Skip to main content

www.zemaiciolaikrastis.lt

Rie­ta­vas tu­ri sa­vo Sta­sį Po­vi­lai­tį – per gy­ve­ni­mą su dai­na trau­kian­tį Sta­sį Ža­lį

Linos RUIBIENĖS nuotr.
Baigęs fortepijono klasę, nuo rugsėjo Stasys pradės lankyti akordeono pamokas Rietavo M. K. Oginskio meno mokykloje, o ateity svajoja ir apie gitaros mokslus
64-erių rie­ta­viš­kis Sta­sys Ža­lys yra gy­vas įro­dy­mas, kad pra­dė­ti įgy­ven­din­ti sa­vo sva­jo­nes nie­ka­da ne­vė­lu. Gy­ve­ni­mas il­gą lai­ką pa­šne­ko­vą blaš­kė nuo vie­no iš­ban­dy­mo prie ki­to, o su­lau­kęs bran­dos vy­ras pa­sie­kė sa­vo ra­my­bės uos­tą ir at­ra­do tik­rą­jį pa­šau­ki­mą. Pa­ty­ręs skau­džią vai­kys­tę, anks­ti ne­te­kęs tė­vų glo­bos, jau daug me­tų vy­ras sa­vo gy­ve­ni­mą ku­ria Rie­ta­ve, o jo šir­dis pla­ka tik mu­zi­kos rit­mu.

Vai­kys­tė glo­bos na­muo­se

S. Ža­lys at­vi­rai pa­sa­ko­jo, kad jo gy­ve­ni­mo pra­džia ne­bu­vo leng­va. Jis gi­mė Šiau­lių ra­jo­ne, Dir­vo­nė­nų kai­me. Tė­vai sken­dė­jo al­ko­ho­lio liū­ne, tad na­muo­se, kur au­go net 12 vai­kų, vi­sa­da trū­ko sau­gu­mo jaus­mo, mei­lės ir ši­lu­mos. Vos 4-erių me­tų Sta­sio ir jo bro­lių bei se­se­rų li­ki­mas pa­si­kei­tė ne­grįž­ta­mai, vi­si bu­vo paim­ti iš šei­mos ir iš­skirs­ty­ti į skir­tin­gus Lie­tu­vos glo­bos na­mus.

„Kai dar bu­vau kū­di­kis, pa­ty­riau di­džiu­lę gal­vos trau­mą, ma­ma ma­ne pa­me­tė iš ran­kų ir nuo ta­da pra­si­dė­jo ke­lio­nės po įvai­rias gy­dy­mo įstai­gas. Tė­vai re­tai ka­da iš­si­blai­vy­da­vo ir jiems ma­no būk­lė ma­žai te­rū­pė­jo. Vė­liau, jau bū­da­mas suau­gęs, ga­vau neį­ga­lu­mą dėl kū­di­kys­tė­je pa­tir­tų ne­grįž­ta­mų su­ža­lo­ji­mų. Ne­me­luo­siu, ir ma­no pa­ties gy­ve­ni­me bu­vo eta­pas, kai ėjau tė­vų pra­min­tu ta­ku. Ne vel­tui sa­ko­ma, kad nuo li­ki­mo, o gal nuo ge­nų to­li ne­pa­bėg­si“, – at­vi­ra­vo rie­ta­viš­kis.

Kaip be­bū­tų, il­gai­niui vy­ras įvei­kė sa­vo pri­klau­so­my­bę ir at­si­sto­jo ant ko­jų. Pa­sa­ko­jo, kad vi­sa­da sten­gė­si ne­gal­vo­ti apie sa­vo praei­tį, vai­kys­tę, tė­vų ir ki­tų šei­mos na­rių li­ki­mą. Net ir da­bar sa­kė nie­ko ne­ži­nan­tis apie ar­ti­muo­sius, bro­lių ir se­se­rų li­ki­mus. Jam bu­vo pra­neš­ta tik tai, kad abu tė­vai anks­ti iš­ke­lia­vo Ana­pi­lin. Pa­sak pa­šne­ko­vo, kas li­ko praei­ty­je – li­ko praei­ty­je, rei­kia žvelg­ti tik į atei­tį.

Li­ki­mas at­ve­dė į Rie­ta­vą

Ne­pai­sant vie­nat­vės ir anks­ty­vų gy­ve­ni­mo smū­gių, S. Ža­lį vi­suo­met ly­dė­jo ne­ma­to­mas sar­gas – mu­zi­ka. Nuo pat ma­žų die­nų jis jau­tė ne­nu­mal­do­mą trau­ką est­ra­di­nėms dai­noms, o di­džiau­siu jo au­to­ri­te­tu bu­vo ir iki šiol yra est­ra­dos le­gen­da Sta­sys Po­vi­lai­tis. Rie­ta­viš­kis pa­sa­ko­jo, kad taip daž­nai ža­vė­da­vo­si šiuo at­li­kė­ju ir dai­nuo­da­vo jo dai­nas, kad glo­bos na­mų dar­buo­to­jai jį pa­tį pra­mi­nė Po­vi­lai­čiu.

Ši pra­var­dė ga­liau­siai ta­po pra­na­šiš­ka, nes mu­zi­ka Sta­sio šir­dy­je ap­si­gy­ve­no vi­sam lai­kui. Paš­ne­ko­vo ke­lias iki da­bar­ti­nių na­mų bu­vo il­gas ir vin­giuo­tas. Rie­ta­vas jo gy­ve­ni­mo že­mė­la­py­je at­si­ra­do tik su­lau­kus bran­daus am­žiaus ir ta­po sa­vo­tiš­ku ra­my­bės uos­tu, ku­rio Sta­sys ieš­ko­jo vi­są gy­ve­ni­mą. Čia pa­ju­tęs pil­nat­vę, nu­spren­dė pa­si­lik­ti vi­sam lai­kui.

„Ma­no ke­lio­nė į Rie­ta­vą bu­vo la­bai ne­ti­kė­ta. Kai bu­vau 50-ies, Klai­pė­dos li­go­ni­nė­je man bu­vo at­lik­ta dar vie­na su­dė­tin­ga gal­vos ope­ra­ci­ja, per­pil­tas krau­jas ir gy­dy­to­jų pa­sa­ky­ta, kad jei­gu dar ka­da iš­ger­siu bent la­še­lį al­ko­ho­lio, ma­nęs lauks an­ge­lų pa­sau­lis. Ačiū jiems, kad iš­plė­šė iš mir­ties gniauž­tų ir pri­kė­lė nau­jam gy­ve­ni­mui. Ne­ga­liu paaiš­kin­ti, kas ta­da nu­ti­ko. Ar dėl per­pil­to krau­jo, ar ko­kio ste­buk­lo dė­ka ma­no gy­ve­ni­mas nuo ta­da kar­di­na­liai pa­si­kei­tė“, – kal­bė­jo pa­šne­ko­vas.

Linos RUIBIENĖS nuotr.
Stasio istorija gali būti įkvėpimu visiems, manantiems, kad bėgantys metai užveria duris naujoms patirtims ir savirealizacijai

Iš Klai­pė­dos li­go­ni­nės S. Ža­lys bu­vo per­kel­tas sveik­ti bei stip­rė­ti į Rie­ta­vą. At­sis­to­jęs ant ko­jų vy­ras ra­do prie­globs­tį pas ge­ros šir­dies mo­te­riš­kę Ka­la­ku­tiš­kės kai­me, čia ga­vo kam­ba­rė­lį ir dar­bo jos ūky­je. Kai jį pri­glau­du­si mo­te­riš­kė nu­mi­rė, Sta­sys ga­vo so­cia­li­nį būs­tą pa­čia­me Rie­ta­vo mies­te. Ja­me įsi­kū­ręs vy­riš­kis su­pra­to, kad atė­jo me­tas iš­pil­dy­ti vai­kys­tės sva­jo­nę – iš­mok­ti gro­ti ko­kiu nors inst­ru­men­tu ir pra­la­vin­ti bal­są.

Nie­ko ne­lau­kęs už­si­ra­šė į cho­rą. Lyg ty­čia, jo lan­ky­ta neį­ga­lių­jų drau­gi­ja įsi­gi­jo nau­ją sin­te­za­to­rių, o se­ną­jį ati­da­vė Sta­siui. Iš cho­ro mo­ky­to­jos vy­riš­kis ga­vo do­va­nų kny­gą „Jau­na­sis pia­nis­tas“ ir pra­dė­jo uo­liai pa­žin­din­tis su na­to­mis.

Ne­pa­lau­žia­mas op­ti­miz­mas

Sup­ras­da­mas, kad no­rint to­bu­lė­ti rei­kia ir pro­fe­sio­na­lų pa­gal­bos, rie­ta­viš­kis priė­mė drą­sų spren­di­mą – per­žen­gė Rie­ta­vo My­ko­lo Kleo­po Ogins­kio me­no mo­kyk­los slenks­tį ir pa­reiš­kė, kad no­ri čia mo­ky­tis. Taip prieš 6-erius me­tus pra­dė­jo lan­ky­ti for­te­pi­jo­no pa­mo­kas. Nors dau­ge­lis ma­no, kad me­no mo­kyk­los suo­lai yra skir­ti tik vai­kams, Sta­sys įro­dė, kad bran­dus am­žius – ne kliū­tis, o pri­va­lu­mas, su­tei­kian­tis dau­giau dis­cip­li­nos ir nuo­šir­daus už­si­spy­ri­mo.

For­te­pi­jo­no pa­mo­kos ta­po kas­die­ne S. Ža­lio me­di­ta­ci­ja, o mu­zi­ka – kal­ba, ku­ria jis ga­li iš­reikš­ti vis­ką, ką te­ko iš­gy­ven­ti. Jo pir­muo­ju mo­ky­to­ju bu­vo ne ma­žiau mei­le mu­zi­kai de­gan­tis Juo­zas Bars­tei­ga, o nuo rug­sė­jo pir­mo­sios Sta­sys pra­dės krims­ti moks­lus pas jau­ną­jį mo­ky­to­ją Ed­mun­dą Gy­lį ir gi­lin­sis į gro­ji­mo akor­deo­nu su­bti­ly­bes.

„Pa­sa­ky­siu at­vi­rai – be mu­zi­kos aš ne­ga­liu gy­ven­ti nė die­nos. Iš­mo­kęs gro­ti vie­nu inst­ru­men­tu, jau sva­jo­ju apie ki­tą. Kai iš­mok­siu gro­ti akor­deo­nu, pla­nuo­ju čiup­ti gi­ta­rą, tik rei­kia su­lauk­ti to mo­men­to, kai Rie­ta­ve at­si­ras šio inst­ru­men­to mo­ky­to­jas. Mo­ky­tis gro­ti ke­ti­nu tol, kol tu­rė­siu jė­gų ir svei­ka­tos, bet ka­dan­gi svei­ka­ta šiuo me­tu ne­si­skun­džiu, ti­kiuo­si, pa­vyks įgy­ven­din­ti vi­sas sa­vo sva­jo­nes“, – kal­bė­da­mas pla­čiai šyp­so­jo­si mu­zi­kan­tas.

Mu­zi­kos pa­mo­kas vy­ras de­ri­na su dar­bu Rie­ta­vo Ogins­kių kul­tū­ros is­to­ri­jos mu­zie­ju­je, ku­ria­me at­lie­ka įvai­rius ūkiš­kus dar­bus.

Nors Sta­sio praei­ty­je ne­trū­ko tam­sių pus­la­pių, šian­dien jį pa­žįs­tan­tys žmo­nės ste­bi­si vy­ro vi­di­ne stip­ry­be. Rie­ta­viš­kis į gy­ve­ni­mą žiū­ri neį­ti­kė­ti­nai op­ti­mis­tiš­kai. Jo ne­ka­muo­ja nei liū­de­sys, nei vie­nat­vė, nei sle­gian­tys vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mai. Kaip pa­ts sa­ko, jo ne­blės­tan­čio po­zi­ty­vu­mo va­rik­lis yra tik mu­zi­ka, kas­dien su­tei­kian­ti mil­ži­niš­ką ener­gi­jos ir gy­ve­ni­mo džiaugs­mo už­tai­są.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Rekomenduojami video:

Naujienos iš interneto:

Taip pat skaitykite: