Li­nos ir Eri­ko Ru­gi­nių šei­mo­je de­ra darbš­tu­mas, kū­ry­ba ir glo­ba

Aušros Dirvonskienės nuotr.

Mo­ky­to­ja, do­va­no­jan­ti vai­kams ti­kė­ji­mą sa­vi­mi

L. Ru­gi­nie­nė, bai­gu­si Šiau­lių uni­ver­si­te­tą, iš­kart pa­su­ko pe­da­go­gi­kos ke­liu ir jau daug me­tų dir­ba dai­lės mo­ky­to­ja Pla­te­lių me­no mo­kyk­lo­je. Mo­te­ris tei­gia mo­kan­ti vai­kus ne tik pieš­ti ar lip­dy­ti. Jai svar­bu pa­dė­ti jau­nam žmo­gui at­ras­ti sa­ve, pa­ti­kė­ti sa­vo ga­li­my­bė­mis.

„Įdo­miau­sia ma­no dar­be, kad vyks­ta vis kaž­kas nau­jo, atei­na nau­ji vai­kai, prie kiek­vie­no ieš­kai priė­ji­mo. Nė­ra taip, kad iš­mo­kai ir ei­ni. Pil­na iš­šū­kių. Daž­niau tu­ri bū­ti ne mo­ky­to­jas, o psi­cho­lo­gas, – pa­sa­ko­ja Li­na. – Pas­te­biu, kad daug vai­kų la­bai ne­pa­si­ti­ki sa­vo jė­go­mis, abe­jo­ja. Tuo­met man ten­ka įro­di­nė­ti vai­kui, kad jis ga­li. O di­džiau­sias at­ly­gis – aki­mir­ka, kai mo­ki­nys pra­de­da pa­si­ti­kė­ti sa­vi­mi ir kur­ti.“

Li­na sa­vo mo­ki­nius ska­ti­na da­ly­vau­ti kon­kur­suo­se, ple­ne­ruo­se, kū­ry­bi­nė­se sto­vyk­lo­se, įvai­riuo­se ren­gi­niuo­se. O ir pa­ti yra pel­niu­si ne vie­ną ap­do­va­no­ji­mą už pui­kų vai­kų pa­ruo­ši­mą įvai­riems kon­kur­sams, kur šie tam­pa lau­rea­tais ar nu­ga­lė­to­jais. Pap­ra­šy­ta pa­mi­nė­ti nors vie­ną, ne­svars­ty­da­ma pa­mi­nė­jo Vil­tę Ba­guc­kai­tę – sa­vo kū­ry­bai la­bai at­si­da­vu­sią mer­gai­tę, lai­mė­ju­sią jau ne vie­ną kon­kur­są.

Aušros Dirvonskienės nuotr.

„Mo­ki­niams vi­sa­da sa­kau: iš mo­kyk­los iš­si­ne­šit tiek, kiek no­rė­sit, nie­ko į gal­ve­lę neį­dė­siu. Me­no mo­kyk­los mo­ky­to­jų dar­bas – sa­vo­tiš­kas due­tas, gal an­samb­lis, juk šia­me kū­ry­bi­nia­me gy­ve­ni­me da­ly­vau­ja ne tik vai­kas, bet ir jo šei­ma. No­rint pa­siek­ti ge­rų re­zul­ta­tų pa­lai­ky­mas yra la­bai svar­bus“, – apie sa­vo dar­bą kal­bė­jo Li­na ir pri­dū­rė, kad ir pa­ti kas­dien vis mo­ko­si, ne­bi­jo pri­pa­žin­ti, kad ne vis­ką ži­no.

Bend­rau­jant su pe­da­go­ge tam­pa aki­vaiz­du, kaip stip­riai ji my­li sa­vo mo­ki­nius. Ta tik­rą­ja, vis­ką ma­tan­čia mei­le, ku­ri nė­ra nuo­lai­di, bet ne­ša sa­vy tik­rą rū­pes­tį dėl vai­kų atei­ties, sie­kį juos at­skleis­ti, su­teik­ti spar­nus.

Kū­ry­ba per­si­kė­lė ir į duk­rų gy­ve­ni­mą

L. Ru­gi­nie­nė daug dė­me­sio ski­ria ne tik pa­mo­koms. Jos pa­stan­go­mis me­no mo­kyk­lo­je at­si­ra­do mo­lio de­gi­mo kros­nis. Mo­te­ris ve­dė edu­ka­ci­jas ir sa­vo na­muo­se, taip pat daž­nai tal­ki­na Pla­te­lių kul­tū­ros na­mams – ku­ria sce­nog­ra­fi­ją, puo­šia ren­gi­nius. Kū­ry­ba jai – ne for­ma­lus dar­bas, o gy­ve­ni­mo bū­das.

At­ro­do, kad no­rą kur­ti ma­ma per­da­vė ir duk­roms – de­vin­to­kei Vai­dai ir vie­nuo­lik­to­kei Rū­tai. Abi mer­gi­nos yra bai­gu­sios Pla­te­lių me­no mo­kyk­los dai­lės sky­rių, tad jų pir­mo­ji ir svar­biau­sia mo­ky­to­ja bu­vo ma­ma. Se­se­rys jau spė­jo pa­tir­ti ir kū­ry­bi­nės sėk­mės sko­nį – abi bu­vo pri­pa­žin­tos Plun­gės kul­tū­ros cent­re ren­gia­mo jau­nų­jų me­ni­nin­kų kon­kur­so „Sta­nis­lo­vas Riau­ba – Že­mai­ti­jos An­der­se­nas“ nu­ga­lė­to­jo­mis. Vai­da bu­vo įver­tin­ta už itin sa­vi­tus ta­py­bos dar­bus, Rū­ta – už iš­skir­ti­nes skulp­tū­rė­les iš mo­lio.

Prieš po­ra me­tų abi mer­gi­nos ėmė mo­ky­tis Sa­lan­tų gim­na­zi­jo­je ir jų kū­ry­bi­niai ke­liai pa­su­ko kiek skir­tin­go­mis kryp­ti­mis. Vai­da, anot ma­mos, „iš­mai­nė tep­tu­ką į šo­kio ba­te­lius“ – sėk­min­gai šo­ka Sa­lan­tų gim­na­zi­jos liau­dies šo­kių ko­lek­ty­ve, o Rū­ta sa­vo kū­ry­bai pa­si­rin­ko neįp­ras­tą me­džia­gą – pie­vo­se ar miš­kuo­se pa­čios su­rink­tas gė­ly­tes ir la­pe­lius. Juos kruopš­čiai iš­džio­vi­na, įkom­po­nuo­ja į stik­lo skaid­ru­mo epok­si­di­nę der­vą ir ku­ria vie­ne­ti­nius pa­puo­ša­lus – aus­ka­rus, pa­ka­bu­kus, apy­ran­kes bei ki­tus ak­se­sua­rus. Tra­pūs žie­de­liai, gam­to­je žy­din­tys vos ke­lias die­nas, mer­gi­nos ran­ko­se tam­pa il­gai iš­lie­kan­čiais ma­žais me­no kū­ri­niais. Rū­tą ga­li­ma pa­ma­ty­ti pre­kiau­jan­čią jais mu­gė­se ar ren­gi­niuo­se.

Kū­ry­bi­niams duk­ros su­ma­ny­mams tal­ki­na tė­tis, pa­ga­mi­na įvai­rių pa­dėk­liu­kų pa­puo­ša­lams, ki­to­kių prie­mo­nių. Eri­kas pri­si­me­na, kaip duk­ra, bū­da­ma de­šim­ties, miš­ke­ly­je prie so­dy­bos iš gam­ti­nių me­džia­gų bu­vo pa­si­sta­čiu­si „sva­jo­nių“ so­dy­bą su na­me­liu iš ša­kų, ug­nia­ku­ru iš ak­me­nu­kų ir dar­žu, ku­ria­me net au­gi­no po­mi­do­rus.

Nuotrauka iš asmeninio Ruginių šeimos albumo

Vy­ras, mo­kan­tis sva­jo­nes pa­vers­ti tik­ro­ve

Ru­gi­nių so­dy­bo­je kiek­vie­nas kam­pe­lis liu­di­ja ypa­tin­gą vy­ro darbš­tu­mą. Eri­kas prieš du de­šimt­me­čius pa­ts ėmė­si sta­ty­ti bei įreng­ti gy­ve­na­mą­jį na­mą, vai­kų na­me­lį, pir­tį, kū­ry­bai skir­tą na­mu­ką, ga­ra­žus bei pa­gal­bi­nius pa­sta­tus. Vis­ką da­rė sa­vo ran­ko­mis – net sto­gus klo­jo be sam­do­mų pa­gal­bi­nin­kų. So­dy­bo­je ty­vu­liuo­ja du tven­ki­nu­kai, au­ga įvai­riau­si au­ga­lai, gė­lės, nuo­lat gra­ži­na­ma ap­lin­ka.

Šei­ma tu­ri ne­ma­žą, maž­daug 20-ies arų, ši­lauo­gy­ną, ku­riam įreng­ti prieš ke­le­tą me­tų, kaip tei­gia Eri­kas, rei­kė­jo paau­ko­ti vi­są va­sa­rą. Džiau­gia­si žmo­nės at­vy­kę pa­si­skin­ti pas juos ši­lauo­gių, ku­rios čia užau­ga tik­rai la­bai di­de­lės ir ska­nios. Tu­ri jų bent ke­lių rū­šių, skir­tin­gų sko­nių.

Kai Li­nai ky­la koks nau­jas su­ma­ny­mas, Eri­kui ten­ka su­kti gal­vą, kaip jį įgy­ven­din­ti. Už­si­ma­nė žmo­na žo­lės ant sto­go – su­tuok­ti­nis pa­mąs­tė ir su­pro­jek­ta­vęs pa­sta­tė įstik­lin­tą te­ra­są su itin tvir­tu sto­gu, o ant jo su­py­lė 15-os cen­ti­met­rų že­mės sluoks­nį. Da­bar ant šio sto­go au­ga ne tik žo­lė, bet ir vi­so­kių gė­lių už­si­vei­sia, kai vė­jas at­pu­čia jų sėk­lų. Te­ra­so­je su­mū­ry­ta kros­nis, to­dėl čia ma­lo­nu pa­sė­dė­ti šal­tais ru­dens va­ka­rais, o va­sa­rą yra kur nu­skin­tas ši­lauo­ges nuo lie­taus pa­slėp­ti ir žmo­gų ci­ko­ri­jų ka­va prie pla­taus sta­lo pa­so­di­nus pa­vai­šin­ti.

Kal­bant su su­tuok­ti­niais tam­pa aiš­ku, kad jiems mies­tas nė­ra ta vie­ta, ku­rio­je no­rė­tų­si pra­leis­ti daug lai­ko. Ge­riau jau­čia­si sa­vo so­dy­bo­je, kur nuo­la­ti­nis ju­dė­ji­mas. „Ki­toks nuo­var­gis kai­me, gam­to­je yra. Ma­lo­nus. O iš mies­to grįž­ti vi­siš­kai pri­baig­tas, nie­ko ne­be­si­no­ri“, – tei­gia Eri­kas.

Na­mai, ku­riuo­se vie­tos už­ten­ka ne tik sa­viems

Ru­gi­nių so­dy­bo­je vi­sa­da at­si­ran­da vie­tos ir ki­tiems. Pra­si­dė­jus ka­rui Uk­rai­no­je, šei­ma pri­glau­dė pen­kių as­me­nų uk­rai­nie­čių šei­mą. Jie gy­ve­no Eri­ko pa­sta­ty­to­je pa­to­gio­je pir­ty­je. Ge­ri ry­šiai iš­li­ko ir jiems iš­si­kraus­čius: pas Rū­tą daž­nai sve­čiuo­ja­si jų duk­ra Ju­lia – mer­gi­nos ta­po ar­ti­mo­mis drau­gė­mis.

Ta­čiau be­ne di­džiau­sias šei­mos spren­di­mas – il­ga­lai­kė glo­ba. Ru­gi­niai į sa­vo šei­mą prieš ke­le­tą me­tų priė­mė Au­gus­tą, da­bar jam jau še­še­ri. O šią va­sa­rą ėmė­si glo­bo­ti dar vie­ną to pa­ties am­žiaus ber­niu­ką. Abu vai­kai, mums kal­ban­tis, daž­nai už­bėg­da­vo vis kaž­ko pa­pra­šy­ti ar­ba kaž­ką jiems svar­baus pra­neš­ti. Na­muo­se ber­niu­kams įreng­tos sū­py­nės, jie tu­ri sa­vo kam­ba­rį, kur yra lai­pio­ji­mo sie­ne­lė, įvai­rių tre­ni­ruok­lių.

Tiek Li­na, tiek Eri­kas at­si­lie­pia į kiek­vie­ną ma­žų­jų no­rą, tu­ri kant­ry­bės paaiš­kin­ti jiems įvai­rius da­ly­kus, ska­ti­na bend­rau­ti man­da­giai, drau­giš­kai, lai­ky­tis tam tik­rų bend­ro gy­ve­ni­mo tai­syk­lių.

Aušros Dirvonskienės nuotr.

Gais­ras aki­mirks­niu su­nai­ki­no tai, kas kur­ta me­tų me­tus

Dar vi­sai ne­se­niai, lie­pos 14-osios ry­tas Ru­gi­nių šei­mai ta­po vie­nu sun­kiau­sių iš­ban­dy­mų – vi­siš­kai su­de­gė ša­lia gy­ve­na­mo­jo na­mo esan­tis vy­ro įsi­reng­tas di­džiu­lis že­mės ūkio tech­ni­kos ga­ra­žas.

E. Ru­gi­nis kaip šian­dien pa­me­na kiek­vie­ną to šiur­paus ry­to mi­nu­tę. Prieš sep­ty­nias šei­ma bu­vo pa­ža­din­ta ne­pa­žįs­ta­mo žmo­gaus riks­mo, per­spė­jan­čio apie gais­rą. Pas­ta­to ne­be­bu­vo įma­no­ma iš­gel­bė­ti, vis­kas lieps­no­jo at­vi­ra lieps­na. Stai­ga pa­šo­kęs ir iš­bė­gęs į kie­mą Eri­kas ne­pa­si­me­tė – spė­jo iš­va­ry­ti iš ga­ra­žo vi­są tu­ri­mą tech­ni­ką. Pir­mo­ji gais­ri­nė at­vy­ko grei­tai, per de­šimt mi­nu­čių, ne­tru­kus – ir dar trys gel­bė­to­jų ma­ši­nos.

Jei vė­jas bū­tų pa­si­su­kęs į gy­ve­na­muo­sius pa­sta­tus, jų da­bar jau ne­be­bū­tų. Gais­rą ge­si­no net še­šias va­lan­das. Nuo ke­lio va­žiuo­jant ir da­bar dar ma­to­si krau­pus de­gė­sių vaiz­das. Ug­nis per trum­pą lai­ką nu­šla­vė dau­ge­lio me­tų sun­kų dar­bą, vy­ro su­si­kur­tą dar­bo vie­tą.

Ru­gi­niai pri­si­mi­nė, kaip duk­ra Rū­ta tą ry­tą no­rė­jo iš­gel­bė­ti de­gan­čia­me pa­sta­te bu­vu­sias an­tis, ta­čiau ug­nis bu­vo la­bai stip­ri. Paukš­čiai žu­vo, nes ne­no­rė­jo pa­lik­ti pe­ri­mų kiau­ši­nių. „Ki­ti žmo­nės sa­vo vai­kus ati­duo­da, o gy­vū­nai au­ko­ja­si dėl neiš­si­ri­tu­sių sa­vo paukš­čiu­kų…“ – gar­siai ste­bė­jo­si Li­na.

Eri­kas kas­dien tvar­ko gais­ra­vie­tę, no­ri kuo grei­čiau vėl įsi­reng­ti pa­tal­pas, nes tech­ni­kai re­mon­tuo­ti kol kas vi­siš­kai ne­tu­ri vie­tos.

Ug­ni­mi iš­ban­dy­ta šei­ma džiau­gia­si, kad gais­ras ap­len­kė jų na­mus, ir ne­nus­to­ja dė­ko­ti vi­siems, kas pa­dė­jo fi­nan­siš­kai po gais­ro, o pa­dė­jo la­bai daug žmo­nių. Paš­ne­ko­vams ne­trūks­ta dar­bų bei rū­pes­čių, bet jie su vil­ti­mi žvel­gia į atei­tį ir ne­si­dai­ro at­gal. „Vis­ką vėl pa­sta­ty­siu iš nau­jo“, – sa­ko vy­ras, ap­ka­bi­nęs žmo­ną.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Paramos suma – 14 400 Eur.