Skip to main content

www.zemaiciolaikrastis.lt

Prieš ka­ri­nę ag­re­si­ją – ir mal­da

Šią va­sa­rą Stal­gė­nuo­se, Plun­gės ra­jo­ne, vy­ku­sios tra­di­ci­nės Pet­ri­nių šven­tės (ku­ri be­veik su­tam­pa su Lie­tu­vos šau­lių są­jun­gos įkū­ri­mo die­na) me­tu pa­pra­pi­jie­čiai sa­vo kle­bo­ną Do­na­tą Žu­kaus­ką pir­mą kar­tą pa­ma­tė ne su įpras­ta ku­ni­go su­ta­na, bet su šau­liš­ka uni­for­ma. Dau­ge­lis ir ne­ži­no­jo, kad dva­si­nin­kas ei­na Lie­tu­vos šau­lių są­jun­gos LDK Kęs­tu­čio šau­lių 7-osios (Tau­ra­gės ap­skri­ties) rink­ti­nės ka­pe­lio­no pa­rei­gas. Toks gra­žus ry­šys sie­ja D. Žu­kaus­ką su bu­vu­sia sa­vo pa­ra­pi­ja, o kar­tu ir įsi­pa­rei­go­ji­mas Lie­tu­vai – Tė­vy­nės la­bui.
Autorės nuotr.
Donatas Žukauskas kunigo sutaną retkarčiais išmaino į šaulišką uniformą

D. Žu­kaus­kas pa­sa­ko­jo, kad pa­žin­tis su Tau­ra­gės šau­liais už­si­mez­gė jam tar­nau­jant Tau­ra­gės Švč. Tre­jy­bės pa­ra­pi­jo­je.

„Pa­ma­čiau, kad ten yra daug šau­lių, vi­si la­bai drau­giš­ki. Su­si­pa­ži­nus su­lau­kiau kvie­ti­mo sto­ti į Lie­tu­vos šau­lių są­jun­gą. Mėgs­tu gam­tą, žy­gius, to­dėl su­ti­kau. Ka­dan­gi iš­kart po mo­kyk­los pra­dė­jau mo­ky­tis Ku­ni­gų se­mi­na­ri­jo­je ir ne­te­ko tar­nau­ti ka­riuo­me­nė­je, vi­sa­da vi­du­je kir­bė­jo no­ras kaž­kaip kom­pen­suo­ti tą pra­ra­di­mą, – taip apie ap­si­spren­di­mą ap­si­vilk­ti šau­liš­ką uni­for­mą kal­bė­jo D. Žu­kaus­kas. – Šau­lių or­ga­ni­za­ci­jo­je nė­ra ne­rei­ka­lin­gų žmo­nių, kiek­vie­nas čia ga­li ras­ti sa­vo vie­tą, ne­svar­bu, koks jo am­žius, pro­fe­si­ja ar ge­bė­ji­mai. Ra­dau ten sa­vo vie­tą ir aš, bu­vau pa­skir­tas ka­pe­lio­nu. Man pa­tin­ka, pui­kiai jau­čiuo­si su šau­lio uni­for­ma.“

Gegužės mėnesį suėjo lygiai metai, kaip D. Žukauskas eina Lietuvos šaulių sąjungos LDK Kęstučio šaulių 7-osios rinktinės kapeliono pareigas. Kariuomenėje kapeliono pareigybė jau įprasta, o Šaulių sąjungoje tai gana naujas dalykas, kol kas dar rengiama programa ir įstatai. Kapeliono užduotis – lydėti šaulius jų tarnystėje, teikti moralinę atramą, stiprinti vertybinius pagrindus.

Dvasininkas sako matantis didelę prasmę šauliškoje veikloje. Dabar šauliai vis dažniau kviečiami į pagalbą net ir kasdienėse situacijoje, niekuo nesusijusiose su kariniais veiksmais. Pavyzdžiui, kai reikia surasti miške pasiklydusį senolį, rugsėjo pirmosiomis dienomis užtikrinti saugų eismą sankryžose prie mokyklų ar palaikyti tvarką miestų gatvėse didesnių švenčių metu.
Vis dėlto pastaruoju metu vis dažniau girdime apie karinius neramumus, kurie, regis, vis arčiau mūsų.

„Kol karas toli, atrodo, tai neliečia mūsų, bet kai dronai ima virš galvų skraidyti, tada susirūpiname. Imame ruoštis, domėtis, kaip apginti save ir savo artimą. Šiandien aktuali ir kitokia kova – kova su didžiule dezinformacijos mašina. Jos mastai rodo, kad turim reikalų su priešiškom jėgom“, – mintimis dalijosi D. Žukauskas.

Klebonas pasakojo ir pats ne kartą paraginęs pažįstamus atidžiau tikrinti informacijos šaltinius, kritiškiau pažiūrėti į kokią internete perskaitytą žinią. Kaip bebūtų, gyvename neramiais laikais, negalima to pamiršti.

Vis dėlto dvasininkas sakė esantis ramus dėl savo ir aplinkinių saugumo, pasitikintis šalies institucijomis, jų dedamomis pastangomis užtikrinti saugą ir rimtį. Savo laiką bei mintis skiriantis ne tik šauliškai veiklai, bet ir maldai, kuri taip pat saugo, globoja, padeda sunkiomis akimirkomis.

D. Žukauskas prisiminė ne taip seniai per Marijos radiją girdėjęs vyskupo Jono Kaunecko pamokslą apie pokario įvykius Austrijoje. Jame vyskupas atkreipė dėmesį į tai, kad komunistinė kariuomenė šią šalį 1953-aisiais paliko be kraujo praliejimo. Nes visa šalis kalbėjo rožančiaus maldą, prašydama aukščiausiojo atsiųsti taiką bei apsaugoti nuo karo neramumų. Pamoksle minimi ir vėlesni laikai, 1989 metai, kai krito Berlyną padalinusi siena. Šis perversmas irgi įvyko karštų tikinčiųjų visame pasaulyje maldų dėka.

„O dabar žmonės įsukti į nesibaigiančius reikalus, visur matome nuolatinį skubėjimą. Ir maldai laiko tarsi nelieka. Per renginį kartą paklausiau parapijiečių, kas kalba rožančių. Nedaug rankų tepakilo. Teko būti rekolekcijose Maltoje, ten daug kur pamatysi Marijos, kitų šventųjų atvaizdus. Gidė pasakojo, kad 60 procentų vietos gyventojų Mišiose dalyvauja kasdien, 90 procentų – kiekvieną sekmadienį. Gaila, kad pas mus kitokia situacija“, – apgailestavo dvasininkas.

Paklaustas apie savo šaknis, D. Žukauskas juokavo neretai išgirdęs tokį klausimą mėgstantis užduoti galvosūkį – pasakantis, kad yra kilęs iš Vokietijos. Prireikia laiko, kol pašnekovas susivokia, jog dvasininkas turi omeny Mažąją Lietuvą, Klaipėdos kraštą, kuris anksčiau priklausė Vokietijai.

Dvasininkas užaugo Šilutės rajone, didelėje šeimoje, kartu su broliu ir keturiom seserim. Šeimoje kunigystės pavyzdžio nebuvo, tačiau visada traukė bažnyčia, jaunomis dienomis patarnaudavęs šv. Mišių metu. Įspūdį darė iš Pagėgių atvažiuodavęs kunigas Petras Šiurys. Tikėjimo tiesų nuo mažų dienų mokė ir mama bei močiutės, viena jų net buvusi tretininkė.

Stalgėnų parapijoje D. Žukauskas – jau 5-eri metai. Pašnekovas sako čia atradęs ramybę, kurios visada troško širdis. Ankstesnės patirtys Klaipėdos, Tauragės, Gargždų, Skuodo bažnyčiose parodė, kad miesto šurmulys – ne jam.

„Būdavo, paskambina, kviečia pas ligonį. Tada stovėdamas išsrėbi sriubą ir bėgi į mašiną. Arba krikštynos, vestuvės – kas puse valandos. Nepatinka man toks skubėjimas, kai žmonės lipa vieni ant kitų. Vienas, žiūrėk, pavėlavo, kitas per anksti atėjo. Tikras konvejeris… Ilgainiui išmokau planuoti taip, kad vienai ceremonijai būtų skiriama mažiausiai valanda.“

O Stalgėnuose, taip pat aptarnaujamose Žlibinų ir Kantaučių parapijoje visai kitaip bėga laikas, čia galima rasti laiko ne tik maldai, bet ir gilesniam pokalbiu su parapijiečiais. Be to, D. Žukauskas kartais dalyvauja ir rekolekcijose Žemaičių Kalvarijoje, kur turi galimybę dvasiškai sustiprinti, palydėti išeičių iš įvairių sudėtingų situacijų ieškančius tikinčiuosius.

Klebonas pasakojo iš jaunų šeimų kartais išgirstantis pasakymą – ateisim į bažnyčią, kai pasensim. „Bet ar visi sulaukia tos gilios senatvės?! Kitas vos 45-erių krenta ir nebeatsikelia. Kol žmogus sunkiai nesuserga ar kokia nelaimė neištinka, tol nesusimąsto apie Dievą. Todėl aš kartais paraginu parapijiečius ateiti į bažnyčią ir „be reikalo“, eilinį sekmadienį. Kai būsim tvirtesni savo tikėjime, tada ir išorinės grėsmės nebus tokios baisios.“

Jurgita NAGLIENĖ
„Žemaitis“

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Rekomenduojami video:

Naujienos iš interneto:

Taip pat skaitykite: