Gandrų pokštai – lizdą susisuko... ant kamino

„Unsp­lash“ nuo­trau­ka
Ne­tekę anks­tes­nio liz­do, gandrai nu­sprendė įsi­kur­ti ant ka­mi­no
„Ką da­ryt – už­puolė gand­rai? – pa­skam­binęs „Že­mai­čio“ žur­na­lis­tams bėdo­jo­si daugė­diš­kis. – Su­si­su­ko lizdą ant tro­bos ka­mi­no ir da­bar čia ruo­šia­si kiau­ši­nius dėt, vai­kus per­ėt, o aš nė ug­nies ne­ga­liu pa­si­kurt.“ Vy­ras pa­sa­ko­jo, kad po­relė juo­dask­ver­nių prie­š tai lizdą turė­jo did­žiu­lia­me ąžuo­le, bet gand­rus nuo namų at­skyrė šio med­žio ga­liū­no ša­kos. Tad paukš­čiai il­gai nau­jos bu­veinės ne­si­dairė – nu­si­taikė į na­mo ka­miną ir čia įsikūrė.



Juodų dūmų ne­si­bi­jo

Si­tua­ci­ja tik iš pir­mo žvilgs­nio at­ro­do ko­miš­ka. Kaip sa­ko­ma – būtų juo­kin­ga, jei ne­būtų grau­du. Mat į vy­ro pa­gal­bos šauksmą ir pra­šymą gand­rams at­lais­vin­ti se­nuo­sius na­mus nie­kas ne­rea­guojąs – nei gam­to­sau­ga, nei se­niū­ni­ja, nei gais­ri­nin­kai.
„Gam­tos ap­sau­ga iš manęs iš­si­juokė – sa­ko, vėliavą iš­si­kelk. O kai pa­skam­bi­nau 112, manęs pa­klausė, ar de­ga jau? Jei degtų, sa­ko, at­va­žiuo­tu­me. Kaž­kodėl vi­so­kių ka­tinų iš med­žio iš­kel­ti tai va­žiuo­ja... Skam­bi­nau ir į se­niū­niją, aiš­ki­no prie­mo­nių ne­tu­rin­tys, – apie ne­sėkmin­gas pa­gal­bos paieš­kas pa­sa­ko­jo daugė­diš­kis.
Ne­tekęs vil­ties, vy­ras pa­ts bandęs rau­don­ko­jus nu­vy­ti – per ka­miną pa­leidęs juo­dus dūmus. Bet šiems to­kie pa­gąsdi­ni­mai – nė mo­tais. Sto­vi sau iš­didūs, sna­pais ka­le­na, plunks­nas ke­de­na ir nė kiek tų dūmų ne­bi­jo. Juo­lab kad dūmai ne tiek vir­šun ky­la, kiek apa­čion vy­nio­ja­si, į trobą grįžta...
Tu­ri gau­ti nu­ro­dymą
Rie­ta­vo sa­vi­val­dybės prie­šgais­rinės tar­ny­bos vir­ši­nin­kas Al­vi­das Mic­kus, iš­girdęs iš žur­na­listų apie pro­blemą, stebė­jo­si, kodėl daugė­diš­kis ap­skri­tai lei­do gand­rams virš tro­bos kur­tis. „Juk jau matė, kad pra­de­da kraut...“ – ne­galė­jo su­pras­ti vir­ši­nin­kas. Esą yra būdų ap­si­sau­go­ti – spe­cialūs su­vi­ri­ni­mai už­mau­ti ant ka­mi­no, kad gand­rams čia su­kti liz­do ne­si­norėtų.
Pa­si­ro­do, gais­rinė į išk­vie­timą ga­li va­žiuo­ti tik ga­vu­si Bend­ro­jo pa­gal­bos cent­ro nu­ro­dymą. „Jei cent­ras pa­si­ųs – nu­va­žiuo­sim“, – žadė­jo vir­ši­nin­kas.
Tik bėda, kad to­kios už­duo­ties Rie­ta­vo gais­ri­nin­kai ne­su­lauks. Mat vy­riš­kis į šį centrą te­le­fo­nu 112 jau skam­bi­no ir reak­ci­jos – jo­kios. Nėra ug­nies, ne­bus ir pa­gal­bos.


Pa­gal­bos ranką iš­tiesė se­niū­ni­ja

Kai pa­skam­bi­no­me Daugėdų se­niū­nei As­tai Glo­bie­nei, bu­vo pir­mo­ji jos ato­stogų die­na, tad ji sakė ne­ži­nan­ti, jog dėl gandrų kas į se­niū­niją būtų kreipę­sis. Ta­čiau ato­stogų mi­nu­čių nu­tarė ne­skai­čiuo­ti ir si­tua­ciją iš­siaiš­kin­ti. „Jei žmo­gui rei­kia pa­gal­bos, gal­vo­sim ką nors“, – sakė. Su­si­tarė­me su­si­skam­bin­ti už po­ros va­landų.
Joms pra­ėjus, se­niūnė jau ne tik bu­vo iš­siaiš­ki­nu­si, pas ką tiks­liai tie gand­rai su­si­metė  (pa­si­ro­do, vy­riš­kis ne iš pa­čių Daugėdų, o iš gre­ti­mo Kun­gių kai­mo), bet ir su se­niū­ni­jos dar­buo­to­jais ap­ta­ru­si, kuo galės pa­gelbė­ti.
„Pa­sis­teng­sim ry­toj tam žmo­gui pa­dėti, apei­nant vi­sas biu­rok­ra­ti­nes kliū­tis. Kaž­kas juk tu­ri pa­gelbė­ti, jei vi­si at­si­sa­ko. O ten rei­kia pa­ša­lin­ti po­rą tre­jetą šakų, ir tie gand­rai grįš į seną lizdą. Ry­toj nu­va­žiuos po­ra vy­rukų ir nu­pjaus. Dėl tų ke­lių šakų nie­ko ne­nu­tiks – vėly­vas pa­va­sa­ris, ąžuo­lai dar net ne­sprogs­ta. Gai­la tų gandrų, blaš­ko­si be vie­tos“, – ryt­die­nos pla­nus pir­ma­dienį pa­sa­ko­jo A. Glo­bienė.
Ir tik­rai se­niū­ni­jos dar­buo­to­jai, kaip pa­sa­ko­jo pa­gal­bos pra­šęs vy­riš­kis, ant­ra­dienį iš ry­to Kun­gių kai­me lankė­si. Manė galė­sią ąžuo­lo ša­kas nu­pjau­ti, bet jos pa­si­rodė per aukš­tai. Be bokš­te­lio – nė iš vie­tos, kopė­čio­mis taip aukš­tai neuž­si­kar­si.
Bokš­te­lio šiuo me­tu se­niū­ni­ja ne­tu­rin­ti, bet žmo­gaus bėdo­je ne­pa­li­ko. Nuk­rapštė gand­ra­lizdį nuo ka­mi­no, su­vi­ri­no ge­ležį ir tais su­vi­ri­ni­mais ka­miną ap­gaubė, kad gand­rams čia grįžti ne­bebūtų kaip. Tie­sa, esą jie dar bandė ant ka­mi­no tūpti, bet tik ant pa­ša­lio. Šapų ne­be­nešė, gal tik ant­rų namų gailė­jo.
O gandrų, pa­si­ro­do, darbš­čių būta. Jų nuim­tas liz­das, anot na­mo šei­mi­nin­ko, gal 50 ki­log­ramų svėręs. Ir ko tik ja­me ne­buvę – velė­nos, šiaudų ša­pe­lių...


Lizdą nu­kėlė, o kas to­liau?

Tad vy­riš­kis dėl sa­vo ka­mi­no da­bar ra­mus, užė­jus šal­tesnėms die­noms ug­nies jau ne­bi­jos kūren­ti. Tik gandrų po­relės vis dar gai­la – kur da­bar jie, be­na­miai, dėsis? Pul­dinė­ja į senąjį lizdą ąžuo­le, ap­žiū­ri ka­miną, o sa­vo vie­tos vis ne­tu­ri.
Paukš­čių li­ki­mas turbūt la­biau­siai turėtų rūpėti ap­lin­ko­sau­gi­nin­kams. Todėl, ne­norė­da­mi gandrų pa­lik­ti li­ki­mo va­liai, jiems ir pa­skam­bi­no­me.
Ap­lin­kos ap­sau­gos de­par­ta­men­to Tel­šių ap­lin­kos ap­sau­gos ins­pek­ci­jos vy­riau­sias spe­cia­lis­tas Ne­ri­jus Ab­lin­gis pa­sa­ko­jo prie­š ke­lias die­nas pa­ts su­laukęs kungiškio skam­bu­čio. Tik esą buvęs in­for­muo­tas, jog gand­rai ant ka­mi­no dar tik pra­dėję ne­šti ša­kas, tad ir pa­si­ūlęs prie jo ką nors iš­kel­ti, ait­varą ar kažką, kad paukš­čius at­bai­dytų.
O dėl med­žio genė­ji­mo nu­kreipęs į se­niū­niją, mat ins­pek­ci­ja vyk­dan­ti tik ap­lin­ko­sau­ginę kont­rolę, ne ūkinę veiklą, ir nei lėšų, nei ga­li­my­bių ša­kas genė­ti, liz­dus iš­kel­ti ar per­kel­ti tu­ri.
Iš­girdęs, jog se­niū­ni­ja gandrų na­mus jau nu­kėlė, ap­lin­ko­sau­gi­nin­kas nu­ste­bo – esą jei ten tik­rai buvęs di­de­lis liz­das su­krau­tas, jo ju­din­ti be ap­lin­ko­sau­gi­ninkų lei­di­mo ne­bu­vo ga­li­ma. Ga­liau­siai pa­žadė­jo ir su se­niū­ni­ja su­si­siek­ti, ir Kun­gių kai­me ap­si­lan­ky­ti, o nuo­monės dėl gandrų, kas jiems da­bar būtų ge­riau­sia, or­ni­to­logų pa­klaus­ti.

Vietą liz­dui tu­ri, bet iš­si­gi­na

Po ku­rio lai­ko, grįžęs iš Kun­gių, N. Ab­lin­gis pa­tiks­li­no, jog gand­rai ąžuo­le jau me­tus ar dve­jus ne­perė­jo. Pa­si­ro­do, per­nai elekt­ri­kai gand­ra­lizdį nuo elekt­ros stul­po nu­kėlė, o ša­lia, ant ki­to stul­po, įtaisė jiems spe­cialų stovą. Bet var­liau­to­jams jis, ma­tyt, ne­įtikęs, todėl ra­do sau tin­ka­mesnę vietą – ant tro­bos ka­mi­no. Ir iš­ties vos per po­rą dienų ten gerą glėbį žabų su­si­nešė.
Ūki­nin­kui pa­si­ūly­ta kreip­tis į se­niū­niją dėl med­žių ap­genė­ji­mo, mat ji, nors pa­ti bokš­te­lio ne­tu­ri, galėtų už jį ap­mokė­ti. Bet tik ta­da, kai Rie­ta­vo ko­mu­na­li­nis ūkis bokš­telį su­tvar­kys. Pa­si­ro­do, šiuo me­tu jis su­gedęs. Nors ir ąžuolą ap­genė­jus, ga­li būti, kad paukš­čiai į senąjį lizdą ne­grįš.
Or­ni­to­lo­gai ra­mi­na, kad gand­rai su­ka­si spėriai, tad dar tik­rai spėtų lai­ku ir dar vieną lizdą su­neš­ti, ir vai­kus iš­perė­ti. N. Ab­lin­gio nuo­mo­ne, ge­riau­sia būtų, kad jie sa­vo liz­du pa­si­rinktų elekt­rikų jiems pa­ruoštą. Bet gand­ras – ne žmo­gus, jo ne­pap­ra­šy­si ir ne­pa­liep­si. Tad gandrų va­duo­to­jai su­tarė kol kas stebė­ti jų elg­seną ir pa­gal ją spręsti, ko­kios pa­gal­bos paukš­čiams reikės ir ar reikės.