Rugpjūčio 12, 13 ir 14 dienomis pirmą kartą Žemaitijoje, Plateliuose, į vasaros stovyklą susirinko profesionalūs lėlininkai iš visos Lietuvos. Jau trečius metus lėlių teatrų aktorius į stovyklą pakviečia Lietuvos lėlininkų sąjunga, priklausanti tarptautinei lėlininkus vienijančiai organizacijai UNIMA (Union Internationale de la Marionnette), įkurtai 1929 metais Prahoje.
Turbūt mūsų visų pirmoji pažintis su vaidinančiomis lėlėmis įvyksta dar vaikystėje, kai tėvai atveda į tokį mistišką ir paslaptingą lėlių teatrą. Čia atgyjančios lėlės nukelia į kitą – pasakų – pasaulį, žavintį ir mažus, ir didelius.
Lėlininko darbas yra labai sudėtingas, reikalaujantis visų aktorinių gebėjimų ir net šiek tiek daugiau. Norint, kad lėlė vaidintų įtaigiai, reikia tikslumo ir jos valdymo technikos išmanymo. Juk dramos aktorius personažo vidinį pasaulį gali perteikti tiesiogiai, o lėlininkas kuriamą personažą turi ištransliuoti per lėlę ar kitą objektą.
Kaip pasakojo Klaipėdos lėlių teatro vadovė Aušra Juknevičienė, stovyklos idėja kilo viename bendruomenės susirinkime, galvojant, kaip stiprinti lėlininkų ryšius ir sujungti idėjas. Į lėlininkų asociacijos kasmetinį renginį pasisemti patirties ir įgyti žinių suvažiuoja visi geriausi ir stipriausi Lietuvos lėlininkai. Džiugu, kad šį sumanymą jau trečius metus palaiko Lietuvos kultūros taryba.
Tris dienas trukusi stovykla, kaip pasakojo jos rengėjai, turėjo griežtą režimą, visos dienos buvo užpildytos pačiomis įvairiausiomis veiklomis ir užsiėmimais. Apie istorijų pasakojimo ypatumus teatre kalbėjo Milda Varnauskaitė, žiniomis apie japonų lėlių teatrą dalinosi Eugenijus Slavinskas, kūną ir sielą žadinti rytais padėjo lėlininkė S. Mikalauskaitė. Paskaitas, kaip minėta, keitė praktinės užduotys. Stovyklautojai kviesti išbandyti garsios lėlininkės Natašos Belovos įvaldytą lėlių gamybos stilių, kurį Lietuvoje jau išbandė lėlininkė G. Radvilavičiūtė.