Naujausios
Karas pakeitė gyvenimą
Hana su vyru 2018 metais, dar nenujausdami karo grėsmės, atvyko dirbti į „Vičiūnus“ Plungėje. Lietuvoje jai patiko klimatas, džiaugėsi atsikračiusi peršalimo ligų, kurios kamuodavo gimtinėje, bet kasmet per atostogas skubėdavo į Ukrainą pas artimuosius.
Ten svečiavosi ir prieš prasidedant rusų invazijai, šventė su šeima Naujų metų sutikimą. Mama tada prasitarė, kad gali būti karas. „Mes abu su vyru tai garsiai neigėme, netikėjome, kad tai įmanoma XXI amžiuje, kai žmonės tokie civilizuoti. Bet vos tik grįžom į Lietuvą, į darbus, vasario 24-ąją ir prasidėjo karas.“
Kovą Hanos vyras ėmė ruoštis į gimtinę ginti jos laisvės, o moteris niekaip negalėjo su tuo susitaikyti: ji nebegalėjo valgyti, miegoti, prasidėjo depresija. Juk visą gyvenimą, daugiau kaip 20 metų, ėjo su juo koja kojon, visada – šalia, o čia išsiskyrimas, kuris neaišku, kaip baigsis, gal net mirtimi. Abu tai suprato, tik moteriai sunkiau buvo susitaikyti.
Tą periodą išgyventi padėjo mama, taip pat – bendradarbės lietuvės, ragindavusios pavalgyti, nes matė, kad Hana tiesiog akyse nyksta (moteris tada neteko 15-os kilogramų svorio). Ištekėjo jaunutė, vos devyniolikos, ir džiaugėsi su vyru visad labai gerai sutarianti, tik dabar bendravimas kitoks, per nuotolį – vieną kartą per mėnesį internetu pasimato, pasikalba. O kai vyras išvyko prasidėjus karui, gyvai jį pirmą sykį išvydo tik po metų. Nebegalėjo gyventi neapkabinusi, neįsitikinusi, kad jis gyvas ir sveikas, todėl susiruošė į karo krečiamą Ukrainą.
Dėkingi Plungės merui ir fondams
Pakvietusi į tvarkingą butą Prūsaliuose, kurį skyrė darbdaviai, Hana daugiausiai kalbėjo apie savo užsidegimą nuveikti kažką gero tų žmonių labui, kurie tiki Ukrainos pergale ir savo gerais darbais prisideda prie jos.
Dėkingumu tiesiog trykštanti moteris pasakojo, kad lietuviai buvo pirmieji, padėję ukrainiečiams be jokių kalbų, valdžios nutarimų ar skelbimosi socialiniuose tinkluose. Hana negailėjo gražių žodžių Plungės rajono merui Audriui Klišoniui, padėjusiam gauti krovininę mašiną ir pristatyti ją kariaujantiems jos vyrui Vladimirui ir jo bendražygiams.
„Tai buvo šių metų kovo mėnesį, bet apie tai niekas niekur nerašė. Kaip padėką merui parvežėme vėliavą su kariaujančių mūsų vaikinukų parašais. Dar esu dėkinga Ukrainoje, Vinicoje, veikiančiam fondui „Socialinė perspektyva“, kuris susisiekė su Lietuvoje veikiančiu fondu „Saugus prieglobstis LT“, vadovaujamu Olivijos Anaškinaitės. Per pusantro mėnesio jų iniciatyva surinktos lėšos pirkti pikapui ir mikroautobusui, o dabar renkame lėšas išgyvenimo rinkiniams likusiesiems be namų, taip pat kareiviams. Juk susirašom su vyru, žinau, kad daug ko trūksta,“ – greitakalbe susijaudinusi bėrė Hana.
Su O. Anaškinaite ukrainietė bendradarbiauja nuo pat karo pradžios. Jaunos kaunietės iniciatyva vienoje Kauno galerijoje-kavinėje (Nemuno g. 45) galima rasti staliuką su įvairiais dirbiniais, papuoštais ukrainietiška atributika.
„Kas juos perka, padeda Ukrainai laimėti: kiekvienas centas, grivina, euras priartina mūsų pergalę“, – tiki Hana. Ji pati prisideda siuvinėdama karoliukais paveikslus. Vieną jų, ikoną pavadinimu „Malda už Ukrainą“, pardavus aukcione feisbuke labai greitai buvo surinkta tiek pinigų, kad užteko nupirkti net mašiną. Bet neatsirado, kas pasiimtų paveikslą, taip jis liko pas autorę. Bet Hana jį atidavė Olivijai, nes ši, ukrainietės žodžiais, šventas žmogus.
Hana prisimena, kaip siuvinėdama paveikslą meldėsi. „Visą širdį atidaviau ir jau bebaigiant siuvinėti paskambino vyras ir pasakė – Chersonas mūsų! Neapsakomai džiaugiausi... Kai siuvinėju, tai kiekvienas prisiūtas karoliukas kaip atgautas Ukrainos žemės plotelis. Gal tai kvailai skamba, bet man taip norisi tikėti.“
Už žmogiškumą ir atsidavimą Hana dėkinga vairuotojui Martynui, kuris visai nekalba rusiškai, bet drąsiai lekia į karštus taškus Ukrainoje kartu su jaunąja fondo vadove, veža humanitarinę pagalbą, nepaisydamas net apšaudymų. Labai džiaugėsi kariai, kai šie nuvežė (įkėlę į krovininę mašiną, kad priešas nepastebėtų) sužeistiesiems išvežti skirtą mašiną, žvalgybinių dronų, kitų reikalingų daiktų.
„Siuvinėti pradėjau, kad neišprotėčiau. Dirbant lengviau iškęsti gyvenimą be mylimiausiųjų, – sako Hana. – Juk ne tik mano vyras kariauja, bet ir sesers vyras bei žentas, taip pat geriausi šeimos draugai. Mūsų pačių žento vyras neleido kariauti dėl jauno amžiaus, nes šis dar nemoka nė šautuvo laikyti. Daug žuvo tokių jaunuolių karo pradžioj, dabar kariaujama apgalvotai, su mažesniais nuostoliais.“
Gimusi būti laisva
Hanos ranką puošia tatuiruotė. „Norėjau kažką nuo mylimojo visad turėti su savimi, tai vyras ant popieriaus skiautės ukrainietiškai užrašė „Gimusi būti laisva“. Tatuiruotojas identiškai jo raštą atkartojo ant rankos...“
Moteris pasakojo, kad visos ukrainietės išgyvena dėl kariaujančių vyrų, renka pinigus, kad tik jie galėtų kovoti nesirūpindami buitimi ir paliktomis šeimomis. Karas pakeitė prioritetus.
„Anksčiau siekėme gyventi kuo turtingiau, o dabar visi pinigai vertingi tik tiek, kiek gali padėti ginti mūsų laisvę. Nieko nebereikia, gyvenam šia diena – jei visi gyvi, tai ir puiku“, – dėstė moteris.
Ji atskleidė, kad yra kilusi iš pietų Ukrainos, kur mokyklose buvo kalbama tik rusiškai, todėl jų šnekamoji kalba buvo kažkokia maišyta, o dabar mokosi bendrauti tik ukrainietiškai. O žemaičių ir ukrainiečių kalba, pasirodo, turi bendrų žodžių, pavyzdžiui, suknia, dėkui, net drobynos (kopėčios) reiškia tą patį.
„Ukrainietišką kalbą supranta bendradarbiai lietuviai, lenkai ir baltarusiai, o rusai – ne, vadinasi, mes artimesni kitoms tautoms, nors daug kas kalba, kad mes pusiau rusai“, – tokiu tapatinimu su rusais piktinosi moteris.
Daug įvairių temų palietėme su Hana prie puodelio arbatos. Moteris prisipažino, kad iki skausmo pasiilgo visų giminaičių, likusių ten, Ukrainoje. Jos širdis tiesiog veržiasi į tėvynę.
„Tik kai kažką prarandi imi vertinti. Po ilgo laiko nuvykus į tėvynę atrodė, kad ir maistas geresnio skonio, ir oras kažkoks lengvesnis. Ištversim, svarbu, kad karas baigtųsi ir grįžtų mūsų vyrai, merginos. Meldžiu to kasdien.“
Nesunku suprasti ir pajusti jos gėlą, Hana išgyvena dėl kiekvienos šiame baisiame kare išprievartautos mergaitės, dėl kiekvieno žuvusio kareivio ar senuko. Ši moteris pasiryžusi viskam, kad tik jos šalis būtų laisva. Smulkutė, bet tokios stiprios dvasios. Ukrainiečiai turi nugalėti, tai nebesvarstoma, tuo neabejojama. Jeigu ir jūs norite prisidėti ir padėti prie labdaringos veiklos, kuriai Hana skiria tiek daug širdies ir savo laiko, galite paaukoti labdaros ir paramos fondui SAFEHAVEN, banko sąskaitos Nr. LT347300010171501943.