Nesvetimas

– Dau­ge­lis jus pa­žįs­ta kaip po­li­ci­jos pa­rei­gū­ną. Ma­nau, ki­tiems net keis­ta ma­ty­ti jus be uni­for­mos.

– Ti­kiu. Juk dir­bant po­li­ci­jo­je pra­bė­go be­veik 22 me­tai. Pra­dė­jau nuo pa­sie­nio po­li­ci­jos Klai­pė­do­je, vė­liau te­ko dirb­ti Plun­gė­je, o ga­liau­siai čia – Rie­ta­ve.

– Iš kur pa­ts esa­te ki­lęs?

– Iš tos pa­čios se­niū­ni­jos, ku­riai da­bar va­do­vau­ju, iš Bu­bė­nų kai­mo.

– Va­di­na­si, tik­rai žmo­nėms esa­te ne­sve­ti­mas. O ko­dėl bai­gęs tar­ny­bą po­li­ci­jo­je nu­spren­dė­te da­ly­vau­ti kon­kur­se į se­niū­no pa­rei­gas?

– Tai bu­vo lyg sa­vo­tiš­kas tęs­ti­nu­mas to, kuo už­siė­miau vi­są gy­ve­ni­mą. Dirb­da­mas apy­lin­kės ins­pek­to­rium daž­nai su­si­dur­da­vau su žmo­nių pro­ble­mom. No­rė­jau to­liau pa­dė­ti spręs­ti tas pro­ble­mas, tik jau ki­tam lyg­me­ny.

– Ir kaip pra­bė­go pir­mie­ji du mė­ne­siai? Ar taip įsi­vaiz­da­vot šį dar­bą?

– Sun­ku pa­sa­ky­ti. Kol kas vis­kas ei­na­si taip, kaip ir ti­kė­jau­si. Pir­miau­sia rei­kė­jo su­si­pa­žint su dar­buo­to­jais. Te­ri­to­ri­ja, kaip jau mi­nė­jau, nė­ra sve­ti­ma, tad pir­mas už­da­vi­nys bu­vo pa­žin­din­tis su ko­le­go­mis, su dar­bais, pra­dė­tais ma­no pirm­ta­ko, ku­riuos tu­riu tęs­ti. Vė­liau, kai jau bus aiš­kus ki­tų me­tų biu­dže­tas, ban­dy­siu kaž­ką sa­vo ini­ci­juo­ti. Bet da­bar svar­bu už­baig­ti tai, kas pra­dė­ta. Be to, su ne­ri­mu lau­kiam žie­mos. Ar pa­vyks su­si­tvar­ky­ti, jei bus daug snie­go, jei plik­le­dis...

– Bu­vęs se­niū­nas Ro­ma­nas Jur­čius per pa­sku­ti­nį se­niū­nų pa­si­ta­ri­mą me­ro ka­bi­ne­te ža­dė­jo pa­dė­ti jums įsi­va­žiuo­ti, vis­ką pa­pa­sa­ko­ti ir pa­ro­dy­ti, kad tik ta pra­džia jums bū­tų kuo leng­ves­nė. Ar te­sė­jo sa­vo pa­ža­dą?

– Iš tik­rų­jų taip ir bu­vo. Tas dar­bų per­da­vi­mas vy­ko gal sa­vai­tę. Ir da­bar ne­ven­giu pa­skam­bint pa­si­kon­sul­tuot. Ro­ma­nas ir pa­ts kar­tais užei­na pa­klaus­ti, kaip se­ka­si.

– Kiek dar­buo­to­jų jū­sų se­niū­ni­jo­je?

– Esam aš­tuo­ni. Tarp jų trys pa­gal­bi­niai dar­bi­nin­kai. Per va­sa­rą tu­rė­jom ir dvi pa­pil­do­mas ran­kas. Da­bar ver­si­mės su sa­vais, bet ir tų dar­bų šal­tuo­ju me­tų lai­ku su­ma­žė­ja. Ke­lius pri­žiū­ri sam­do­mos spe­cia­li­zuo­tos įmo­nės. Mū­sų pa­grin­di­nis rū­pes­tis – vie­šo­sios erd­vės, ka­pi­nės, lan­ky­ti­ni ob­jek­tai.

– Ma­tė­me jus Rug­sė­jo pir­mo­sios pro­ga svei­ki­nant vie­nin­te­lės jū­sų te­ri­to­ri­jo­je – Žad­vai­nų pa­grin­di­nės mo­kyk­los – bend­ruo­me­nę. Sa­vo­tiš­kas nau­jo se­niū­no krikš­tas?

– Prieš tai te­ko pa­svei­kin­ti tuos pa­čius žad­vai­niš­kius jų kai­mo šven­tė­je, taip kad jū­sų pa­mi­nė­ta šven­tė ne­bu­vo pir­mo­ji, kai te­ko lipt į sce­ną (juo­kia­si). Bet dėl to bai­mės ne­tu­riu. Yra te­kę vie­šai kal­bė­ti ir kaip apy­lin­kės ins­pek­to­riui, tad šio­kios to­kios pa­tir­ties tu­riu.

– Kiek­vie­nas, atė­jęs į nau­ją dar­bo vie­tą, tu­ri min­čių kaž­ką pa­keis­ti, pa­to­bu­lin­ti. Ko­kių per­mai­nų ža­dat jūs?

– No­rė­čiau, kad bend­ruo­me­nės tar­pu­sa­vy dau­giau bend­rau­tų, da­lin­tų­si pa­tir­ti­mi. Gal ta­da ir ki­ti kai­mai pra­dės ak­ty­viau veik­ti. Ga­liu tik pa­si­džiaug­ti, kad Žad­vai­nuo­se, Lio­liuo­se, La­bar­džiuo­se ir Va­tu­šiuo­se yra su­si­bū­ru­sios ga­na ak­ty­vios bend­ruo­me­nės. Bet yra ir to­kių kai­mų, kur rei­ka­lui esant pa­gal­bos ga­liu kreip­tis tik į se­niū­nai­tį. Kai kur ir tie pa­tys se­niū­nai­čiai nė­ra ak­ty­vūs, tad no­rė­tų­si, kad vi­sur bū­tų veik­lios bend­ruo­me­nės.

– Jū­sų va­do­vau­ja­ma se­niū­ni­ja neo­fi­cia­liai dar va­di­na­ma kai­miš­ką­ja, tik kad se­niū­no dar­bo vie­ta – mies­te. Ar daž­nai gy­ven­to­jai at­vyks­ta su sa­vo pro­ble­mo­mis?

– Pir­mom die­nom gal ne­drį­so, bet da­bar kuo to­liau, tuo dau­giau pra­ve­ria ma­no ka­bi­ne­to du­ris. Vi­sus prii­mu, iš­klau­sau. Ir pa­dė­ti sten­gia­mės, kiek yra mū­sų ga­lio­se.

– Pa­pa­sa­ko­ki­te apie sa­vo šei­mą.

– Žmo­na dir­ba pe­da­go­ge Rie­ta­vo lop­še­ly­je-dar­že­ly­je, abu vai­kai – dar mo­kyk­li­nio am­žiaus, lan­ko Lau­ry­no Ivins­kio gim­na­zi­ją. Vy­res­ny­sis sū­nus šo­kė­jas, o ma­žo­ji dar pa­si­rin­ki­mo ke­ly (juo­kia­si – aut.).

– O ko­kių po­mė­gių tu­ri­te jūs? Me­džio­jat, spor­tuo­jat, kaž­ką au­gi­nat?

– Oi ne, tik­rai ne. Aš toks la­biau prie me­no. Trau­kia mu­zi­ka. Mo­kau­si gro­ti gi­ta­ra. Mū­sų me­no mo­kyk­la sen­jo­rams ati­da­rė kla­sę.

– Kiek te­ko gir­dė­ti, ji va­di­na­ma suau­gu­sių­jų, o ne sen­jo­rų.

– Ka­dan­gi bai­giau sa­vo tar­ny­bą po­li­ci­jo­je, tai jau ga­liu sen­jo­ru va­din­tis (juo­kia­si – aut.).

– Dar grįž­kim prie gi­ta­ros pa­mo­kų. Gal jau esa­te dip­lo­muo­tas mu­zi­kan­tas?

– Ne, dip­lo­mo dar ne­tu­riu. Me­tus dar tik mo­kiau­si. Šie­met tę­siu moks­lus.

– Nep­ra­lei­di­nė­jat pa­mo­kų?

– Kol kas ne­te­ko, bet ne­ži­nau, kaip sek­sis de­rin­ti su nau­jom pa­rei­gom.

– Tur­būt jei ir vė­luo­tu­mėt, se­niū­no lauk­tų, kiek rei­kė­tų.

– Ne­ga­li ži­not (juo­kia­si – aut.).

– Esa­te tik­ras rie­ta­viš­kis, o ar ne­ban­dė­te lai­mės ieš­ko­ti ki­tur?

– Bai­gęs moks­lus dir­bau Klai­pė­doj, bet ne­pri­ta­pau di­de­liam mies­te. Ma­ne trau­kia čia. Rie­ta­vas – gra­žus, šva­rus mies­tas. Daug kas pa­vy­di mums, tai ko ki­tur dai­ry­tis!?