Jurgitos NAGLIENĖS nuotr.Viskas – per „Žemaitijos televiziją“
A. Šimkevičius save vadina miškiniu, mat nuo mažų dienų laisvą laiką leisdavo gamtoje, po miškus ir pelkes klajodamas. Kaip pats sako, jo visos Prūsalių apylinkės buvo išbraidytos, visi paukščių lizdai suskaičiuoti, žiemą su slidėmis visos palaukės išmatuotos.
Baigęs mokyklą jaunuolis toli laimės neieškojo – išvyko į Klaipėdą mokytis staliaus amato. Jau tada traukė medžio darbai, tik kad pasirinktuose moksluose mažai prie jų teko prisiliesti. Daugiau teko su betonu terliotis, į statybų subtilybes gilintis.
Po mokslų teko pasimatuoti kareivėlio batus, o baigęs tarnybą įsidarbino gimtųjų Prūsalių pašonėje esančiame paukštyne. Iš pradžių prie statybų, vėliau – katilinėje.
„Draugystė su medžiu prasidėjo vėliau, jau „Žemaitijos televizijos“ laikais. Su kamera kai dirbau, visus Žemaitijos tautodailininkus buvau apifilmavęs, tarp jų ir gerų draugų susiradau, vėliau važiuodavau jau į svečius, nebe filmuoti. Taip ir užkrėčiau nuo jų. Ko tik nesu išbandęs. Nuvažiuoju kokios moterėlės filmuot, kuri velykinius kiaušinius margina – reikia ir man pabandyti. Sakau – rodyk. Bet rankos dreba, neišeina tų raštų išpiešti“, – juokiasi prisiminęs savo bandymus.
Į tautodailininkų gretas neskuba
Visai kitaip klojosi draugystė su medžiu. Algirdas pasakojo pirmiausia pabandęs šaukštus drožti. Kai pamatęs, kad „pusiau su velniu išeina“, tada ir sudėtingesni sumanymai ėmė gimti vienas po kito.
Babrungas išnešė kelmą į krantą – negi praeisi pro šalį. Parsitempė su traktorium į kiemą ir ėmė mąstyti, ką iš jo būtų galima sumeistrauti. Dukros sodyboj jau ne vienas senas kelmas virto visokiom mistinėm būtybėm, pasitinkančiom atvažiuojančiuosius. Žinodami Algirdo polinkį prie medžio darbų, ir kaimynai kur išrausę kokį kelmą ar nupjovę rastą tuoj skambina jam, siūlo pasiimti.
Auksinių rankų meistras ir savo gimtųjų Prūsalių bendruomenei yra sumeistravęs nemažai mažosios architektūros elementų: senąsias kapines puošia jo pagamintas koplytstulpis, viešąsias kaimo erdves – suoleliai, rodyklės, informacinės lentos. Plungės ruoniams yra pagaminęs ir padovanojęs sūpynes.
„Man daryti kitiems yra net įdomiau nei sau“, – sako šypsodamasis. Kiek medinių šaukštų, lentelių ir visokių kitokių grožybių jau išdovanojęs – nė neskaičiuoja. Pora kartų demonstravo savo drožinius Plungės kultūros centre surengtose tautodailininkų parodose, tačiau įstoti į Lietuvos tautodailininkų sąjungą sako neprisiruošiantis – tam reikia išdrožti kažką „protingo“, o laisvo laiko vis neatsiranda. Vasaros prabėga darbuojantis vaikų braškių ir šilauogių ūkyje, prižiūrint sodybą ir anūkus ganant, o žiemą tai meistarnėje per šalta, tai įkvėpimo nėra.
Dovana anūkams
Pasitraukęs iš „Žemaitijos televizijos“, kuriai atidavė ketvirtį amžiaus, atsisakęs ir visuomeninių pareigų, vyras sakė ilgą laiką norėjęs tik ramybės. Todėl su ironiška šypsena priimdavęs vaikų dovanojamus bilietus į koncertus ar spektaklius – netraukė į viešumą nors tu ką. Tik dabar jau išeinantis dažniau pasižmonėti, prikimbantis ir prie minėtos „Prūsalių“ bendruomenės reikalų, bet jau patausodamas save ir savo sveikatą. Sako – tegul dirba jauni.
„Aš pats dabar esu jaunas senelis. Vyriausiajai anūkei Malenai jau 16-ika, ūgiu mane pasivijo, Melani – 10-ies, Dilanas – 5-erių. Jie Klaipėdoje gyvena. O Plungėje – penkerių Leonas ir 10-ies metų Juras“, – šypsodamasis vardina pašnekovas.
Būtent dviejų pastarųjų anūkų gimtadienių šventės metu liepos pradžioje, gausiame būryje svečių ir buvo atidaryta bei išbandyta Algirdo įrengta ir anūkams dovanota žaidimų aikštelė. Vyras džiaugiasi, kad pirmąjį išbandymą visi įrenginiai atlaikė, o vaikai liko patenkinti. Anūkų draugai esą jau kitą dieną ėmė klausinėti, kada galės sugrįžti į sodybą pas Leoną ir Jurą papramogauti dar kartą, po aikštyną pasiausti.
Jį prūsališkis įrengė savo rankomis. Darbavosi kelis mėnesius vienas, anūkų vis klausinėjamas, kada gi pagaliau šie galės išbandyti senelio sumanytas atrakcijas.
Algirdo ŠIMKEVIČIAUS asmeninio albumo nuotr.
Algirdo ŠIMKEVIČIAUS asmeninio albumo nuotr.
Jurgitos NAGLIENĖS nuotr.Nėra to blogo, kas neišeitų į gera
O viskas prasidėjo ankstyvą pavasarį, pamačius, kad stora sniego danga išlaužė sodyboje, prie namų esantį beržyną. „Apžiūrinėjant padarytą žalą žentas sykį sako – gal kokią žaidimų aikštelę čia padarom. Po kiek laiko vėl lyg tarp kitko užsiminė. Tai aš jam ir sakau – jei tu tik leidi, imsiu ir padarysiu“, – pasakojo Algirdas.
Žinoma, žentas leido, tad beliko pasiraitoti rankoves ir kibti į darbą. Išvalęs miško pakraštį ir išrovęs kelmus, Algirdas žemę išklojo sena futbolo stadiono danga. Ją dovanojo Plungės technologijų ir verslo mokykla. Prūsališkis planavo šia dirbtine žole iškloti braškių tarpuvagius, kad piktžolės neželtų, tačiau galiausiai visą paklojęs pradėtoje rengti žaidimų aikštelėje.
Čia atsirado ir krepšinio stovas, futbolo vartai, ateity numatyta vieta ir tinkliniui. Be to, yra laipynės, įvairūs kliūčių ruožai, daug kitokių pramogų vaikams ir ne tik jiems. Anūkai patenkinti, o Algirdas džiaugiasi, kad dabar jie turi mažiau laiko ir noro spoksoti į ekranus.
Beje, prūsališkis nepraleido progos pasidžiaugti, kad jo anūkas Juras šiemet Lietuvos pradinukų matematikos olimpiadoje iškovojo antrąją vietą. Jo brolis penkiametis Leonas, matyt, taip pat stengiasi neatsilikti – retkarčiais vis paegzaminuoja senelį iš daugybos lentelės.
Pasak Algirdo, anūkų pasiekimai – jų tėvelių nuopelnas. O jo kaip senelio užduotis – smagiai ir aktyviai leisti laiką su vaikaičiais.
