Rie­ta­ve vėl skam­bė­jo pa­dė­kos ir ge­ru­mo žo­džiai

Li­nos RUI­BIE­NĖS nuo­tr.

Šven­tę pa­puo­šė rie­ta­viš­kio kom­po­zi­to­riaus do­va­na

Iš­kil­min­gas ka­lė­di­nis pa­dė­kos va­ka­ras me­tų pa­bai­go­je lei­džia iš­girs­ti tai, ko ne­spė­ta iš­girs­ti kas­die­ny­bė­je: ty­lų ge­ru­mą, pa­stan­gas, ku­rios ne vi­sa­da ma­to­mos, bet pa­lie­čian­čios ir pa­lie­kan­čios švie­sų pėd­sa­ką. Kar­tais tas pėd­sa­kas – la­bai su­bti­lus, leng­vas, kaip bal­ta an­ge­lo plunks­na, ku­ri pri­me­na, kad kiek­vie­nas ge­ras dar­bas pa­lie­ka ženk­lą ki­tų gy­ve­ni­me.

Šven­ti­nį ka­lė­di­nį pa­dė­kos va­ka­rą bu­vo kal­bė­ta apie tuos ženk­lus ir apie žmo­nes, ku­rių dar­bai, ge­ru­mas ir pa­stan­gos ku­ria vi­sos bend­ruo­me­nės me­lo­di­ją.

Tra­di­ci­niu jau ta­pęs iš­kil­min­gas me­ro pa­dė­kos ir an­ge­lų įtei­ki­mo va­ka­ras šį­kart pra­si­dė­jo nuo ypa­tin­gos me­lo­di­jos, ku­rią at­li­ko Bog­da­no Ogins­kio var­do or­kest­ras, va­do­vau­ja­mas Ne­ri­jaus Ja­sins­ko.
Visą straipsnį skaitykite laikraščio „Žemaitis“ 2026 m. sausio 06 d. numeryje (Nr. 1).