Kai vie­no kū­ry­bos ke­lio neuž­ten­ka

Aušros Dirvonskienės nuotrauka

Ma­mos pra­šė ne sal­dai­nių, o pie­ši­mo są­siu­vi­nių

Že­mai­tiš­kai ir itin sve­tin­gai su­si­rin­ku­siuo­sius į tra­di­ci­nį va­sa­ros pa­ly­dė­tu­vių va­ka­rą pa­svei­ki­no mu­zie­jaus šei­mi­nin­kė Auš­ra Pet­ro­šie­nė: „At­ruo­da, da no­riė­tumēm pa­gy­ven­tė pri­si­mi­nimās, pa­laks­tyt po pėi­vas, pa­si­mau­dyt, i tėi va­karā dar ėl­gi, šėl­ti, bet da­bar jau vėsks ēn ru­de­niop. Bet tēp i tor bū­tė, grēt pra­biegs tas ru­dou, žėi­ma, viel šil­ties orā, i viel būs vāsa­ra. Tep i so­kas gy­ve­nėms ra­tu…“.

Po op­ti­miz­mu trykš­tan­čios kal­bos mo­te­ris pa­pra­šė A. Vil­nie­nės pa­pa­sa­ko­ti apie sa­ve ir at­skleis­ti, kaip tie jos kū­ri­niai at­si­ran­da.

Pe­da­go­gė, šį­met mo­kyk­lo­je pa­si­ti­ku­si jau tris­de­šim­tą rug­sė­jį, pri­si­mi­nė, kad pieš­ti pra­dė­jo vos ga­lė­da­ma iš­lai­ky­ti pieš­tu­ką. Au­go vien­kie­my­je, ku­rio kiek­vie­ną me­dį ir ki­tus ap­lin­kos daik­tus iki šiol pri­si­me­na la­bai ryš­kiai. Ma­mos, ei­nan­čios į par­duo­tu­vę, pra­šy­da­vo jai ma­žy­tei par­neš­ti ne sal­dai­nių, o pie­ši­mo są­siu­vi­nių. Pieš­da­vo taip go­džiai, kad per dvi ar tris die­nas pri­pieš­da­vo apie de­šimt są­siu­vi­nių – ma­mai tek­da­vo vis nau­jų pirk­ti.

Vė­liau pie­ši­mas ta­po rim­tes­niu už­siė­mi­mu. Stu­di­juo­da­ma Al­ma da­ly­vau­da­vo kon­kur­suo­se, pel­nė ne vie­ną ap­do­va­no­ji­mą. Ta­čiau bai­gus stu­di­jas, pra­dė­jus dirb­ti mo­kyk­lo­je ir au­gi­nant vai­kus, kū­ry­bai lai­ko li­ko vis ma­žiau.

Kai ap­lan­ko mū­zos

Ta­čiau vie­ną die­ną, žiū­rė­da­ma, kaip pie­šia jos mo­ki­niai, Al­ma vėl už­si­no­rė­jo pieš­ti. Už­si­sa­kė ke­le­tą ri­ti­nių dro­bės. Net juos pri­sta­tęs kur­je­ris, pa­me­na, klau­sė, – kam jai jos tiek rei­kia, ar tu­ri ko­kią stu­di­ją? At­sa­ky­mas bu­vo pa­pras­tas: „Man rei­kia. Pie­šiu pa­ti.“

Aušros Dirvonskienės nuotrauka

Taip ir pra­si­dė­jo. Pie­šė daug, kaip vai­kys­tė­je. Lie­jo emo­ci­jas į dro­bę grį­žu­si po dar­bo mo­kyk­lo­je. Da­lį dar­bų iš­do­va­no­jo, da­lį, kaip juo­kau­ja, iš­kei­tė į „spal­vo­tus po­pie­riu­kus su skai­čiais“, ki­tus eks­po­nuo­ja pa­ro­do­se, no­rin­tys ga­li juos įsi­gy­ti. „Bu­vom Ma­žei­kių, Skuo­do ra­jo­nuo­se, Ario­ga­lo­je, ap­va­žiuo­tas Plun­gės ra­jo­nas ir ki­ti. Su sep­ty­nio­lik­ta pa­ro­da nu­sto­jau skai­čiuo­ti, – juo­kė­si Al­ma. – Ypač ma­lo­niai nu­ste­bi­no gau­siai su­si­rin­kę ario­ga­liš­kiai, o gi­ta­ro­mis ten pa­gro­jo bu­vę plun­giš­kiai. Pas­te­bė­jau, kur tik nu­vyks­tam, jei kaž­kas dek­la­muo­ja, dai­nuo­ja ar ki­tą ko­kį ta­len­tą ro­do – bus iš Plun­gės.“

Šį­kart pa­ro­do­je „Iš­bars­ty­ti jaus­mai“ jos pa­veiks­lai su­ka­bin­ti ant ta­šy­tų rąs­tų sie­nos Bu­kan­tės dva­re­ly­je ir at­ro­do ypač įspū­din­gai. Į juos žiū­rint pir­miau­sia ga­li at­ro­dy­ti, kad ma­tai spal­vų ir for­mų žais­mą. Ta­čiau il­giau pa­bu­vus prie­šais dro­bę ima ryš­kė­ti si­lue­tai, nuo­tai­ka, kaž­kas sun­kiai įvar­di­ja­ma. Kiek­vie­nas ma­to vis ką ki­ta. Tur­būt tuo šie pa­veiks­lai ir įdo­mūs – jie ne­pa­sa­ko vis­ko iki ga­lo. Pa­lie­ka vie­tos žiū­ro­vo jaus­mui, jo pri­si­mi­ni­mui, tą die­ną at­si­neš­tai nuo­tai­kai. Tas pa­ts pa­veiks­las skir­tin­gą die­ną ga­li pra­bil­ti vis ki­taip.

Gal to­dėl Al­ma prie dro­bės ga­li pra­leis­ti va­lan­dų va­lan­das. Per ka­ran­ti­ną, kai pa­sau­lis bu­vo su­sto­jęs, ji kar­tais ta­py­da­vo net po še­šias va­lan­das neat­sit­rauk­da­ma. Vė­liau prie dro­bės sku­bė­da­vo grį­žu­si po die­nos mo­kyk­lo­je.

Jos kū­ry­bos prie­mo­nės taip pat ne vi­sai įpras­tos. Pa­veiks­lus ta­po ne tep­tu­kais: da­žus te­pa ne­be­ga­lio­jan­čio­mis ban­ko kor­te­lė­mis, pie­šia že­la­ti­ni­niais par­ke­riais. Mo­te­ris mėgs­ta ieš­ko­ti, ban­dy­ti, eks­pe­ri­men­tuo­ti. Net yra su­gal­vo­ju­si nau­ją tech­ni­ką, ta­čiau kol kas jos neiš­duo­da. Sa­ko, kad kū­ry­ba tu­ri sa­vo pa­slap­tis, o įkvė­pi­mas ne vi­sa­da atei­na ta­da, kai jo lau­ki. „Tu­ri atei­ti mū­za, – sa­ko Al­ma. – Bū­na die­nų, kai nei ga­li, nei no­ri pieš­ti.“

Poe­zi­jos paukš­tė nuo vai­kys­tės – daž­na vieš­nia

Daž­nai bū­na, kad kū­ry­bin­gas žmo­gus neap­si­ri­bo­ja ku­ria nors vie­na sri­ti­mi. Ne­se­niai A. Vil­nie­nė iš­lei­do dvi vai­kiš­kų ei­lė­raš­tu­kų kny­ge­les „Ant di­džiu­lio na­mo sto­go“ ir „Ka­lė­dų pi­ly­je“. Jas iliust­ra­vo sa­vo mo­ki­nių ir ki­tų vai­kų pie­ši­niais. „Ga­lė­jau dė­ti sa­vo pie­ši­nius, bet pa­gal­vo­jau, kad da­ry­siu ki­taip. Ša­lia ma­no ei­lė­raš­tu­kų su­dė­ti vai­kų pie­ši­niai iš tri­jų ra­jo­nų – Ma­žei­kių, Plun­gės ir Tel­šių. Taip dau­giau žmo­nių pa­si­džiaugs, paė­mę šią kny­gu­tę“, – paaiš­ki­no kū­rė­ja.

Šis sa­ki­nys, ko ge­ro, daug pa­sa­ko apie pa­čią au­to­rę. Jai įdo­mu pa­si­da­lin­ti kū­ry­bos džiaugs­mu, įtrauk­ti ki­tus, su­teik­ti vai­kams ga­li­my­bę bū­ti kny­gos da­li­mi. To­dėl jos kny­ge­lė­se su­si­tin­ka ne tik au­to­rės žo­džiai, bet ir vai­kų vaiz­duo­tė, jų ma­to­mas pa­sau­lis.

Ei­lė­raš­čius Al­ma pra­dė­jo kur­ti taip pat la­bai anks­ti – dar pra­di­nė­se kla­sė­se. Kaip ir pie­ši­nių, jų bu­vo pri­kaup­ta dau­gy­bė, tik nie­kas apie tai ne­ži­no­jo. Al­ma sa­vo ei­lių nie­kam ne­ro­dė, kol bai­gu­si dvy­li­ka kla­sių ke­lis ei­lė­raš­čius nu­siun­tė į laik­raš­tį „Vie­ny­bė“. Juos iš­spaus­di­no. Vė­liau sa­vo poe­zi­ją da­vė pa­skai­ty­ti kam­ba­rio drau­gėms uni­ver­si­te­te. Jos skai­tė, o kai ku­riuos, la­biau pa­ti­ku­sius, net nu­si­ra­ši­nė­jo.

Šian­dien Al­ma sa­ko tu­rin­ti pa­ra­šiu­si ir ki­to­kios, suau­gu­sie­siems skir­tos poe­zi­jos. Tur­būt ka­da nors ir ji iš­vys die­nos švie­są. Li­te­ra­tū­ri­nių idė­jų, pri­si­pa­žįs­ta, yra daug. Prie­ky­je – dar daug bal­tų dro­bių, ne­pa­ra­šy­tų ei­lė­raš­čių, nau­jų kny­gų…

Aušros Dirvonskienės nuotrauka

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Paramos suma – 14 400 Eur.