Naujausios
Mokytoja iš pašaukimo
M. Gedvilienės gimtinė – Šateikiai. Čia ji baigė vidurinę mokyklą, bandė stoti į Klaipėdos konservatoriją – į lietuvių kalbos ir režisūros specialybę, tačiau nepavyko. Tais pačiais metais išvyko mokytis į Telšius, į tuometę Kultūros mokyklą.
„Visą gyvenimą norėjau būti mokytoja. Ir buvau, tik ne ilgai – vieną mėnesį. Tiek laiko man teko pavaduoti mokytoją Papievių gyvenvietėje, kuomet ten dar buvo pradinė mokykla. Pati iki šiol neradau atsakymo, kodėl nepasirinkau toliau mokytojauti“, – pasakojo šateikiškė.
Vis tik nuo savo svajonės moteris toli nepabėgo. Visada svajojusi apie mokytojavimą, dabar, nors ir dirbdama kitą darbą, turi apsčiai galimybių tą daryti – bibliotekoje karts nuo karto veda įvairias pamokas mokiniams.
„Va kaip tik dabar turėsiu 5–6 klasių mokiniams pravesti informacinės literatūros pamoką, kad žinotų ir mokėtų, kaip susirasti reikiamą informaciją žodynuose, enciklopedijose ir kituose leidiniuose be interneto pagalbos. Vaikams šiuos dalykus mokėti yra svarbu“, – kalbėjo bibliotekininkė.
Nuo praėjusio kovo savo laiką ir pastangas M. Gedvilienė skiria ir ukrainiečiams vaikams, kurie gyvena Šateikiuose, moko juos lietuvių kalbos pradmenų.
„Nėra daug tų mokinukų ir mokomės daugiau žaidimo forma, per potyrius ir pažinimą bandome įsiminti spalvų, indų pavadinimus ar tiesiog kaip kepti blynus.“
Vaikystėje teko... apsivogti bibliotekoje
Būdama 11 metų šateikiškė turėjo juokingą nutikimą, kurio paaiškinti negali iki šiol.
„Atėjau į biblioteką su didžiule mamos rankine. Darbuotoja vos akimirkai kažkur nuėjo į šalį, nežinau, gal rankų nusiplauti, o aš tuo momentu tik šmukšt ir įsidėjau nuo stalo pačiupusi pirmą pasitaikiusią knygą į tą mamos rankinę. Net nežinau, kas man tuo metu šovė į galvą“, – juokėsi pašnekovė.
Sugrįžusi bibliotekininkė, lyg ką nujausdama, paprašė mergaitės parodyti, kokią rankinę ši atsinešė. Žvilgtelėjusi į vidų pamatė joje gulinčią knygą. Margarita iki šiol prisimena, kad tai buvusi Jono Mačiukevičiaus apysaka „Laikrodžiai nesustoja“.
Pričiuptai mergaičiukei teko raudonuoti iš gėdos, o bibliotekininkė Augustina neslėpė juoko, nors mergaitė sumojo pasiteisinti, kad atnešė grąžinti šią knygą. Bet ir tai negelbėjo – peržvelgusi skaitytojų sąrašus bibliotekininkė nerado Margaritos vardo. Teko vėl meluoti ir sakyti, kad knyga draugės ir atnešusi grąžinti vietoj jos.
Bibliotekininkė tik pasakė, kad turės vakare pati nueiti pas šiosios draugę ir viską išsiaiškinti. Grįžusi namo mergaitė visą vakarą prarymojo prie lango, laukdama, kada bibliotekininkė praeis pro šalį, bet taip ir nesulaukė.
„Nebeatsimenu, kaip ši istorija baigėsi. Bet tą knygą vis tik man teko perskaityti, nors ji visai net ne mano amžiui buvo. O gal tai buvo likimo ženklas, atvedęs mane į bibliotekininkės kelią?“ – svarstė moteris.
Kūryba liejasi per kraštus
Pirmoji biblioteka Šateikiuose dar 1954 metais buvo įkurdinta dvaro rūmuose, vėliau ne kartą keitė savo vietą, kurį laiką veikė mokykloje, o dabar yra po vienu stogu kartu su Šateikių seniūnija ir Kultūros centru. Čia pat ir darželis bei mokykla, tad visos įstaigos sugyvena tarsi viena didelė šeima, o ir vietos gyventojams patogu – viskas ranka pasiekiama.
Pati M. Gedvilienė Šateikių bibliotekoje pradėjo dirbti 2002 metų lapkričio 11-ąją, tad šiandien suėjo lygiai 20 metų, kaip ji sukasi tarp knygų lentynų, priima skaitytojus.
Bet vien tik šia veikla aktyvi moteris neapsiriboja. M. Gedvilienė – dar ir Šateikių kultūros centro renginių organizatorė, be to, aštuntus metus vadovauja Kultūros centro dramos kolektyvui „Truopnē“, režisuoja jo spektaklius.
„Labai mėgstu rašyti poeziją ar scenarijus. Žinoma, tik savo malonumui. Kas mane pažįsta, paprašo, kad sukurčiau kokių eilių gimtadieniui, sveikinimų, posmų išleistuvėms ar kitoms progoms. Rimuoti man yra vienas juokas“, – prisipažino M. Gedvilienė.
Bet ir tai – dar ne visi vietoje nenustygstančios šateikiškės užsiėmimai. Reikalui esant moteris įsijaučia ir į gidės vaidmenį, veda ekskursijas po Šateikių apylinkes iš įvairių Lietuvos miestų ir miestelių atvykusiems lankytojams. Ir džiaugiasi visada sulaukianti atgalinio ryšio – daug nuoširdžių padėkų. „Toks jau mano būdas, visada stengiuosi kiekvienam atvykusiam parodyti dėmesį, pavaišinti ar įteikti prisiminimo dovanėlę“, – pasakojo šateikiškė.
Geriausias poilsis – gamtoje
Paklausta, ar šeima namuose nepasigenda per dienas savo veiklose paskendusios mamos ir žmonos, moteris juokiasi, kad artimieji jau yra pripratę prie tokio jos būdo.
„Pastebiu, kad dukra yra visa į mane: jautri, kūrybiška, daug skaito knygų, kaip ir aš, vis klausia, kada galės ateiti pas mane į teatrą vaidinti. Sūnus irgi šiais metais nustebino, paprašęs parnešti kokių knygų paskaityti. Na, o vyras labiau mėgsta ne skaityti, o rinkti iš knygų ar televizijos citatas ir pritaikyti jas mūsų kasdieniame gyvenime.“
Kalbėdama apie laisvą laiką sau, M. Gedvilienė prasitaria, kad nuo visų veiklų ir reikalų kartais pabėga... į mišką. Tik štai dabar nebeturi pagrindinės savo pakeleivės – draugės Ramutės, kuri trumpam išvyko į užsienį. Su ja sąžiningai kiekvieną vakarą, kai dar jie šviesūs buvo, traukdavo pasivaikščioti.
„Bet kai ateis pavasaris ir reikės taisyti figūrą po žiemos, aš vėl būtinai vaikštinėsiu po girią“, – pažadėjo M. Gedvilienė.
Ar esi dovanų gavęs eilėraštį?
Kad ir kaip užimta būtų, moteris stengiasi rasti nors trupinėlį laiko ir knygoms, mat į biblioteką užėję skaitytojai neretai prašo parekomenduoti kokią įdomesnę knygą. M. Gedvilienė prisipažino mėgstanti skaityti įvairias autobiografijas arba knygas apie tremties laikotarpį. O štai fantastikos žanras jai visiškai ne prie širdies – iš visų fantastinių romanų tik Vytauto Ažušilio „Roneta“ įtraukė ir sužavėjo.
Visai kas kita – poezija, kurios posmus ir pati eiliuojanti su dideliu malonumu. O retkarčiais savo eiles dar ir dovanojanti. Skamba įdomiai?
„Prieinu prie žmogaus ir klausiu – kada paskutinį kartą gavai dovanų eilėraštį? Dažnas atsako tokios dovanos apskritai niekada nėra gavęs, todėl skubu jam ką nors padeklamuoti“, – kalbėjo išradinga moteris.