Dru­gių pa­mo­kos ir po­li­ti­kos dil­gė­ly­nas

Jur­gi­tos NAG­LIE­NĖS nuo­tr.

– Ra­mū­nai, su­si­ti­ki­mo pra­džio­je įspė­jo­te, kad jū­sų tik ką iš­leis­tą kny­gą rei­kia pra­dė­ti skai­ty­ti nuo pir­mo­jo, o ne nuo pa­sku­ti­nio sky­riaus. Ko­dėl tai svar­bu?

– Iš­ties yra žmo­nių, ku­rie mėgs­ta pir­ma pa­skai­ty­ti pa­bai­gą ir tik ta­da at­si­ver­čia pir­mą­jį is­to­ri­jos pus­la­pį. Šiuo at­ve­ju ge­riau taip ne­da­ry­ti, nes su­ga­din­si­te vi­są skai­ty­mo ma­lo­nu­mą.

– Tai kas gi tas dil­gė­li­nu­kas?

– Kny­gos vei­kė­jas – dru­ge­lis. Šio­je kny­go­je gam­ti­niai da­ly­kai su­pin­ti su so­cia­li­niu gy­ve­ni­mu ir tas pa­ts dil­gė­li­nu­kas ap­ra­šo­mas kaip tam tik­ra gam­ti­nė rū­šis, bet kar­tu ir kaip žmo­gus, vi­suo­me­nės vei­kė­jas. Ga­liu pa­sa­ky­ti dar dau­giau – skai­ty­da­mas „Dil­gė­li­nu­ką“ kai kas gal­būt at­pa­žins sa­ve ar ko­kį ži­no­mą as­me­nį.

– Baig­da­mas dar­bo tei­sės stu­di­jas pa­ju­tau, kad yra ga­li­my­bė ra­šy­ti ir ra­šy­ti įvai­riais žan­rais. Mo­kyk­lo­je lie­tu­vių kal­ba tik­rai ne­bu­vo pa­ti mėgs­ta­miau­sia, nors 12 kla­sė­je bai­gia­ma­sis raš­to dar­bas pa­vy­ko vi­sai ne­blo­gai. Vė­liau feis­bu­ke įdė­da­vau vie­ną ki­tą ko­men­ta­rą apie gam­ti­nius da­ly­kus, kai kas bu­vo su­si­ję ir su po­li­ti­ka. Bet vė­liau pra­dė­jau gal­vo­ti, kad ra­šy­mas so­cia­li­nė­je erd­vė­je jo­kio ap­čiuo­pia­mo re­zul­ta­to ne­duo­da.

Pir­mie­ji į kny­gą at­gu­lę teks­tai bu­vo pa­ra­šy­ti sau, pa­ro­džiau juos po­rai sa­vo ap­lin­kos žmo­nių ir su­lau­kiau pa­drą­si­ni­mo kaž­ką su tais teks­tais da­ry­ti. Kny­ge­lę pra­dė­jau dė­lio­ti per­nai lapk­ri­tį. Net­gi bu­vau su­ma­nęs iš­leis­ti so­li­dų lei­di­nį, bent jau dvie­jų šim­tų pus­la­pių apim­ties. Iš pra­džių ra­šė­si la­bai grei­tai, per die­ną gim­da­vo po vie­ną ar du epi­zo­dus. Po to bu­vo me­tas, kai ra­šy­mą kiek pri­mir­šau, bet va­sa­rio mė­ne­sį pa­sa­kiau sau – ar­ba da­bar už­baig­siu, ar­ba to ne­pa­da­ry­siu nie­ka­da. Dirb­ti­nai temp­ti iki ke­lių šim­tų pus­la­pių ne­si­no­rė­jo. Tiek, kiek to me­to emo­ci­ja lei­do, tiek ir pa­ra­šiau. Pa­ti kny­ge­lė ga­na ne­di­de­lė, bet man bu­vo svar­bu pa­dė­ti taš­ką ir prie to su­ma­ny­mo dau­giau ne­beg­rįž­ti.

– Ne­bu­vo dve­jo­nių, leis­ti ar ne?

Sy­kį bu­vau pa­kvies­tas skai­ty­ti pra­ne­ši­mą Tre­čio am­žiaus uni­ver­si­te­te apie bio­lo­gi­nės įvai­ro­vės ir žmo­gaus san­ty­kį. Prieš tai tu­rė­jau pa­reng­ti sa­vo pri­si­sta­ty­mą. Ja­me prie pa­rei­gų ir vi­so­kių veik­lų įra­šiau – nie­ka­da ne­pa­ra­šęs kny­gos. Ma­tyt, taip už­prog­ra­ma­vau sa­ve, kad kaž­ka­da rei­kės im­ti ir pa­da­ry­ti.

– O kaip į to­kį jū­sų su­ma­ny­mą rea­ga­vo žmo­na? Kaip be­bū­tų, iš­leis­ti kny­gą kai­nuo­ja.

– Pats esa­te že­mai­tis, gi­męs ir au­gęs Tel­šiuo­se. Ar ne­bu­vo min­ties ra­šy­ti že­mai­tiš­kai?

– Nors ir esu avan­tiū­ris­tas, bet su­pra­tau, kad to­kia avan­tiū­ra net ir man bū­tų per di­de­lė. Taip, esu že­mai­tis, ta­čiau tu­riu pri­pa­žin­ti, kad že­mai­čių ra­šy­ba man – neį­kan­da­ma. Ir nė­ra čia ko vai­din­ti, kad iš­ma­nau ją.

– Kny­gai įžan­gi­nį žo­dį pa­ra­šė jū­sų il­ga­me­tė po­li­ti­nė bend­ra­žy­gė, me­ro pa­ta­rė­ja Anas­ta­si­ja Bo­jog. Vien iš to ga­li­ma spė­ti, kad lei­di­nys – tik­rai ne apie gam­tą ar­ba ne vien tik apie ją.

– Pers­kai­čiu­si juod­raš­tį ma­no žmo­na pa­sa­kė – gauk tre­čią nuo­mo­nę, ta­da bus aiš­ku, ar ver­ta da­ry­ti ki­tą žings­nį. Krei­piau­si į Anas­ta­si­ją, pa­pra­šiau per­skai­ty­ti ke­lis sky­rius ir pa­sa­ky­ti są­ži­nin­gai, ar ver­ta leis­ti to­kią kny­gą ir ga­din­ti po­pie­rių. Jos reak­ci­ja ir ver­ti­ni­mas įdė­ti pa­čio­je kny­gos pra­džio­je.

– Jūs pa­ts apie spren­di­mą pa­si­trauk­ti iš po­li­ti­kos pra­ne­šė­te šių me­tų pra­džio­je. Bū­ta daug spė­lio­nių, kas lė­mė to­kį jū­sų žings­nį. Gal da­bar, kai jau praė­jo šiek tiek lai­ko, ga­li­te paat­vi­rau­ti apie tai?

– Tie­siog atė­jo lai­kas man pa­si­trauk­ti. No­rė­jau dar anks­čiau ženg­ti to­kį žings­nį, bet bu­vo tam tik­ri įsi­pa­rei­go­ji­mai ir rei­kė­jo juos įvyk­dy­ti. Kai kas klau­sė – ar su­si­py­kau su kuo nors? Tik­rai ne, jo­kių pyk­čių ar ne­su­ta­ri­mų ne­bu­vo. Nuo­mo­nių iš­si­sky­ri­mo bū­da­vo ir tai yra na­tū­ra­lu. Pra­dė­jau jaus­ti, kad ga­liu da­ry­ti vi­siš­kai ki­tus dar­bus ir po­li­ti­ka be ma­nęs ga­li bū­ti, o aš be po­li­ti­kos – juo la­biau.

– Ir taip ryž­tin­gai pa­dė­jot taš­ką?

– Ne­bu­vo tas taš­kas taip grei­tai pa­dė­tas. Ruo­šiau­si tam gal apie me­tus, rei­kė­jo ir su Ta­ry­bos na­rio man­da­tu at­si­svei­kin­ti. Pa­ju­tau, kad yra žmo­nių ku­rie, la­biau no­ri da­ry­ti po­li­ti­ką. Tai te­gul ir da­ro. Po ke­lių rin­ki­mi­nių tu­rų atė­jo su­vo­ki­mas, kad rei­kia da­ry­ti per­trauk. Ypač Sei­mo rin­ki­mų vien­man­da­tės ati­ma daug jė­gų ir lai­ko. Kas se­kė, ma­tė, kad pa­sku­ti­nė mū­sų rin­ki­mi­nė agi­ta­ci­ja bu­vo vi­sai ki­to­kia, no­rė­jo­si ne po­pu­lis­ti­nių šū­kių, bet gy­lio, vi­sai ki­to­kios kon­cep­ci­jos ir fi­lo­so­fi­jos. Ir be­veik pa­vy­ko tą įgy­ven­din­ti.

– Vis dėl­to tik­riau­siai te­be­se­ka­te, kas vyk­ta po­li­ti­nė­je vir­tu­vė­je?

– Se­ku di­džią­ją po­li­ti­ką, skai­tau nau­jie­nas, kar­tais iš­girs­tų ir tą, apie ką ne­ra­šo po­rta­lai ar­ba ne­pra­ne­ša­ma per ži­nias, nes iš­li­ko tam tik­ras pa­žįs­ta­mų ra­tas. Įb­ri­dęs į tą upę sau­sas ne­beišb­ri­si. Po­li­ti­ka vi­sam lai­kui pa­lie­ka tam tik­rą įspau­dą. Ir ei­ti prie bal­sa­dė­žės man da­bar yra ge­ro­kai leng­viau nei ki­tiems, ge­rai ma­tau, kur tik­ri da­ly­kai, o kur tik po­pu­liz­mas. Be­je, ma­no kny­go­je yra net at­ski­ras sky­rius „Ant bač­kos“ apie tas agi­ta­ci­nes ko­vas.

– Pats ne­bep­la­nuo­ja­te ant jos lip­ti?

– Tik­rai ne. Kol kas tu­riu ap­sčiai rei­ka­lų Že­mai­ti­jos na­cio­na­li­nia­me par­ke. Nors čia jau ant­ro­ji ma­no ka­den­ci­ja ei­na į pa­bai­gą, tu­riu dar dve­jus me­tus pra­dė­tiems dar­bams pa­baig­ti.

– Kas to­liau?

– Dar ne­ži­nau, atei­tis pa­ro­dys. Gal tap­siu me­dia­to­riu­mi. Bai­giau spe­cia­lius kur­sus ir jau da­bar pa­de­du kai ku­rioms or­ga­ni­za­ci­joms spręs­ti vi­di­nius gin­čus.

– Kas gi ta me­dia­ci­ja?

– Pa­gal­ba spren­džiant gin­čą. Mums įpras­ta ki­lus konf­lik­tui kreip­tis į teis­mą ir ten „muš­tis“ iki ga­lo. Bet teis­muo­se neieš­ko­ma konf­lik­to spren­di­mo, ten ieš­ko­ma kal­tų. Pats teis­mo vei­ki­mo bū­das pa­rem­tas kon­ku­ren­ci­ja, o me­dia­ci­ja ska­ti­na ne kon­ku­ruo­ti, bet ieš­ko­ti bend­rų taš­kų, ga­li­my­bės su­si­tar­ti ir ras­ti abiems pu­sėms nau­din­gą spren­di­mą. Emo­ciš­kai me­dia­to­riu­mi bū­ti yra su­dė­tin­ga, bet la­bai įdo­mu.

– Iš na­cio­na­li­nio par­ko ra­my­bės nė­rėt į pa­tį gin­čų sū­ku­rį.

– Iš prin­ci­po vis­kas, kas vyks­ta gin­čuo­se tarp žmo­nių, yra at­spin­dė­ta gam­to­je. Jei tik ati­džiau įsi­žiū­rė­tu­me į mus su­pan­čią gy­vą­ją ap­lin­ką, ten ras­tu­me vi­sus at­sa­ky­mus bei spren­di­mus.

– Ar gam­to­je ir­gi bū­na konf­lik­tų?

– Kiek­vie­ną mi­nu­tę. Vie­ną die­ną per pie­tus at­si­gu­lęs ant ak­mens ste­bė­jau dru­gius – gels­va­mar­gius sa­ty­rus ir bal­tu­kus. Tarp jų vy­ko peš­ty­nės dėl žie­do – ku­ris nu­tūps pir­mas ir gaus ne­kta­ro. Bu­vo be ga­lo įdo­mu ste­bė­ti, kaip jie iš­spren­dė konf­lik­tą.

– Esa­te ra­šęs, kad sten­gia­tės gy­ven­ti pa­gal gam­tos dės­nius, kie­me ne­pjau­na­te žo­lės, iki kol pri­noks­ta obuo­liai.

– So­de jau ke­lis me­tus iš ei­lės pa­lie­ku tam tik­rą ne­šie­nau­tą plo­tą ir ste­biu tiek žo­li­nės aug­me­ni­jos, tiek vabz­džių kai­tą. La­bai įdo­mūs da­ly­kai vyks­ta. Il­giau ne­pjau­nant žo­lės su­si­for­muo­ja ge­ro­kai įvai­res­nė pie­va, at­si­ran­da mig­li­nių au­ga­lų, pa­va­sa­rį žy­di kiš­kio aša­rė­lės, snie­guo­lės, daug ki­tų. Šie­nau­ja­mas area­las nuo ne­šie­nau­ja­mo net ke­lis kar­tus ski­ria­si pa­gal ten ap­tin­ka­mų vabz­džių rū­šių skai­čių. Aš tą sa­vo so­do da­lį ir au­ko­ju tai įvai­ro­vei. Aiš­ku, bū­na bė­da, kai pra­de­da ata­kuo­ti in­va­zi­niai šliu­žai. Kai jų at­si­ran­da per daug, ten­ka įsi­kiš­ti.

– Va­di­na­si, ir mies­te ga­li­ma su­kur­ti gam­tai drau­giš­kai kam­pe­lį?

– Ab­so­liu­čiai. Kie­me esa­me iš­si­ka­sę ne­di­de­lę pel­ku­tę, per me­tus ten „už­si­kū­rė“ vi­sa eko­sis­te­ma, at­si­ra­do ne­tgi sau­go­mų rū­šių, pa­vyz­džiui, nend­ria­du­sių, yra žir­ge­lių ar­ba laum­žir­gių, daug ki­to­kių vabz­džių.

Tu­riu pa­si­da­ręs ne­tgi in­ven­to­ri­za­ci­ją, mū­sų kie­me, 20 arų skly­pe, jau esu in­ven­to­ri­za­vęs be­veik 300 rū­šių au­ga­lų ir vabz­džių. Kol kas dar ne­pa­si­ry­žau skai­čiuo­ti už­klys­tan­čių paukš­čių, nes juos ko­ky­biš­kai nu­fo­tog­ra­fuo­ti ir įkel­ti į pro­gra­mė­lę yra rei­ka­lų.

– Kai be­bū­tų, jū­sų kie­me gy­vy­bės tik­riau­siai dau­giau nei pas kai­my­ną, nes jūs su­da­ro­te tam są­ly­gas.

– Ne­bū­ti­nai. Daž­nas tie­siog neatk­rei­pia dė­me­sio į tai, kas vyks­ta jo kie­me.

– Ki­ta jū­sų kny­ga ga­lė­tų bū­ti jū­sų kie­me kles­tin­čios gy­vy­bės ka­ta­lo­gas. Esu tik­ra, dar nie­kas to­kio nė­ra iš­lei­dęs.

– Gal­būt.

– Kai pa­ra­šė­te „Dil­gė­li­nu­ką“, ar bu­vo min­tis, kad ka­da nors im­si­tės ra­šy­ti ant­rą kny­gą?

– Aš ne­sa­kau, kad jau ne­siė­miau to (juo­kia­si – aut.). Prie sa­ty­ros žan­ro ko ge­ro ne­beg­rį­šiu, nes jis yra vie­na sun­kiau­sių ir ri­zi­kin­giau­sių. Taip pat, kaip ir ra­šant poe­zi­ją – ga­li bū­ti „fai­na“ ei­liuo­jant, bet tik tau vie­nam.

Jur­gi­tos NAG­LIE­NĖS nuo­tr.

– Ar jums svar­bus at­ga­li­nis ry­šys?

– Ra­šy­da­mas apie jį ne­gal­vo­jau, bet iš­lei­dęs kny­ge­lę vi­sų, ją per­skai­čiu­sių, pra­šau pa­si­da­lin­ti sa­vo nuo­mo­ne. Kaip ki­taip su­pra­siu, ar bu­vo ver­ta ga­din­ti po­pie­rių. Taip, ar­ti­mie­ji pa­lai­kė, ga­vau ir komp­li­men­tų, ir kri­ti­kos, bet sa­vo ap­lin­ko­je nie­ka­da neiš­gir­si ne­ša­liš­kos nuo­mo­nės. O jei koks žmo­gus iš ša­lies pa­sa­kys, kad kny­ga – „be ry­šio“, tai bus pa­ts ge­riau­sias at­si­lie­pi­mas.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Paramos suma – 14 400 Eur.