Pla­te­lių dva­ro svir­ne at­gi­jo šim­ta­me­tė tau­to­dai­lės dva­sia

Linos Ruibienės nuotr.

Skir­tin­gi kū­ry­bos ke­liai ir uni­ka­lūs brai­žai

Ren­gi­nio pra­džio­je Že­mai­ti­jos na­cio­na­li­nio par­ko kul­tū­ro­lo­gė, et­no­kul­tū­ros spe­cia­lis­tė Al­do­na Kup­re­ly­tė dė­ko­jo gau­siai su­si­rin­ku­siems sve­čiams bei gi­mi­nai­čiams. O Že­mai­ti­jos na­cio­na­li­nio par­ko di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­jas Gied­rius Nor­vai­šas pri­si­mi­nė, ko­kie šil­ti bei ma­lo­nūs bu­vo R. ir J. Jo­nu­šai. Tad be ga­lo sma­gu to­kią iš­skir­ti­nę die­ną su­si­tik­ti vi­siems, juos pa­ži­no­ju­siems, ir pri­si­min­ti šiuos uni­ka­lius me­ni­nin­kus.

Nors su­tuok­ti­niai kar­tu pra­lei­do ne vie­ną deš­timt­me­tį, ta­čiau iš­lai­kė sa­vi­tus kū­ry­bos brai­žus, gi­lų ry­šį su gim­tą­ja že­me ir ne­nu­mal­do­mą po­rei­kį kur­ti – net ir sun­kio­mis są­ly­go­mis.

J. Jo­nu­šas gi­mė 1926 me­tais ta­me pa­čia­me Go­de­lių kai­me. Bai­gęs ke­tu­ris pra­džios mo­kyk­los sky­rius, ku­rį lai­ką dir­bo ei­gu­liu, vė­liau – įvai­rius dar­bus Ša­tei­kių ta­ry­bi­nia­me ūky­je. Pir­mie­ji me­ni­niai su­ge­bė­ji­mai at­si­sklei­dė dar mo­kyk­lo­je. Dro­ži­nė­ti pra­dė­jo 1950 me­tais, o ta­py­ti – 1974-ai­siais. La­biau­siai mė­go ta­py­ti po­rtre­tus, drož­ti Už­ga­vė­nių kau­kes, šven­tuo­sius ir mo­nu­men­ta­lias skulp­tū­ras. Jo dar­buo­se at­si­spin­di gi­lūs fi­lo­so­fi­niai ap­mąs­ty­mai, plas­tiš­ka me­džio for­ma ir sa­vi­tas hu­mo­ro jaus­mas.

Go­de­liš­kio kū­ri­niais sa­vo fon­dus pa­pil­dė Tel­šių, Plun­gės, Vil­niaus ir net Ja­po­ni­jos mu­zie­jai bei pa­vie­niai ko­lek­ci­nin­kai. Tau­to­dai­li­nin­kų są­jun­gos na­riu J. Jo­nu­šas ta­po 1973 me­tais, o 2005-ai­siais jam su­teik­tas Me­no kū­rė­jo sta­tu­sas, 2008 me­tais tau­to­dai­li­nin­kas bu­vo ap­do­va­no­tas Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­jos pre­mi­ja už bū­din­giau­sių mū­sų kraš­to tau­to­dai­lės bei ama­tų tra­di­ci­jų iš­sau­go­ji­mą ir per­da­vi­mą.

Re­gi­na Se­rec­kai­tė-Jo­nu­šie­nė gi­mė 1926 me­tais Kre­tin­gos ra­jo­ne, Juo­du­pė­nų kai­me, tu­rė­jo to­to­riš­kų šak­nų. Stu­di­ja­vo mo­ky­to­jų se­mi­na­ri­jo­je ir ku­rį lai­ką dir­bo mo­kyk­lo­je, vė­liau bu­vo na­mų šei­mi­nin­kė. 1958-ai­siais ap­si­gy­ve­no Go­de­lių kai­me.

Jau vai­kys­tė­je Re­gi­na mė­go lip­dy­ti iš mo­lio, siu­vi­nė­ti, ner­ti vą­še­liu. Vė­liau ėmė ta­py­ti pa­sa­kų mo­ty­vus bei gam­tos vaiz­dus. Nuo 1955 me­tų pra­dė­jo iš me­džio drož­ti įvai­rias skulp­tū­ras – dau­giau­sia tai, kas jai pri­mi­nė vai­kys­tę, tė­ve­lius, sun­kius že­mės ūkio dar­bus, dro­žė ir šven­tų­jų skulp­tū­rė­les.

1960 m. R. Jo­nu­šie­nė pir­mą kar­tą da­ly­va­vo pa­ro­do­je Plun­gė­je, 1973 m. įsto­jo į Lie­tu­vos tau­to­dai­li­nin­kų są­jun­gą. Jos kū­ri­niai bu­vo daug kar­tų įver­tin­ti res­pub­li­ki­nė­se pa­ro­do­se. 2005 m. au­to­rei su­teik­tas Me­no kū­rė­jo sta­tu­sas, o 2008 m. jos kū­ry­ba taip pat bu­vo įver­tin­ta Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­jos pre­mi­ja.

Kryž­dir­bio An­ta­no Vaš­kio pri­si­mi­ni­mai

Pri­si­mi­nus pa­grin­di­nius su­tuok­ti­nių gy­ve­ni­mo fak­tus, ren­gi­nio mo­de­ra­to­rė A. Kup­re­ly­tė su­si­rin­ku­sie­siems pri­sta­tė ypa­tin­gą sve­čią – ži­no­mą Že­mai­ti­jos kryž­dir­bį An­ta­ną Vaš­kį. Jį su Jo­nu­šais sie­jo il­ga­me­tė drau­gys­tė ir bend­ras kū­ry­bi­nis ke­lias. Meist­ro pa­sa­ko­ji­mas ta­po vie­nu jaut­riau­sių ren­gi­nio ak­cen­tų.

Linos Ruibienės nuotr.

„Jei­gu ga­liu taip iš­si­reikš­ti, tai šie žmo­nės gy­ve­no virš kas­die­ny­bės. Dau­gu­ma žmo­nių vaikš­čio­ja ir gal­vas nu­lei­dę žiū­ri į že­mę, o kai­me tuo la­biau. Bet yra to­kių žmo­nių, ku­rie gal­vas pa­ke­lia ir žvel­gia į dan­gų – Re­gi­na ir Jus­ti­nas bu­vo vie­ni to­kių. Jie gy­ve­no kū­ry­ba. Šiuos žmo­nes pri­si­me­nu apie 50 me­tų, ir įspū­džiai apie juos – vi­sa­da pa­tys šil­čiau­si“, – at­vi­ra­vo A. Vaš­kys.

Kryž­dir­bys pa­sa­ko­jo, kad Jo­nu­šų so­dy­ba jam ir dau­ge­liui ki­tų bu­vo Go­de­lių kai­mo cent­ras. Nors daug kas tvir­ti­no, kad jie bu­vo sa­va­moks­liai, me­nas Jus­ti­ną trau­kė nuo vai­kys­tės. Ir tai ne­ste­bi­na ži­nant, kad Jus­ti­no tė­vas An­ta­nas Jo­nu­šas, bū­da­mas pa­pras­tas kai­mo žmo­gus, ste­bi­no ap­lin­ki­nius sa­vo uni­ka­lu­mu. Dar Sme­to­nos lai­kais jis ko­lek­cio­na­vo įvai­rias re­te­ny­bes ir tu­rė­jo su­kau­pęs įspū­din­gą plak­tu­kų ko­lek­ci­ją, kar­tu su kal­viu bei knyg­ne­šiu Pet­raus­ku su­ge­bė­da­vo na­mų są­ly­go­mis iš­kal­ti net šau­tu­vų vamz­džius. Me­niš­kos pri­gim­ties sū­nui jis griež­tai sa­ky­da­vo, kad duo­nai iš me­no neužs­dirbs, tad to­kiais nie­kais už­siim­ti ne­ver­ta. Ir tik po tė­vo mir­ties J. Jo­nu­šas tar­si at­si­ga­vo, iš­lais­vė­jo ir, pri­si­mi­nęs sa­vo se­ną sva­jo­nę, po tru­pu­tį pra­dė­jo ta­py­ti.

Su­kū­rę šei­mą, Re­gi­na ir Jus­ti­nas apie 20 me­tų sa­vo na­muo­se glau­dė ki­tą gar­sią ir uni­ka­lią as­me­ny­bę – diev­dir­bį Sta­nis­lo­vą Riau­bą.

„Bū­da­mas Go­de­lių kai­me vi­sa­da už­suk­da­vau pas Re­gi­ną ir Jus­ti­ną į so­dy­bą, ta­čiau kar­tu ei­da­vau ir pas Riau­bą ap­žiū­rė­ti jo įspū­din­gų ir akį trau­kian­čių dar­bų. Sy­kį Re­gi­na taip ne­drą­siai, kuk­liai už­si­mi­nė, kad ir ji ku­ria, dro­ži­nė­ja, ta­po. Ka­dan­gi S. Riau­ba bu­vo ne tik Lie­tu­vo­je gar­sus me­ni­nin­kas, bet ir už jos ri­bų, Re­gi­nai bu­vo ne­jau­ku pri­si­pa­žin­ti, kad ir jai me­no pa­sau­lis ne­sve­ti­mas. Jūs tik ga­li­te įsi­vaiz­duo­ti – vie­na­me kie­me trys me­ni­nin­kai gy­ve­no“, – pri­si­mi­ni­mais da­li­jo­si A. Vaš­kys.

Linos Ruibienės nuotr.

Tė­vų il­ge­sys ir kas­die­nis gy­ve­ni­mas

Ypa­tin­gai šil­tais po­tė­miais ren­gi­nį nu­spal­vi­no ir ar­ti­mų­jų pa­si­sa­ky­mai. Jaut­riais pri­si­mi­ni­mais apie tė­ve­lių kū­ry­bi­nius ieš­ko­ji­mus, na­mų ap­lin­ką, auk­lė­ji­mą ir kas­die­ny­bę pa­si­da­li­no me­ni­nin­kų duk­ros Ri­ta Jo­nu­šai­tė Kal­po­kie­nė ir Al­bi­na Jo­nu­šai­tė Rač­kaus­kie­nė. Jų pa­sa­ko­ji­mai lei­do pa­ma­ty­ti kū­rė­jus kaip my­lin­čius, at­si­da­vu­sius bei ne­pap­ras­tai švie­sius tė­vus.

Sa­vo pa­tir­ti­mi pa­si­da­li­no ir Za­fi­ra Lei­lio­nie­nė, ku­rią su Jo­nu­šų šei­ma sie­jo il­ga­me­tis bend­ra­vi­mas, pro­jek­tai bei pa­ro­dos. Ji pa­brė­žė, kad Go­de­lių kai­me vi­sa­da bu­vo lau­kia­ma vieš­nia, o ir pa­ti čia no­riai lan­ky­da­vo­si, nes Jo­nu­šų so­dy­ba pa­si­žy­mė­jo ypa­tin­ga au­ra, čia py­nė­si že­mai­tiš­kas sve­tin­gu­mas ir neap­rė­pia­ma mei­lė me­nui.

„Šian­dien no­rė­čiau pri­si­min­ti, kaip Jus­ti­nas pa­sa­ko­da­vo, ko­kia yra že­mai­tiš­ka skulp­tū­ra ir jos ypa­tu­mai. Jis sa­ky­da­vo, kad že­mai­čio kur­ta skulp­tū­ra tu­ri bū­ti la­bai tvir­ta, ap­ta­ki, be jo­kių iš­si­ki­ši­mų – to­kia, kad jei­gu pa­sta­tęs ant aukš­to kal­no nu­ri­den­tum į že­myn, apa­čio­je ji bū­tų ly­giai to­kia pa­ti, ne­pa­me­tu­si nė vie­nos de­ta­lės. Ir čia ma­tau la­bai gra­žų su­ta­pi­mą su Re­gi­nos ir Jus­ti­no po­ra – jų gy­ve­ni­mas rie­dė­jo per skaus­mą ir džiaugs­mą, bet jie iš­li­ko tvir­ti, orūs, kuk­lūs ir la­bai ge­ri žmo­nės“, – jaut­riai kal­bė­jo Z. Lei­lio­nie­nė.

Pla­te­lių dva­ro svir­no eks­po­zi­ci­jų erd­vė­je pri­sta­ty­ta gau­si Jo­nu­šų kū­ry­bos ko­lek­ci­ja. Pa­ro­dos ati­da­ry­mą pa­puo­šė gy­va mu­zi­ka. Ypa­tin­gą at­mos­fe­rą su­kū­rė Ai­va­ras Al­mi­nas, su­si­rin­ku­siems meist­riš­kai gro­jęs akor­deo­nu. Jo at­lie­ka­mos me­lo­di­jos lei­do sve­čiams trum­pam pa­nir­ti į švie­sius pri­si­mi­ni­mus bei gi­liau pa­jaus­ti že­mai­tiš­kos dva­sios kil­nu­mą.

Ren­gi­nio or­ga­ni­za­to­riai pa­si­džiau­gė, kad šis ju­bi­lie­ji­nis su­si­ti­ki­mas – tai ne tik pa­gar­ba išė­ju­siems me­ni­nin­kams, bet ir gy­vas įro­dy­mas, jog Go­de­lių kai­mo kū­rė­jų dva­sia iš­lie­ka ak­tua­li ir šian­die­nos kar­toms.

Na, o no­rin­tie­ji tuo įsi­ti­kin­ti pa­tys ir pri­si­lies­ti prie Go­de­lių kai­mo le­gen­dų, lau­kia­mi Pla­te­lių dva­ro svir­ne (Di­džio­ji g. 22). Jo­nu­šų kū­ry­bos pa­ro­da čia veiks iki rug­sė­jo 26 die­nos.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Paramos suma – 14 400 Eur.