Plun­giš­kiai iš­ban­dė jė­gas bir­žie­čių tar­mės dik­tan­te

Kęs­tu­čio VAIT­KAUS nuo­tr.

Kęs­tu­čio VAIT­KAUS nuo­tr.

Kęs­tu­čio VAIT­KAUS nuo­tr.

Plun­gės vie­šo­sios bib­lio­te­kos lai­ki­nai di­rek­to­rės pa­rei­gas ei­nan­ti Gin­ta­rė Gu­re­vi­čiū­tė ir var­to­to­jų ap­tar­na­vi­mo sky­riaus ve­dė­ja Ge­no­vai­tė Ma­te­vi­čiū­tė, ga­vu­sios kvie­ti­mą iš Bir­žų vie­šo­sios bib­lio­te­kos, su­bū­rė še­šių žmo­nių ko­man­dą. Jai bu­vo pa­ti­kė­ta at­sto­vau­ti mū­sų mies­tui ir Že­mai­ti­jai bir­žie­čių tar­mės dik­tan­te.

Plun­giš­kių de­le­ga­ci­ją, be G. Ma­te­vi­čiū­tės, su­da­rė Ku­lių gim­na­zi­jos mo­ky­to­ja Li­na Mo­tu­žie­nė, gy­dy­to­jas of­tal­mo­lo­gas Kęs­tu­tis Vait­kus, Glau­džių fi­lia­lo bib­lio­te­ki­nin­kė Vi­da Rum­šie­nė bei laik­raš­čio „Že­mai­tis“ žur­na­lis­tės Auš­ra Dir­vons­kie­nė ir Li­na Rui­bie­nė.

Dik­tan­to teks­tą pa­ra­šė Bir­žų ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės Jur­gio Bie­li­nio vie­šo­sios bib­lio­te­kos bib­lio­te­ki­nin­kė Ri­ta Vens­kū­nie­nė, o skai­tė bib­lio­te­kos di­rek­to­rė Vil­man­tė Vo­rie­nė. Gar­bin­gą ver­ti­ni­mo ko­mi­si­ją su­da­rė: ra­šy­to­ja Ru­gi­lė Au­de­nie­nė, ver­tė­jas Po­vi­las Ga­siu­lis, Bir­žų ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos vyr. spe­cia­lis­tė Ri­ta Kur­ga­no­vai­tė, bib­lio­te­kos di­rek­to­rė V. Vo­rie­nė ir li­tua­nis­tė Vla­da Bal­bie­rie­nė.

Ke­lio­nė iš Plun­gės į Bir­žus bu­vo ne­trum­pa, tad bu­vo už­tek­ti­nai lai­ko pa­var­ty­ti Bir­žų bib­lio­te­kos pa­reng­tą tar­mės žo­dy­nė­lį ar pa­dis­ku­tuo­ti apie įdo­mius ir mū­sų kraš­tui ne­gir­dė­tus žo­džius.

Prieš pra­si­de­dant dik­tan­tui pa­dė­kos žo­dį ta­ru­si G. Ma­te­vi­čiū­tė kal­bė­jo, kad že­mai­čiai iš pri­gim­ties – lė­to bū­do, tad ir dik­tan­tą pra­šė dik­tuo­ti lė­čiau. O jei­gu dik­tan­to ei­go­je plun­giš­kiai ma­tys, kad bir­žie­čių tar­mė jiems – neį­vei­kia­ma, ta­da at­sa­ky­mus pa­ra­šys že­mai­tiš­kai.

Po dik­tan­to šiek tiek at­si­kvė­pus ir nu­slū­gus emo­ci­joms, Bir­žų vie­šo­sios bib­lio­te­kos di­rek­to­rė V. Vo­rie­nė su­si­rin­ku­sių­jų klau­sė, ku­rie žo­džiai ar fra­zės bu­vo sun­kiau­siai įvei­kia­mi, ypač – sve­čiams iš Že­mai­ti­jos.

Dau­gu­ma že­mai­čių iš­sky­rė nei nu­jaust, nei at­spėt ne­ga­lė­ję, kad Bir­žuo­se „ke­pa­lie­šė“ yra var­na­lė­šos, „nu­jegs“ – na­gin­gas, su­pra­tin­gas, „gro­bė“ – šon­kau­liai, „mū­tar­ka“ – varž­te­liai, o „gor­ge­liu“ bir­žie­čiai va­di­na pra­stą alų. Be­ne su­dė­tin­giau­sias sa­ki­nys dik­tan­te bu­vo šis: „Ka­ma­ro grunt­voks mė­tas, neš la­zau­nė unt šnip­šo­ka pa­dėt“ – ka­ma­ro­je guls­čiu­kas mė­to­si, ne­šu į pa­šiū­rę, ant spaus­tu­vų pa­dė­siu.

Nors pri­zi­nių vie­tų plun­giš­kių de­le­ga­ci­ja ne­lai­mė­jo, bet pa­ska­ti­na­mą­jį pri­zą pel­nė. Jis skir­tas Glau­džių bib­lio­te­ki­nin­kei V. Rum­šie­nei. Bet ir ki­ti ne­liū­dė­jo. Vi­si su­ti­ko, kad šis bir­žie­čių tar­mės dik­tan­tas bu­vo pui­ki pro­ga bent akies kraš­te­liu su­si­pa­žin­ti su šio kraš­to tar­me bei pra­plės­ti aki­ra­tį.

Po įtemp­to dik­tan­to plun­giš­kių de­le­ga­ci­jos lau­kė edu­ka­ci­nė pro­gra­ma, ku­rios me­tu ke­liau­nin­kai su­pa­žin­din­ti su se­no­sio­mis Bir­žų kraš­to alu­da­rys­tės tra­di­ci­jo­mis ir tu­rė­jo pro­gą pa­tir­ti aukš­tai­čių vai­šin­gu­mą.

Sve­čiuo­jan­tis Bir­žuo­se pri­va­lu pe­rei­ti per gar­sų­jį Šir­vė­nos eže­ro pės­čių­jų til­tą, ku­ris yra ti­tu­luo­ja­mas kaip il­giau­sias Lie­tu­vo­je. Jo il­gis sie­kia net 525 met­rus. Til­tas yra Bir­žų re­gio­ni­nia­me par­ke, ku­ris jun­gia Bir­žų mies­tą su šiau­rės ry­ti­nia­me eže­ro pa­kraš­ty­je esan­čiu Ast­ra­vo dva­ru.

Ke­lio­nės pa­bai­go­je pa­tys drą­siau­si eks­pe­di­ci­jos da­ly­viai už­li­po į 32 met­rų aukš­čio Bir­žų re­gio­ni­nio par­ko te­ri­to­ri­jo­je pa­sta­ty­tą Kir­ki­lų ap­žval­gos bokš­tą ir ap­žvel­gė svai­gi­nan­čio gro­žio Kir­ki­lų kars­ti­nių eže­rė­lių gam­to­vaiz­dį.