Plungės rajone, Plikių kaime, eigulio Vinco Čiutos buvusioje sodyboje, pamišky, stūkso didelis akmuo, vadinamas Dievo stalu. Ant akmens stovi koplytėlė, vaizduojanti Medingėnų bažnyčią. Koplytėlė kadaise buvo visiškai sunykusi, ir V. Čiuta, pasitaręs su žmona Eugenija, ėmėsi jos atstatymo darbų. „Dievo stalas“ iki šiol apipintas gausybe legendų ir padavimų: kaip dievai gyveno tarp žmonių, kaip Perkūnas aiškinosi santykius su savo priešu Velniu, o Laumės ir Raganos viliodavo jaunuolius...
Šis mitologinis akmuo yra Valstybės saugomas gamtos paveldo objektas. Keliaujant po Žemaitiją vertėtų šią vietą įtraukti į savo lankytinų objektų sąrašą.
Dievo stalas – pailgas, sueižėjęs ir vietomis ištrupėjęs riedulys, kuris aukščiausioje vietoje siekia net 2,2 metro aukštį, ilgis – 5,65 metro, o plotis – 3,95 metro.
Muziejininko Vito Valatkos surinktais duomenimis, kitados šis akmuo gulėjo Keturakių dvaro Šašaičių palivarko laukuose, šio palivarko, Saušilio kaimo ir Smilgių bajorkaimio paribyje, prie kelio Šašaičiai–Keturakiai, šalimais Saušilio, o vėliau Plikių ir Šašaičių viensėdžių.
Valstybės archeologijos komisijos archyvo dokumentuose nurodoma, kad akmuo priklausė dvarininkei Marijai Gorskienei. XX a. 4 dešimtmetyje sodyboje į šiaurę nuo Dievo stalo šeimininkavo Každailiai. Jeronimas Každailis tapo naujuoju akmens savininku ir 1935 metų spalio 23 dieną pasižadėjo šį senovės paminklą saugoti.
1916 metais akmenį ir ant jo buvusią koplytėlę su geležine viršūne rūpestingai nupiešė žemaičių liaudies dailės tyrinėtojas, dailininkas ir fotografas Juzefas Perkovskis iš Džiuginėnų. V. Valatka teigė, kad po dešimtmečio Šašaičių palivarkas buvo išparceliuotas ir susitarę naujakuriai pas Joną Venskų užsakė naują koplytėlę. Tai esą buvusi jų auka Dievui, maldaujant, kad naujakurystėje gerai įsigyventų. Žmonių aukoms čia sudėti buvo skirtas varinis dubuo, kuris vėliau pakeistas medine dėžute. 1970 metais koplytėlėje buvo Marijos Maloningosios statula.
Pasakojimų apie tai, kodėl netaisyklingos piramidės formos akmuo buvo ir yra vadinamas Dievo stalu, o kartais dar pavadinamas ir Dievo altoriumi, neužfiksuota. Tačiau nėra abejonių, kad pagarba šiai vietai ir akmeniui buvo rodoma nuo senų laikų. XX a. pradžioje koplytėlė ant akmens jau stovėjo, beje, senoji buvusi atgręžta į rytus. Laikotarpyje tarp 1934 ir 1952 metų, galbūt koplytėlę remontuojant, ji buvo apsukta ir iki šiol liko atgręžta į vakarus, į kelio pusę. Kopėčios pasilypėti ir padėti koplytėlėje auką nebeteko reikšmės. Nuo tada maldininkai koplytėlės dureles pasiekia kopdami ant pačio akmens.
2001 metais V. Čiuta padedant žentui Algirdui Pušinskui kibo į darbus, padarė tokią pačią koplytėlę, traktoriumi nuvežė, pastatė ant akmens ir sudėjo sūnaus išdrožtas šventųjų skulptūrėles.
Tarp Plikių kaime gyvenančių žmonių sklido legendos, neva senovėje ši vieta buvusi šventa, o ant šio akmens dievams sudėdavo aukas, todėl akmuo ir buvo pavadintas Dievo stalu. Pabaigę pavasario darbus, žmonės kurį nors sekmadienį rinkdavosi prie šio akmens ir linksmindavosi. Pasilinksminimo metu ant akmens dėdavo duonos, mėsos, kiaušinių, pinigų, pildavo alaus.
Kartą taip bepuotaujant išsiliejo alus, senesnieji gyventojai sakę – „Tai laumių daliai“. Grįžtant vaikams iš miško, suaugusieji būtinai liepdavo ką nors palikti ant dievų stalo: uogų, grybų, gėlių. Ant akmenų-aukurų žmonės kūreno amžinąją ugnį, skirtą dangaus valdovui Perkūnui, kurio prašydavo lietaus ir gausesnio derliaus.
2010 metais buvo nutarta Plungės rajone, Žlibinų seniūnijoje, Keturakių kaime, netoli mitologinio Dievo stalo akmens vingiuojančiai gatvei suteikti Dievo stalo pavadinimą.