Naujausios
Pavasario šaukliai
Kovai Lietuvoje paplitę visur, retesni tik miškinguose rajonuose. Tai vieni iš dažniausių varninių paukščių, kurie peri artimoje žmogaus gyvenamojoje aplinkoje.
Šis paukštis panašaus dydžio kaip ir pilkoji varna. Plunksnos juodos it smala, su nesunkiai pastebimu violetiniu blizgesiu. Tai vieni naudingiausių žemės ūkiui paukščių, kadangi sunaikina daugybę įvairių kenkėjų.
Šiuo metu stebimi vis dar migruojantys kovai, o kai kur jau ir lizdus kraunantys. Šie paukščiai minta bestuburiais, įvairiu augaliniu maistu bei atliekomis. Maistą renka nuo dirvos paviršiaus arba iškapsto esantį negiliai dirvoje. Nuolatos lanko tokias vietas, kur žemė dirbama.
O apsigyvenę miestuose maitinasi įvairiomis atliekomis. Lizdų vienoje vietoje būna net iki kelių šimtų ir tik labai retai – daugiau nei tūkstantis. Ir nors daugelis pyksta ant šių paukščių dėl teršiamos aplinkos bei keliamo triukšmo, naikinti jų lizdus yra ne tik neetiška, bet tai daryti draudžia mūsų šalies bei Europos teisės aktai.
Šventasis Kazimieras
Atėjus krikščionybei, su Kovarnių diena sutapatintos ir šv. Kazimiero varduvės. Šv. Kazimieras (1458–1484) buvo trečiasis Lenkijos karaliaus Kazimiero IV Jogailaičio sūnus. Sulaukęs trylikos jis tėvų, lydimas didelės karių armijos, buvo išsiųstas į Vengriją, bet žygis buvo nesėkmingas. Nuo to laiko Kazimieras tapo labai pamaldus, gyveno viengungišką, dievobaimingą ir asketišką gyvenimą, mažai kam rodėsi.
Galiausiai sulaukęs 26 metų Kazimieras mirė nuo džiovos ir buvo palaidotas Vilniuje. Apie jį netrukus pradėjo sklisti stebuklingi pasakojimai ir gandai, kad gydė sergančiuosius nepagydomomis ligomis. 1602 m. lapkričio 7 dieną Kazimieras buvo paskelbtas šventuoju, o 1636 m. – Lietuvos globėju. Nuo to laiko Vilniuje buvo pradėti rengti šventajam pagerbti skirti atlaidai bei Kaziuko mugės, dar vadinamos kermošiais.
XIX a. šv. Kazimierui skirti atlaidai ir mugės ėmė plisti po įvairius Lietuvos kampelius. Tuo metu atsirado ir vienas iš pagrindinių mugės atributų – saldus meduolis, puoštas spalvoto cukraus ornamentais ar užrašu „Kaziuko širdis“.
Šv. Kazimiero simboliu laikoma lelija – nekaltybės ženklas. Jas pradžioje gamino iš popieriaus, o vėliau jos virto garsiosiomis Vilniaus verbomis, rišamomis iš sausų gėlių ir žolynų. Jas Verbų sekmadienį imta šventinti bažnyčiose.
Lietuviai nuo seno tikėjo, kad kovo 4-ąją išgirdus vieversį per daug džiaugtis neverta: bus nederlingi metai. Rytų aukštaičiai net sako – kiek vieversys sniego užgiedos, tiek jo dar pridės.
Kazimierinės kartais dar vadintos kreivavėžiu Kazimieru, nes pašildžius saulutei, viena rogių kelio pusė patyžta.