Rietaviškis abiturientas: „Sugebu viską priimti šaltais nervais“

Nus­te­bo su­lau­kę sve­čių

Rie­ta­ve ma­ne pa­si­ti­kęs Ta­das iš­kart ma­lo­niai pa­kvie­tė į sve­čius, nes ka­vi­nė, ku­rio­je ta­rė­mės pa­si­kal­bė­ti, tą­dien ne­dir­bo. Bū­tu­mė­te ma­tę rie­ta­viš­kio ma­mos vei­do iš­raiš­ką, kai abu įžen­gė­me į bu­tą. Ir tik vė­liau iš­gir­dau jos nuo­sta­bos prie­žas­tį – paaiš­kė­jo, jog Ta­das tė­vams ne­si­sa­kė apie su­si­ti­ki­mą su žur­na­lis­te, tad Si­mo­na­vi­čiai sve­čių ne­si­ti­kė­jo.

Sa­vo ap­si­lan­ky­mu tik vai­ki­no tė­čio neiš­mu­šiau iš vė­žių – jis tuoj pa­so­di­no ma­ne prie sta­lo ir pa­siū­lė pa­ra­gau­ti duk­ros iš Švei­ca­ri­jos par­vež­tų sal­dai­nių. Net­ru­kus at­si­pa­lai­da­vo ir ma­lo­niai vy­ro Iru­te va­di­na­ma Ta­do ma­my­tė. „Ne­se­niai su vy­ru grį­žo­me iš kai­mo so­dy­bos. Ta­das gal mė­ne­sį čia vie­nas šei­mi­nin­ka­vo. Lei­do­me jam ra­miai ruoš­tis eg­za­mi­nams“, – pa­sa­ko­jo Ire­na ir, už­pli­kiu­si ar­ba­tos, ėmė pa­sa­ko­ti, jog šei­mos pa­gran­du­kas nuo ma­žų die­nų bu­vo ki­toks vai­kas.

Bū­da­mas ket­ve­rių pui­kiai skai­tė

Pa­sak rie­ta­viš­kės, jis il­gai ne­kal­bė­jo, o žo­de­lį „ma­ma“ iš­ta­rė tik bū­da­mas pust­re­čių me­tu­kų. Bet jau kai pra­bi­lo, tai ėmė taip čiauš­kė­ti, kad va­ka­re Ire­na jaus­da­vo­si kaip po sun­kios dar­bo die­nos – gal­va tie­siog ūž­da­vo. „Jis vi­są die­ną neuž­si­čiaup­da­vo. Aš tie­siog lauk­da­vau va­ka­ro, ka­da ga­lė­siu pail­sė­ti“, – juo­kė­si mo­te­ris.

Smal­sus ber­niu­kas ma­mą api­pil­da­vo įvai­riau­siais klau­si­mais, į ku­riuos ne vi­sa­da leng­vai ga­lė­jai ras­ti at­sa­ky­mus. Ire­na sa­kė, kad, pra­dė­jęs kal­bė­ti, Ta­das ne­tru­ko iš­mok­ti ir skai­ty­ti.

„Aš apa­kau, kai at­si­sė­dęs ant pa­lan­gės jis man per­skai­tė vi­są „Gry­bų ka­rą“. Pri­si­me­nu, kai nu­ve­džiau Ta­dą į vai­kų bib­lio­te­ką, jo­je dir­bu­si Ro­ma Dur­kie­nė ne­la­bai ti­kė­jo, jog ke­tur­me­tis jau pui­kiau­siai skai­to. Juo­lab kad pa­pra­šė jo pa­skai­ty­ti, o šis už­si­spy­ręs to ne­da­rė. Bet ji Ta­dą paė­mė gud­ru­mu – pa­čiu­pu­si kny­gu­tę ty­čia ne­tei­sin­gai per­skai­tė kaž­ko­kios pa­sa­kos pa­va­di­ni­mą. Ta­dui tai ne­pras­ly­do pro au­sis – jis pa­šo­ko ir kaip­mat pa­tai­sė bib­lio­te­ki­nin­kę“, – pri­si­mi­ni­mais da­li­jo­si mo­te­ris ir pri­dū­rė, kad ket­ve­rių me­tu­kų jos sū­nus jau tu­rė­jo ir bib­lio­te­kos skai­ty­to­jo bi­lie­tą. Ten jis esą bu­vo daž­nas sve­čias, mat la­bai mė­go skai­ty­ti.

Ži­no­ma, be skai­ty­mo Ta­das tu­rė­jo ir ki­tų ga­bu­mų. Ire­na ir Sau­lius ti­ki­no, kad ber­niu­kas pa­si­žy­mė­jo pui­kia at­min­ti­mi. Maž­daug tri­jų me­tu­kų jis ži­no­jo dau­gy­bės ša­lių sos­ti­nes. Vai­ki­no tė­tis pri­si­mi­nė, kaip jo tuo­me­ti­niams ko­le­goms at­vi­po žan­di­kau­lis, iš­gir­dus tri­me­tį var­di­jant Šve­di­jos, Suo­mi­jos, Aust­ri­jos ir ki­tų vals­ty­bių sos­ti­nes.

Ne ką pra­sčiau tuo­met dar tri­me­tis Ta­das ži­no­jo ir au­to­mo­bi­lių mar­kes. Net žais­da­mas ma­ši­nė­lė­mis jis pa­sta­rą­sias va­din­da­vo jų mar­kė­mis. O la­biau­siai ste­bin­da­vo, kad pa­sa­ky­da­vo net jų nu­me­rius. „Dė­dės An­ta­no au­di 226 – į ga­ra­žą, te­tos Jū­ra­tės ma­ši­na su įvar­din­tais nu­me­riais – į ga­ra­žą“, – pa­sa­ko­jo Ire­na, pri­si­mi­nu­si, jog sū­nus įsi­min­da­vo net ma­ši­nų nu­me­rius.

Dar Si­mo­na­vi­čiams įstri­go, kad jau­nė­lis ėmė skai­čiuo­ti at­bu­li­ne tvar­ka, ne­pra­leis­da­mas nė vie­no skai­čiaus. Vė­liau rie­ta­viš­kiai su­pra­to, kad to jis iš­mo­ko var­ty­da­mas sta­li­nį ka­len­do­rių, nes pra­dė­da­vo nuo 31-os mė­ne­sio die­nos ir taip ne­sus­to­da­mas va­ry­da­vo iki pir­mos.

Sup­ra­tu­si kad ber­niu­kas – la­bai ga­bus, šei­ma nu­ta­rė jį anks­čiau iš­leis­ti į mo­kyk­lą. Tad pir­mą kla­sę Ta­das, praė­jęs spe­cia­lią ko­mi­si­ją Plun­gė­je, pra­dė­jo lan­ky­ti bū­da­mas še­še­rių me­tu­kų.

Dar­že­li­nu­ko ry­tas pra­si­dė­da­vo nuo laik­raš­čio

Ta­do at­min­ty­je vi­si šie pri­si­mi­ni­mai neiš­li­ko. Jei ką ir at­si­me­na ir anks­ty­vos vai­kys­tės, tai ne itin ryš­kiai. Tik la­bai pui­kiai me­na, kad vai­kys­tė­je sva­jo­ję užau­gęs dirb­ti gais­ri­nin­ku. Net le­go konst­ruk­to­riai bu­vo su­si­ję su šia spe­cia­ly­be. Ir ap­skri­tai jis mė­go to­kius žai­di­mus, ku­rie rei­ka­la­vo mąs­ty­mo, lo­gi­kos.

Klai­džio­jant min­ti­mis po praei­tį, iki tol rim­tas ir san­tū­rus Ta­das stai­ga ėmė šyp­so­tis. Vai­ki­nas pri­si­mi­nė, kad dar bū­da­mas dar­že­li­nu­kas ry­tą pra­dė­da­vo nuo spau­dos ap­žval­gos. At­si­sės­da­vo prie pus­ry­čių sta­lo, pa­siim­da­vo į ran­kas laik­raš­tį ir „švies­da­vo­si“. Tai bū­da­vo tar­si ry­ti­nis ri­tua­las, pe­rim­tas iš tė­čio.

Tai pri­si­mi­nu­si juok­tis ėmė ir vai­ki­no ma­ma, anot ku­rios, tė­vo „ab­roz­dė­lis“ net pa­ts par­si­neš­da­vo tuos laik­raš­čius iš pa­što dė­žu­tės.

Dau­giau pri­si­mi­ni­mų iš­sau­go­jęs iš mo­kyk­lo­je pra­leis­tų me­tų. Abi­tu­rien­tas ti­ki­no, kad jo ne­rei­kė­jo vers­ti mo­ky­tis. Jis nuo ma­žų die­nų ži­no­jo, ko­kiu tiks­lu yra mo­kyk­lo­je. To­dėl vi­sas jo dė­me­sys kry­po tik į moks­lus. Gal­būt dėl to, anot rie­ta­viš­kio, jis ne­bu­vo ak­ty­vis­tas.

„Į mo­kyk­lą ėjau mo­ky­tis, ne pra­mo­gau­ti. Ži­no­ma, tai ne­reiš­kia, kad at­si­sa­ky­da­vau da­ly­vau­ti mo­kyk­los ren­gi­niuo­se. Jei tik pa­kvies­da­vo, su­da­ly­vau­da­vau, ta­čiau pa­ts tik­rai ne­si­ver­žiau“, – at­vi­ra­vo Ta­das ir gar­siai pa­svars­tė, jog pa­pil­do­mų už­siė­mi­mų jam ne­si­no­rė­jo gal­būt dėl to, kad daug lai­ko pra­leis­da­vo My­ko­lo Kleo­po Ogins­kio me­no mo­kyk­lo­je, ku­rio­je mo­kė­si gro­ji­mo akor­deo­no su­bti­ly­bių. Be­veik vi­są lais­vą lai­ką, ypač pa­va­sa­rį, tek­da­vo pa­skir­ti įvai­riems kon­cer­tams, kon­kur­sams. Ta­dą kvies­da­vo gro­ti ir Sa­vi­val­dy­bė­je, ir ki­tur, kai vyk­da­vo rim­ti ren­gi­niai ar vie­šė­da­vo svar­būs as­me­nys. Vis dėl­to Ta­das ne­bu­vo ei­li­nis akor­deo­no gro­jan­tis vy­ru­kas, jis – įver­tin­tas jau­na­sis ta­len­tas. An­tai 2009-ai­siais net bu­vo pel­nęs ge­riau­sio jau­no­jo akor­deo­nis­to var­dą.

„ƒPraleisdavau dau­gy­bę pa­mo­kų. Dėl to man bū­da­vo pik­ta. Jau­čiau ir iš tė­vų spau­di­mą lan­ky­ti me­no mo­kyk­lą. Jei mo­ky­tis gim­na­zi­jo­je ma­nęs ne­rei­kė­jo vers­ti, tai su akor­deo­no pa­mo­ko­mis bu­vo šiek tiek ki­taip. Ta­čiau šian­dien džiau­giuo­si, jog ne­pa­si­da­viau kaž­ko­kiai silp­nu­mo aki­mir­kai ir sėk­min­gai įvei­kiau tuos sep­ty­ne­rius me­tus. Net ir da­bar, kai jau­čiuo­si pa­var­gęs, pa­sii­mu akor­deo­ną ir pa­si­ne­riu į mu­zi­ką. Ma­ne tai at­pa­lai­duo­ja, ra­mi­na“, – kal­bė­jo Ta­das.

„Su­ge­bu su­si­kon­cent­ruo­ti pa­sku­ti­nę mi­nu­tę“

Rie­ta­viš­kio tė­vai pa­sa­ko­jo, kad, kol bu­vo ma­žiu­kas, sū­nus bu­vo la­bai at­vi­ras, mėg­da­vo pa­sa­ko­tis. Da­bar jis – daug už­da­res­nis ir lin­kęs sa­vo pro­ble­mas spręs­ti sa­va­ran­kiš­kai. To ne­nei­gia ir pa­ts Ta­das, ku­ris pa­pra­šy­tas sa­ve api­bū­di­na kaip int­ra­ver­tą.

„Sun­ku man sa­ve api­bū­din­ti. Ne­mo­ku pa­pras­čiau­siai to. Bet la­biau sa­ve lai­kau rim­tu. Dar ga­lė­čiau pa­sa­ky­ti, kad esu už­si­spy­ręs. Jei už­si­brė­žiau kaž­ką pa­da­ry­ti, tai ir pa­da­ry­siu. Ma­nau, tai pa­ro­dė ir eg­za­mi­nai. Tie­sa, juo­se stip­riai pa­gel­bė­jo ir tai, jog su­ge­bu vis­ką priim­ti šal­tais ner­vais. Dar vie­na ma­no sa­vy­bė – su­ge­bė­ji­mas pa­sku­ti­nę mi­nu­tę su­si­kon­cent­ruo­ti. Tai at­si­spin­dė­jo ir lai­kant abi­tū­ros eg­za­mi­nus. Aš pa­sku­ti­nę mi­nu­tę su­si­tel­kiau ir at­li­kau už­duo­tis. Ži­no­ma, pa­sta­ro­sios ne­bū­tų bu­vu­sios to­kios ne­sun­kiai įvei­kia­mos, jei vi­sus tuos dvy­li­ka me­tų bū­čiau at­sai­niai žiū­rė­jęs į moks­lus.

Aš vi­sa­da sten­giau­si ge­rai mo­ky­tis, kuo dau­giau iš sa­vęs iš­spaus­ti. Ži­no­ma, tai pa­ste­bė­jo ir mo­ky­to­jai, ku­rie gal­būt dėl to daž­nai man kel­da­vo aukš­tes­nius rei­ka­la­vi­mus, dar dau­giau iš ma­nęs ti­kė­da­mie­si.

Iš tik­rų­jų la­bai no­riu pa­dė­ko­ti sa­vo mo­ky­to­jams. Be jų pa­stan­gų ir dar­bo, mo­ky­tis man bū­tų bu­vę ge­ro­kai sun­kiau. Esu dė­kin­gas vi­siems ma­ne mo­kiu­siems pe­da­go­gams, bet di­džiau­sią AČIŪ no­riu tar­ti mo­ky­to­joms Re­gi­nai Auž­bi­ka­vi­čie­nei, Aud­ro­nei Rup­šie­nei, Ri­mai Čer­nec­kie­nei ir Kris­ti­nai Mas­laus­kie­nei“, – sa­kė rie­ta­viš­kis, ku­ris nau­ją sa­vo gy­ve­ni­mo eta­pą, ku­rį jis pa­ts va­di­na pa­grin­di­niu, svar­biau­siu, pa­si­ti­ko su tri­mis šim­tu­kais, gau­tais iš ma­te­ma­ti­kos, fi­zi­kos ir ang­lų kal­bos eg­za­mi­nų. Aukš­tai – 89 ba­lais – įver­tin­tos ir Ta­do lie­tu­vių kal­bos ži­nios. Vai­ki­nas pri­si­pa­ži­no, jog šio eg­za­mi­no re­zul­ta­tai pra­no­ko lū­kes­čius, nes čia daug kas pri­klau­so nuo ver­tin­to­jo po­žiū­rio.

Tie­sa, vi­sai ne­se­niai Ta­das, kaip vie­nas ge­riau­siai bran­dos eg­za­mi­nus iš­lai­kiu­sių abi­tu­rien­tų, kar­tu su ki­tais tris ir dau­giau šim­tu­kų su­rin­ku­siais dvy­lik­to­kais, jų auk­lė­to­jais ir tė­vais lan­kė­si iš­kil­mė­se sos­ti­nė­je, kur prem­je­ras Sau­lius Skver­ne­lis įtei­kė pa­dė­kos raš­tus ir at­mi­ni­mo do­va­nas. Anot Ta­do, jam – tai svar­bus įver­ti­ni­mas ir pri­si­mi­ni­mas vi­sam gy­ve­ni­mui.

Kal­bant apie Ta­do sa­vy­bes, jo ma­ma iš­sky­rė ir kruopš­tu­mą. Nuo vai­kys­tės sū­nų ly­dė­jęs bruo­žas, at­si­sklei­dęs per smul­kių daik­tų, pa­vyz­džiui, ma­ši­nų de­ta­lių pie­ši­mą, esą ly­di jį iki šiol. „Jei Ta­das tvar­ko na­mus ar au­to­mo­bi­lį, tai ten bus ko­ne iš­lai­žy­ta. Jei ima­si siu­vi­mo (nes yra te­kę ir emb­le­mą ant skau­tų dra­bu­žių už­si­siū­ti), tai ran­ko­mis vis­ką at­lie­ka tar­si siu­vi­mo ma­ši­na“, – juo­ka­vo Si­mo­na­vi­čiai.

Į nau­ją eta­pą – su džiaugs­mu

Pak­laus­tas, ar ne­liūd­na pa­lik­ti mo­kyk­lą, drau­gus, tė­vus, na­mus ir gim­tą­jį mies­tą, Ta­das ne­dve­jo­da­mas at­sa­kė, jog tik­rai ne. Pa­sak jo, eta­pas iki dvy­lik­tos kla­sės pa­bai­gos yra vi­sa ko pra­džia, nau­jas gy­ve­ni­mas, į ku­rį jis žen­gia su džiaugs­mu.

Rie­ta­viš­kis ti­ki­no ne­bi­jan­tis, kad iš pa­ly­gin­ti ne­di­de­lio mies­te­lio rei­kės iš­vyk­ti į did­mies­tį. Esą tai jam net pa­tin­ka. O jaus­mas, kad esi sve­ti­mas, ki­toks tarp at­si­pa­lai­da­vu­sių ir vi­sai ki­to­kiu rit­mu gy­ve­nan­čių žmo­nių, – lai­ki­nas, tik kol spė­si ar­ti­miau pa­žin­ti mies­tą, vie­tas, kur ga­li pra­leis­ti lai­ką, kaž­ką nu­veik­ti. Sos­ti­nė­je vai­ki­no lau­kia ir drau­gai, mat Ta­das pri­si­pa­ži­no, jog dau­gu­ma jo bi­čiu­lių – ge­ro­kai už jį vy­res­ni. Ne­va su to­kiais jam pa­pras­čiau ras­ti bend­rų te­mų.

Vai­ki­nas ti­ki­si, jog vė­liau stu­di­jas pa­vyks su­de­rin­ti su dar­bu. Gal tai pa­vyks pa­da­ry­ti tre­čia­me kur­se, kai jau bus ap­si­pra­tęs su stu­di­jo­mis, sos­ti­ne. Ir vi­sai ne­ste­bi­na toks rie­ta­viš­kio po­žiū­ris, mat dar­bas jam nė­ra sve­ti­mas. Vai­ki­nas va­sa­ro­mis įsi­dar­bin­da­vo pas tė­vus – paukš­čiais pre­kiau­jan­tys Si­mo­na­vi­čiai mo­kė­da­vo jam at­ly­gi­ni­mą, tad bū­da­mas aš­tuo­nio­li­kos Ta­das jau tu­ri san­tau­pų, iš ku­rių pla­nuo­ja įsi­gy­ti au­to­mo­bi­lį.

Kal­bė­da­mas apie dar­bus sos­ti­nė­je, rie­ta­viš­kis pri­si­pa­ži­no, jog jam pa­tik­tų dirb­ti krep­ši­nio laik­ro­džio ope­ra­to­riu­mi. Tai – dar­bas prie švies­len­tės. Tie­sa, Ta­das yra ban­dęs ir tie­sio­giai pa­si­ner­ti į krep­ši­nį, bet ne­tru­ko su­vok­ti, jog spor­tas jam yra įdo­mus tik tiek, kiek ja­me – tak­ti­kos ir stra­te­gi­jos.

Vos po ke­le­to sa­vai­čių vil­nie­čiu tap­sian­tis jau­nuo­lis įsi­ti­ki­nęs, kad už tai, koks jis yra šian­dien, jis tu­ri bū­ti dė­kin­gas sa­vo tė­vams, ku­rie mo­kė­jo iš­la­vi­ruo­ti tarp švel­nu­mo ir griež­tu­mo. Nors pri­pa­ži­no, kad ma­ma – nuo­lan­kes­nė. Tos pa­čios auk­lė­ji­mo tai­syk­lės ga­lio­jo ir vy­res­nėms jo se­se­rims.