Ukrainiečiai Plungėje: „Mums labai reikia pagalbos“

„Da­ro­si blo­ga dėl be­jėgiš­ku­mo“

Iri­nos ir Igo­rio Miš­čenkų šei­ma bend­ra­bu­ty­je Sto­ties gatvė­je – sen­bu­viai. Igo­ris Plungė­je gy­ve­na ir dir­ba jau ket­vir­ti me­tai, Iri­na – tre­ti. Jud­viejų kam­ba­rio sie­nas puo­šia nuo­trau­kos su šei­my­nio gy­ve­ni­mo vaiz­dais, ant sta­lo pa­merk­ta rožių – Iri­na nu­si­šyp­so, kad tai vy­ro do­va­na Va­len­ti­no die­nos pro­ga. „Gai­la, tik Uk­rai­nos vėlia­vos su sa­vim ne­tu­rim. At­vežė­me ją ir pa­do­va­no­jo­me drau­gams lie­tu­viams. Būtu­me ži­noję, kad taip nu­tiks... Reikė­jo pa­si­lik­ti sau“, – užlūž­ta Iri­nos bal­sas.
„Esa­me iš Sums­ka­ja sri­ties Uk­rai­nos šiaurės ry­tuo­se. Ji vi­sai ne­to­li sie­nos su Ru­si­ja ir be­tar­piš­kai prie mūšių li­ni­jos.
Mūsų gim­ta­ja­me mies­te Kras­ti­niec, ku­ris toks kaip Plungė, tu­ri apie 23 tūkst. gy­ven­tojų, vy­ko ko­vos. Bu­vo ap­šau­dy­ta ten vei­kian­ti ka­riš­ka mo­kyk­la. Naktį gi­mi­nai­čiai siuntė įra­šus, kaip ji de­ga, girdė­ti spro­gi­mai. Ži­nių, kiek yra nu­kentė­ju­siųjų, dar ne­tu­ri­me. In­for­ma­ci­ja vėluo­ja.
Mūsų vaikų šiuo me­tu Uk­rai­no­je nėra, ta­čiau yra daug gi­mi­nai­čių. Kątik kalbė­jomės te­le­fo­nu su duk­terė­čio­mis. Sakė gir­din­čios šūvius, ku­rie la­bai gąsdi­na vai­kus. Kad galėtų pa­lai­ky­ti vie­ni ki­tus, jų šei­mos ap­si­sto­jo vie­na­me na­me už­mies­ty­je.
Ži­nom, kad žmonės sten­gia­si pa­dėti sa­vo ka­riams, mo­te­rys ver­da karštą maistą, ar­batą. Nors gy­ven­tojų pra­šo­ma veng­ti bend­ra­vi­mo su rusų ka­rei­viais, ne­pro­vo­kuo­ti konf­lik­ti­nių si­tua­cijų, te­ko girdė­ti, kad vy­rai vis tik ruo­šia­si ir eis par­ti­za­nais.
Mums da­bar la­bai rei­kia pa­gal­bos. Taip, gir­di­me, kad už­sie­nio ša­lys ža­da įvai­rias san­kci­jas Ru­si­jai, bet kas iš jų da­bar už Uk­rainą be­si­kau­nan­tiems ka­riams? Sup­ran­ta­me, kad ne­sa­me NA­TO ša­lis, kad ka­riš­kiai čia ne­įsi­kiš, bet rei­kia pa­gal­bos gink­luo­te. Ga­liau­siai rei­kia, kad pa­tys ru­sai išeitų į gat­ves, iš­reikštų ne­pri­ta­rimą tam, kas vyks­ta.
Klausėmės Pu­ti­no ir Lav­ro­vo pa­si­sa­kymų. Tai nea­dek­vatūs žmonės. Kal­ba apie kaž­kokį spau­dimą rusų tau­tybės žmonėms ar net ge­no­cidą Uk­rai­no­je. Nesą­monė. Nie­kad ši­to ne­bu­vo. Klau­sia, o kodėl pas mus mo­kyk­lo­se vai­kai ne­mo­ko­mi rusų kal­bos. O kodėl būti­nai tu­ri­me jos mo­ky­tis? Kas norės, tas iš­moks. Tu­ri būti kaip Lie­tu­vo­je – pas jus mo­kyk­lo­je ga­li­ma pa­si­rink­ti, mo­ky­tis anglų, rusų ar ki­tos už­sie­nio kal­bos. Juk at­si­skyrė­me nuo Ru­si­jos, esa­me at­ski­ros vals­tybės. Pa­mirš­kim, kas bu­vo.
Per Nau­jus bu­vo­me grįžę ato­stogų į Uk­rainą. Ži­no­jom, kad si­tua­ci­ja įtemp­ta, bet nie­kas iki pa­sku­tinės aki­mir­kos ne­tikė­jo, kad Ru­si­ja ši­taip drįstų už­pul­ti. Kalbė­da­vo­me, kad gal ap­si­ri­bos pa­si­šau­dy­mais, hib­ri­dinė­mis ata­ko­mis pa­sie­ny­je, bet kad taip ke­liais fron­tais... Nė sap­ne ne­si­sap­na­vo.
Mes čia sėdi­me ir da­ro­si blo­ga dėl be­jėgiš­ku­mo. Vis­kas, ką ga­li­me pa­da­ry­ti, tai pa­skam­bin­ti ar pa­ra­šy­ti ar­ti­mie­siems. Ža­dam skam­bin­ti pa­žįsta­mam de­pu­ta­tui, pa­klaus­ti, kam galė­tu­me per­ves­ti ne­di­delę pi­nigų sumą. Jei būtu­me ten, gal būtų ki­taip, nors šil­to mais­to nu­neš­tume... O čia esam kaip li­go­niai, nei mie­got, nei val­gyt... Kiau­ras die­nas prie te­le­fonų.
Bi­jom net čia, bend­ra­bu­ty­je, su kuo kalbė­tis, kad ne­duok Die­ve ne­pa­tai­ky­tu­me ant to­kių, ku­rie pa­lai­ko (Ru­si­jos veiks­mus – aut.). Bet la­bai no­rim tikė­ti, kad to­kių nėra.
Lie­tu­viai su mu­mis bend­rau­ja gra­žiai: už­jau­čia, klau­sia, kuo ga­li pa­dėti. Sa­kom, ačiū, kad pa­klausėt – jau ir tai yra pa­gal­ba. Ma­tom, kad daž­nas feis­bu­ke ant sa­vo nuo­trau­kos už­sidė­jo Uk­rai­nos vėliavėlę, kad did­žiuo­siuo­se mies­tuo­se vyks­ta pro­tes­to de­monst­ra­ci­jos. Mums tai yra la­bai svar­bu.“


„Vi­liuo­si, kad vi­sa tai grei­tai pa­si­baigs“

Prie bend­ra­bu­čio durų su­tin­ka­me gru­pelę jau­nuo­lių. Pa­kal­bin­ti jie sa­ko sku­ban­tys į darbą, ta­čiau su­tin­ka at­sa­ky­ti į ke­lis klau­si­mus. Trum­pai šnek­te­li­me su vie­nu iš jų.
„Ma­ne drau­gai va­di­na Vo­va, nors uk­rai­nie­tiš­kai tas var­das – Vo­la­di­mir. At­vy­kau čia dirb­ti prie­š ke­tu­ris mėne­sius, ta­da ne­gal­vo­jau, kad Uk­rai­no­je pra­si­dės ka­ras. Ži­no­jom, kad Ru­si­ja per­ke­lia ka­riš­kius prie Uk­rai­nos sie­nos, pa­skui girdė­jo­me, kad ati­trau­kia. Bet to­kio jos žings­nio ne­si­tikė­jo­me.
Mums da­bar la­bai rei­kia pa­gal­bos gink­luo­te, tarp­tau­tinės pa­ra­mos. Nors drau­gai sakė, kad tos pa­gal­bos yra – tie­kia­mi gink­lai.
Ma­no šei­ma li­ku­si Ki­je­ve. Jie lai­ko­si nor­ma­liai, bet pa­sa­ko­jo, kad rytą ša­lia nu­mušė ra­ketą. Nuk­ri­to gy­ve­na­ma­ja­me ra­jo­ne, su­degė pusė dau­gia­bu­čio. To­kios ži­nios atei­na, o smulk­menų ne­ži­nau. Kai kas išt­rans­liuo­ja­ma per ži­nias, bet gal­vo­ju, kad ir ten daug ko ne­pa­sa­ko, kad žmonėms ne­būtų šo­ko.
Vi­liuo­si, kad vi­sa tai grei­tai pa­si­baigs ir kad ša­liai bus pa­da­ry­ta kuo ma­žiau nuo­sto­lių. Bet gy­ve­ni­mas pa­ro­dys, sun­ku nu­ma­ty­ti.“
„Man, kaip mo­ti­nai, gai­la ir uk­rai­nie­čių, ir rusų“
Beld­žiamės į dar vie­no kam­ba­rio du­ris. Ja­me gy­ve­na Iri­na ir Svet­la­na. Nors ran­da­me jas be­siil­sin­čias po dar­bo, mo­te­rys mie­lai su­tin­ka pa­si­kalbė­ti ir kvie­čia užei­ti į kam­barį. Su­si­pažįs­ta­me.
„Esu Iri­na, gy­ve­nu Do­nec­ko sri­ty­je, Kons­tan­ti­nov­ko­je. Gai­la, kad mūsų eko­no­mi­ka ne­to­li nu­lio. Kons­tan­ti­nov­ko­je – de­šimt įmo­nių ir nė vie­na ne­vei­kia, o aš čia – Plungė­je. Duk­ra mo­ko­si Bel­go­ro­de Ru­si­jo­je, bai­ginė­ja me­di­ci­nos stu­di­jas. Sūnus gy­ve­na ir dir­ba Len­ki­jo­je. Rei­kia kaž­kaip gy­ven­ti. Aš pa­ti dar ir mo­ti­nai pa­de­du. Jos pen­si­ja nė 100 eurų ne­sie­kia. Be to, ten li­ko ma­no trijų kam­ba­rių bu­tas, rei­kia mokė­ti už šil­dymą, du­jas, van­denį, pas mus yra net mo­kes­tis už vamz­dy­nus. Ir mais­to kai­nos – kaip Lie­tu­vo­je. Ma­ma skam­bi­no, sakė kad ba­to­nas da­bar – 35 gri­vi­nos (1,04 Eur – aut.). Pa­siil­gom ge­ro ūki­nin­ka­vi­mo mūsų ša­ly­je.
Aš iš prin­ci­po prie­š karą. Ka­ras ne­būna nei ge­ras, nei blo­gas. Man, kaip mo­ti­nai, gai­la ir uk­rai­nie­čių, ir rusų. Girdė­jau, kad šau­do­ma tik į ka­ri­nius ob­jek­tus, o kaip yra iš tikrųjų... Trūkstam ob­jek­ty­vios in­for­ma­ci­jos. Ži­nau, kad Uk­rai­nai rei­kia pa­gal­bos, ka­rinės tech­ni­kos, ta­čiau abe­jo­ju, ar bus kam tą tech­niką val­dy­ti. Ma­nau, kad Uk­rai­na bus pa­da­lin­ta į tris da­lis, o to­liau – ma­ty­sim.“


„Tai šo­kas“

Iri­nos kam­ba­riokė Svet­la­na sa­ko esan­ti iš Ki­je­vo. Plungė­je – tik 4 mėne­siai, kaip ir dau­ge­lis jos tau­tie­čių dir­ba „Vi­čiū­nuo­se“.
„Jei klau­sia­te apie ma­no po­žiūrį į Uk­rai­no­je vyks­tantį karą, pa­sa­ky­siu: tai šo­kas. Va­kar (ket­vir­ta­dienį – aut.) bu­vau Vil­niu­je. Pa­bu­dau penktą va­landą ry­to, nes toks ne­ge­ras jaus­mas ap­ėmė. Įsi­jun­giau te­le­foną ir skai­tau, kad pra­si­dėjo ka­ras.
Ma­no šei­ma: aš ir sūnus, jis jau 6 me­tus gy­ve­na Es­ti­jo­je, ta­čiau gi­mi­nai­čiai li­ko Ki­je­ve. Iš­gy­ve­nu dėl jų, nors žod­žiai ma­žai ką ga­li, sten­giuo­si bent mo­ra­liai juos pa­lai­ky­ti.
Už­sie­nis tu­ri mums pa­dėti. Vis­kas, kas nuo 2014 metų vy­ko apie Uk­rainą ir jo­je, bu­vo mūsų rei­ka­las. Ži­no­jo­me, kad pa­tys su­si­tvar­ky­si­me. Bet kai Ru­si­ja ėmė telk­ti ka­ri­nes pa­jėgas prie mūsų sienos – pra­dėjo ne­ra­min­ti. Ir da­bar mums pa­tei­kia­ma tik la­bai ma­ža da­lis in­for­ma­ci­jos apie tikrąją pa­dėti – jei ži­no­tu­me viską, tik­riau­siai neat­lai­ky­tu­me.
Ma­no pa­sku­tinė­mis ži­nio­mis, mūšiai vyks­ta pa­lei visą Uk­rai­nos sieną ir mūsiš­kiai did­vy­riš­kai gi­na­si. Pu­ti­nas gal­vo­jo, kad mūsų ša­lies nie­kas ne­gins, nes ji ne­prik­lau­so NA­TO. Bet mes at­lai­ky­sim – prie sa­va­no­rių pri­ėmi­mo punktų da­bar nu­tįsu­sios il­giau­sios eilės. Kau­sis vi­sa ša­lis. O Ru­si­jai tai bus pa­bai­ga. Jei ki­taip, Pu­ti­nas ry­toj bus Eu­ro­poj – ir Lie­tu­va, ir vi­sas Pa­bal­ti­jys bus už­pul­tas. Jo ta­da nie­kas ne­be­sus­tab­dys. Sla­va Uk­rai­ni. Sla­va he­ro­jam.“

Kai skai­ty­si­te šią pub­li­ka­ciją, ga­li būti, kad Ki­je­vas jau bus užim­tas ar­ba dėl jo te­be­vyks nuo­žmūs mūšiai, gal net Uk­rai­nos pre­zi­den­tas bus paim­tas ne­laisvėn ar­ba nu­žu­dy­tas. Bet drįstu gal­vo­ti, kad Uk­rai­na te­be­ko­vos už sa­vo laisvę ir ne­prik­lau­so­mybę, už ga­li­mybę sa­vo žemė­je tvar­ky­tis pa­čiai. Ir gal tą da­rys ne­be vie­na, o vi­sam pa­sau­liui, kiek­vie­nam svei­ko pro­to žmo­gui siun­čiant jai rea­lią pa­galbą, sa­vo min­tis ir mal­das.