Kovoti už Lietuvą padėjo ir žemaitiškas charakteris

Čempionato rengėjų nuotr.
I. Razutis į Plungę grįžo tapęs Europos vicečempionu
Praėjusių metų vasarą krepšininką Igną Razutį kalbinome kaip geriausią Nacionalinės krepšinio lygos žaidėją – tuomet tai buvo bene svariausias plungiškio, Plungės sporto ir rekreacijos centro trenerio ir „Telšių“ komandos žaidėjo pripažinimas. Praėjo vos metai, o Ignas jau – Europos vicečempionas, praėjusį sekmadienį kartu su Lietuvos 3x3 vyrų krepšinio rinktine – Aurelijumi Pukeliu, Šarūnu Vingeliu ir Dariumi Tarvydu – pelnęs sidabro medalius. Iškovota antroji vieta yra ne tik didžiausias Igno karjeros šuolis, bet ir vienas įspūdingiausių pastarųjų metų Lietuvos krepšinio laimėjimų.
Kaip jaučiasi tapęs Europos vicečempionu ir kokie keliai jį atvedė į trejetų krepšinio rinktinę, paklausėme paties Igno, tik grįžusio iš FIBA 3x3 Europos taurės turnyro Prancūzijos sostinėje Paryžiuje.

– Papasakokite, kaip patekote į Lietuvos trejetų krepšinio rinktinę?

– 3x3 krepšinį žaidžiu seniai. Su plungiškių komanda „Garso impulsas“ dar 2017 ir 2018 metais tapome Lietuvos čempionais atvirame čempionate. Šią vasarą su „Telšių“ komanda, kurioje žaidė dar du plungiškiai – Mantas Kazonas ir Deividas Rasys, finaliniame etape užėmėme ketvirtąją vietą.

Praėjusią vasarą Lietuvos krepšinio lygos „Hoptrans 3x3“ čempionate atstovavau Panevėžiui, likome treti. Šią vasarą tame pačiame čempionate kartu su D. Rasiu buvau pakviestas atstovauti Utenos komandai. Su šia komanda FIBA Challenger 3x3 krepšinio turnyro etape Prancūzijoje, kur susirenka stipriausios komandos iš viso pasaulio, laimėjom antrąją vietą. Paskui buvo turnyro etapas Vokietijos Hamburgo mieste, kur nugalėjom.

Ir buvau pakviestas kaip kandidatas su Lietuvos vyrų trejetų krepšinio rinktine dalyvauti atrankinėse varžybose Rumunijoje į Europos čempionatą. Treniravausi, padėjau komandai. Tuomet ir buvo iškovotas kelialapis į čempionatą Paryžiuje. Vėliau, kai vyko rinktinės stovykla Voirone, Prancūzijoje, iš 6 kandidatų buvo atrinkti 4, tarp jų patekau ir aš.

– Ar tikėjotės būti atrinktas į rinktinę?

– Tikrai ne. Tai buvo netikėta. Patekti į rinktinės ketvertą yra aukščiausias mano karjeros taškas. Nors visą gyvenimą esu atidavęs krepšiniui, niekada nesu buvęs jokioj rinktinėj. Patekti čia – ir džiugu, ir emociškai sudėtinga. Pradedi jausti spaudimą už šeimą, už pavardę, už miestą ir už savo šalį. Žaidžiant Lietuvos rinktinėje jausmas visai kitoks nei komerciniuose turnyruose. Vis galvoji, ar pavyks kovoti taip, kaip turi būti.

– Bet pavyko. Grupės etape įveikėte Austriją bei Prancūziją, ketvirtfinalyje nugalėjote ukrainiečius, po to pusfinalyje – lenkus. Ir tik finale 14:20 nusileidote serbams. Pasiekėt geriausią rezultatą Lietuvos 3x3 krepšinio istorijoje (pernai rinktinė pelnė bronzos medalius). Pasauliniame FIBA trejetų reitinge išlaikyta antroji vieta. Ar toks ir buvo rinktinės tikslas?

– Jau iš pradžių žinojom, kad esam pajėgūs žaisti finaliniame ketverte. Tik buvo svarbu aikštelėje būti geriausios formos. 3x3 krepšinis yra labai dinamiškas, reikalaujantis daug ištvermės, greitų sprendimų, nes žaidi tik 10 minučių, o žaidimas nesustoja. Padarysi klaidą – nebus kada jos ištaisyti. Mes finale padarėme klaidų ir nebelaimėjom. Nėra kada atsilošti. Laimi tas, kas tą dieną būna geresnės formos, geresnės emocinės būsenos.

– Jūsų komanda tapo vicečempione, o kaip sekėsi žaisti asmeniškai?

– Krepšinio trejetų turnyre labiau vertinamas bendras rezultatas, čia nežiūrima, kas kiek įmeta. Komandoje aš esu tas, kuris dirba juodą darbą – gal perimsiu kamuolį, gal atkovosiu, ginsiuos. Turiu nuraminti komandą, „sustatyti“ į vietą. Aš tarsi toks žaidžiantis treneris. Man atrodo, viską atlikau, kaip turėjau, ir trenerio nenuvyliau.

– Minėjote, kad žaisdamas už Lietuvą jautėte didesnę atsakomybę. Kas padėjo susikoncentruoti?

– Iš tiesų didesnis jaudulys buvo startinėse varžybose, o paskui aikštelėje jo nejauti. Užplūsta adrenalinas. Tiesiog atlieki savo darbą ir stengiesi išspausti maksimumą, juk daug darbo įdėta per treniruotes. Sunkiausia laukti varžybų. Imi galvoti – o kas, jei pralošim, kas, jei visus nuvilsiu.... Esu religingas, tad bandau pasimelsti ir taip nusiraminti. O kovoti iš paskutiniųjų už savo kraštą, už savo šalį padeda ir žemaitiškas charakteris.

– Dabar buvote pakviestas į Lietuvos 3x3 vyrų krepšinio rinktinę. Gal planuose – ir olimpinės žaidynės Paryžiuje, vyksiančios po ketverių metų? Šiemet lietuviai į jas nepateko...

– Lietuvos krepšinio federacijos ir 3x3 krepšinio asociacijos tikslas ir yra toks, kad Lietuvos komanda dalyvautų olimpiadoje Paryžiuje. Turbūt ir šių metų rinktinė ten būtų patekusi, bet paskutinę atrankos į olimpiadą treniruotę vienam komandos nariui lūžo pėda. Jeigu lietuviai aktyviai dalyvautų šiame sporte, turėtų galimybę ten patekti ir be atrankos, gavusi kvietimą pagal reitingo taškus.

Ar aš pats galvoju apie olimpines? Būtų kosmosas. Bet jos dar toli, tad apie tai nešneku. Einu, treniruojuosi, dirbu, ir tiek. Neįsivaizduoju, kokia bus situacija, koks trenerio požiūris.

– Koks jausmas tapus Europos vicečempionu?

– Visi norim pergalių – toks mūsų mentalitetas. Tada jaučiamės geri. Ir man pergalės svarbios, galutinis rezultatas „fainas“, bet aš to nesureikšminu. Svarbiau pats procesas – kad sportuoju, kad darau tai, kas patinka, kad atsiduodu tam šimtu procentų, įgaunu daugiau žinių, o grįžęs iš tokių varžybų jas galiu perduoti jaunimui.

– Bet turbūt smagu, kad Vilniaus oro uoste buvote pasitikti kaip didvyriai, jus rodė per televiziją, ranką spaudė svarbūs asmenys...

– Mus pasitiko Lietuvos krepšinio federacijos prezidentas Vydas Gedvilas, Lietuvos trejetų krepšinio asociacijos įkūrėjas Rolandas Skaisgirys. Buvo ir žurnalistų. Mus pasveikino, pasidžiaugė, bet aš neturėjau laiko net bendrai nuotraukai, nes tuoj buvo traukinys į Plungę. Tai išlipau iš lėktuvo, pasiėmiau gėles ir pasakiau: „Viso gero“. Norėjau greičiau grįžti pas šeimą, juk nebuvau, kaip žmona suskaičiavo, 12 dienų.

– Tikriausiai ypatingai pasitiko ir šeima – žmona ir trys vaikai?

– Gražiai pasitiko. Iškepė mano mėgstamą obuolių pyragą, dukra nupiešė piešinį, kur mes visa šeima žaidžiam krepšinį prie Eifelio bokšto. Jie stebi mano varžybas ir palaiko. Vaikai, būna, kalusia – „teti, ar laimėjai“, nors kartais net ne iš varžybų grįžtu. Žino mano darbą.

– Plungiškiai – patriotai, mėgsta palaikyti savus. Turbūt ir iš jų sulaukėt sveikinimų?

– Yra palaikančių. Antai ir vienas auklėtinis žinutę parašė: „Treneri, sveikinu laimėjus prieš Lenkiją, o dabar įveikit serbus ir būkit pirmi“. Smagu, kad palaiko, kad parašo. Tai padeda aikštelėje. Prieš rungtynes perimi tą pozityvią energiją, nes žinai, jog tai, kaip žaisi, ir tam rūpi, ir anam, ir žmonai, ir vaikams.