Skip to main content

www.zemaiciolaikrastis.lt

Tve­rų bib­lio­te­kos kas­die­ny­bė: nuo šiuo­lai­ki­nių tech­no­lo­gi­jų iki šil­to po­kal­bio prie ar­ba­tos

Mies­te­lio bib­lio­te­ka šian­dien yra kur kas dau­giau nei tik ty­los su­pa­mos kny­gų len­ty­nos. Tai vie­ta, kur su­si­tin­ka skir­tin­gos kar­tos, kur spren­džia­mi kas­die­niai klau­si­mai, o kny­ga tam­pa til­tu į ar­ti­mes­nį žmo­nių bend­ra­vi­mą. Su Tve­rų mies­te­lio bib­lio­te­ki­nin­ke Gra­ži­na Ta­mo­šaus­kie­ne, prie my­li­mos pro­fe­si­jos su­grį­žu­sia po il­gos per­trau­kos, kal­bė­jo­mės apie kin­tan­tį bib­lio­te­ki­nin­ko vaid­me­nį ir tve­riš­kių skai­ty­mo įpro­čius.

Ke­lias kny­gos link

G. Ta­mo­šaus­kie­nė gi­mė 1970 me­tais Lau­ku­vo­je, Ši­la­lės ra­jo­ne, ta­čiau jau nuo 1982-ųjų jos gy­ve­ni­mas neat­sie­ja­mas nuo Tve­rų. Čia ji at­si­kraus­tė kar­tu su ma­ma ir pa­tė­viu, kai jos tė­tis žu­vo ava­ri­jo­je. Gra­ži­nai ta­da bu­vo vos du me­tu­kai. Užau­go su vy­res­niuo­ju bro­liu Vy­tau­tu ir jau­nes­ne se­se Dan­guo­le. Bū­tent bro­lis Vy­tau­tas ir pa­ska­ti­no Gra­ži­ną pa­mil­ti skai­ty­mą.

„Pir­mo­ji kny­ga, ku­rią pa­me­nu, bu­vo ko­mik­sai. Vė­liau, pa­ra­gin­ta bro­lio, per­skai­čiau pir­mą­ją rim­tes­nę kny­gą – Vla­do Dau­tar­to „Žyd­rie­ji jun­gos“. Ši kny­ga man la­bai pa­ti­ko ir nuo ta­da ta­pau tik­rą­ja kny­gų grau­ži­ke“, – pa­sa­ko­jo Gra­ži­na.

Bai­gus Tve­rų mo­kyk­lą, mer­gi­nos gal­vo­je su­ko­si įvai­rių min­čių, ko­kią pro­fe­si­ją pa­si­rink­ti, ta­čiau nu­ga­lė­jo di­džiu­lis po­trau­kis kny­goms. 1988 me­tais Gra­ži­na įsto­jo į tuo­me­ti­nę Tel­šių kul­tū­ros mo­kyk­lą, įgi­jo bib­lio­te­ki­nin­ko spe­cia­ly­bę. Bai­gu­si moks­lus, ji su­grį­žo į Tve­rus ir pra­dė­jo dirb­ti vie­ti­nė­je bib­lio­te­ko­je.

Nau­ji iš­šū­kiai

Vis­gi vė­liau G. Ta­mo­šaus­kie­nės gy­ve­ni­mas pa­si­su­ko taip, kad bib­lio­te­ką te­ko il­gam pa­lik­ti. Ta­čiau li­ki­mas su­grą­ži­no ją at­gal. 2023 me­tais, il­ga­me­tei bib­lio­te­ki­nin­kei a. a. Da­nie­lei Graus­lie­nei išė­jus į pen­si­ją, bu­vo pa­skelb­tas kon­kur­sas. Gra­ži­na su­da­ly­va­vo ir ne­tru­kus vėl pra­vė­rė Tve­rų bib­lio­te­kos du­ris kaip jos šei­mi­nin­kė.

Paš­ne­ko­vė ne­slė­pė, kad su­grįž­ti po il­gos per­trau­kos ne­bu­vo leng­va. Rei­kė­jo daug ko mo­ky­tis iš nau­jo, nes per tuos me­tus bib­lio­te­ka neat­pa­žįs­ta­mai pa­si­kei­tė.

„Da­bar bib­lio­te­ki­nin­kas ne tik iš­duo­da kny­gas skai­ty­to­jui. Jis tu­ri bū­ti ir psi­cho­lo­gas, ir mo­ky­to­jas, ir kul­tū­ri­nių ren­gi­nių or­ga­ni­za­to­rius bei ve­dė­jas. Man pa­čiai sun­kiau­sia bu­vo per­pras­ti šiuo­lai­ki­nį kom­piu­te­ri­nį raš­tin­gu­mą ir įveik­ti bai­mę kal­bė­ti prieš au­di­to­ri­ją“, – at­vi­ra­vo bib­lio­te­ki­nin­kė.

G. Ta­mo­šaus­kie­nė pa­sa­ko­jo, kad Tve­ruo­se gy­ve­ni­mas ver­da sa­vu rit­mu. Ka­dan­gi mies­te­ly­je vi­si svar­biau­si rei­ka­lai daž­niau­siai tvar­ko­mi iki pie­tų, tuo me­tu bib­lio­te­ko­je ap­si­lan­ko dau­giau­siai suau­gu­sių skai­ty­to­jų. Vai­kai bei jau­ni­mas čia už­su­ka po pa­mo­kų. Daž­ni ir la­bai lau­kia­mi sve­čiai – Tve­rų gim­na­zi­jos pra­di­nių kla­sių mo­ki­niai. Su jais Gra­ži­na skai­to pa­sa­kas, ei­lė­raš­čius, žai­džia įvai­rius žai­di­mus, o pa­čius ak­ty­viau­sius jau­nuo­sius skai­ty­to­jus vi­sa­da pa­ska­ti­na sal­džio­mis do­va­nė­lė­mis.

Atei­ties bib­lio­te­ka – vie­ta gy­vam bend­ra­vi­mui

Suau­gu­sių skai­ty­to­jų bū­rys taip pat ne­ma­žas, o jų am­žius la­bai įvai­rus – nuo jau­nų ma­mų iki gar­bin­go am­žiaus sen­jo­rų. Skai­ty­to­jų sko­nis itin pla­tus: tve­riš­kiai mėgs­ta poe­zi­ją, mei­lės ir is­to­ri­nius ro­ma­nus, de­tek­ty­vus ir fan­tas­ti­ką.

„La­biau­siai džiu­gi­na, kai skai­ty­to­jai dė­ko­ja už re­ko­men­duo­tą kny­gą, klau­sia ma­no as­me­ni­nės nuo­mo­nės apie vie­ną ar ki­tą kū­ri­nį. Tai įpa­rei­go­ja ma­ne pa­čią nuo­lat do­mė­tis įvai­rių žan­rų li­te­ra­tū­ra“, – pa­sa­ko­jo Gra­ži­na.

Vis dėl­to bib­lio­te­ki­nin­kė pa­ste­bi ir liūd­nes­nes ten­den­ci­jas – skai­tan­čių žmo­nių ma­žė­ja. Mies­te­liai sens­ta, o jau­ni­mas iš­vyks­ta į did­mies­čius. Ta­čiau Tve­rų bib­lio­te­ka pri­si­tai­ko prie kin­tan­čios si­tua­ci­jos, čia vis la­biau po­pu­lia­rė­ja šiuo­lai­ki­nė knyg­ne­šys­tė – kny­gas sun­kiau ju­dan­tiems ar to­liau gy­ve­nan­tiems skai­ty­to­jams Gra­ži­na pri­sta­to tie­siai į na­mus.

Tve­riš­kiams, kaip ir ki­tiems, ky­la dau­gy­bė klau­si­mų apie spar­čiai be­si­kei­čian­tį pa­sau­lį: tech­no­lo­gi­jas, dirb­ti­nį in­te­lek­tą, po­li­ti­nę pa­dė­tį, ka­rą, ky­lan­čias kai­nas. Bib­lio­te­ka tam­pa sau­gia erd­ve, ku­rio­je ga­li­ma apie tai pa­si­kal­bė­ti, paieš­ko­ti in­for­ma­ci­jos.

„Ma­no įsi­ti­ki­ni­mu, atei­ties bib­lio­te­ka – tai ne tik kny­gų iš­da­vi­mas, bet, vi­sų pir­ma, ar­ti­mas bend­ra­vi­mas su žmo­gu­mi. To­dėl sten­giuo­si or­ga­ni­zuo­ti jau­kius su­si­bū­ri­mus prie ar­ba­tos puo­de­lio, kvie­čiu žmo­nes tie­siog pa­bend­rau­ti. Daž­ną ten­ka pa­kvies­ti as­me­niš­kai, pa­skam­bi­nus te­le­fo­nu, bet kai po ren­gi­nio iš­girs­tu ge­rą žo­dį, pa­dė­ką ir pa­lin­kė­ji­mą sėk­mės, su­pran­tu, kad bu­vo ver­ta pa­stan­gų. La­bai džiau­giuo­si, kad ga­liu žmo­nėms pra­skaid­rin­ti die­ną“, – at­vi­ra­vo Gra­ži­na.

Nors jau­nys­tė­je mo­te­ris sva­jo­jo gy­ven­ti di­de­lia­me mies­te, gy­ve­ni­mas su­si­klos­tė taip, kad ji li­ko kai­me – ir dėl to šian­dien la­bai džiau­gia­si. Lais­va­lai­kiu ne­si­ski­ria su kny­go­mis, taip pat la­bai mėgs­ta ke­lio­nes, spek­tak­lius ir įvai­rius kon­cer­tus.

Di­džiau­sias Gra­ži­nos rams­tis yra šei­ma, kar­tu su vy­ru Žyd­rū­nu jie­du užau­gi­no du sū­nus – Mar­ty­ną ir Au­re­li­jų. Abu šiuo me­tu dar­buo­ja­si Vo­kie­ti­jo­je. Au­re­li­jus jau su­kū­rė sa­vo šei­mą, to­dėl Gra­ži­na su vy­ru džiau­gia­si ma­žo anū­kė­lio ap­si­lan­ky­mais. O na­mų jau­ku­mu ir ge­ra nuo­tai­ka kas­dien rū­pi­na­si prieš dve­jus me­tus iš prie­glau­dos paim­tas šu­niu­kas Aras, ta­pęs tik­ru šei­mos le­pu­nė­liu.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Rekomenduojami video:

Naujienos iš interneto:

Taip pat skaitykite: