Matą Slančiauską, ir apie Marių Katiliškį. Kaip tik bendradarbiaudami su Joniškio istorijos ir kultūros muziejumi mes 95-osioms M. Katiliškio gimimo metinėms buvome sukūrę filmą.

Su Joniškio muziejumi labai glaudžiai bendradarbiaujame. Jis mums padėjo parengti kompaktinę plokštelę.

Ačiū Ritai Žukauskienei, kad mus pakviečia. Mes galime atvažiuoti į Zigmo Gėlės premijos įteikimą, susipažinti su rašytojais.

Vytautas KIRKUTIS:

– Galvodamas apie šį pokalbį, suradau tokią filosofo Krescencijaus Stoškaus citatą. Dabar, kai ją perskaitysiu, atrodys, tarsi K. Stoškus būtų sėdėjęs su mumis ir surašęs visas mūsų mintis į vieną sakinį: „Esminis dalykas muziejuje ne eksponatų skaičius, o tas klimatas, atmosfera, net kvapai, kurie ten yra, daiktų struktūra, knygos, rakandai, – jie savo unikalumu gali būti vertingi“.

Ir dar pora minčių. Viena kristalizavosi apie mažųjų muziejų kelią Šiaulių krašte. Manau, iš tikrųjų verta apie tai pamąstyti. O gal vertėtų pagalvoti ir apie Šiaulių krašto muziejų klubo įkūrimą? Tuomet galėtų tęstis ir šis mūsų pokalbis, kurį šiandien pabaigsime daugtaškiu, nes lieka daug nepasakyta.

Galima galvoti apie bendrą reklamą, apie apsilankymą vieniems pas kitus pamatyti, kas kaip daro.

Raimondas SINKEVIČIUS, Šiaulių rajono Kultūros centro direktorius:

– Jeigu į šią salę vietoje stendų dabar sunešime išmaniuosius ekranus ir nebeliks senų nuotraukų kopijų, man muziejus praras vertę. Šie eksponatai galbūt nėra vertingi, bet jie rodo, kaip buvo įmanoma sukurti muziejų. Iš nieko. Turint didžiulį norą, kad žmonės viską žinotų, matytų, suprastų, kad vaikai lankytųsi.

Kolūkis muziejų kūrė. Kolūkis įsteigė Zigmo Gėlės premiją.

Jeigu Kultūros centrui duotų, tarkime, 5 milijonus litų, kad čia būtų padaryti ekranai, aš sakyčiau, gal aukokime pusę automobilių stovėjimo aikštelės, surinkime karkasinį pastatėlį. Jame įrengtuose kompiuteriuose galėsime pasiieškoti medžiagos, o paskui čia ateiti pasižiūrėti, kaip viskas yra. Nes čia yra dvasia.

Aš džiaugiuosi, kad muziejus yra gerose rankose.

Didžiausia muziejų problema yra, jeigu į jį neateina niekas. O čia lankytojų daug, daug dirba mokyklos, ypač „Romuvos“ gimnazija, iš mūsų rajono mokyklų atvažiuoja. R. Karbauskio dėka miestelis pasidarė populiarus, o šis muziejus – dar labiau.

Užrašė Algimantas BRIKAS

Algimanto BRIKO nuotr.

DISKUSIJA: Vyksta pokalbis „Mažųjų literatūros muziejų svarba kultūros procese“.

Naisių literatūros muziejaus vadovė Rita Žukauskienė (kairėje), Šiaulių rajono savivaldybės Kultūros skyriaus vedėjo pavaduotoja Laimutė Varkalienė ir rašytojas Vytautas Kirkutis.

Šiaulių „Romuvos“ gimnazijos mokytoja Vida Norvaišienė (iš kairės), Šiaulių „Aušros“ muziejaus direktoriaus pavaduotoja Virginija Šiukščienė, Šiaulių rajono savivaldybės Viešosios bibliotekos Informacijos ir Kraštotyros skyriaus vedėja Rita Nesavaitė.