Ko jie ten važiavo?!

Dai­vos SRĖBA­LIŪTĖS nuo­trau­ka
Rie­ta­viš­kis Ze­no­nas sa­ko su­si­taikęs dėl pra­ras­tos ko­jos. Be­bai­gian­tis pri­si­tai­ky­ti ir prie ki­to­kio gy­ve­ni­mo. Vis tik li­go­ninė­je su­tik­to žmo­gaus klau­si­mas „O ko jūs ten va­žia­vo­te?“ už­ga­vo širdį. Tar­si ta­da galė­jai rink­tis, va­žiuo­ti ar ne
Pir­ma­dienį, ba­land­žio 26 dieną, su­kaks 35 me­tai nuo Čer­no­by­lio ato­minės elekt­rinės ava­ri­jos – pir­mo­sios pa­sau­ly­je, įver­tin­tos aukš­čiau­siu 7-ių balų pa­vo­jin­gu­mo ro­dik­liu (ant­ro­ji pa­gal tarp­tau­tinę bran­duo­li­nių ava­rijų skalę INES – 2011 me­tais įvy­ku­si Ja­po­ni­jo­je, Fu­ku­ši­mo­je, taip pat įver­tin­ta 7 ba­lais).
1986 m. įvy­ku­sios Čer­no­by­lio ato­minės elekt­rinės IV blo­ko ava­ri­jos pa­da­ri­niams lik­vi­duo­ti bu­vo pa­šauk­ta tūkstan­čiai vyrų, tarp jų – ir apie pust­re­čio šim­to vyrų iš tuo­me­ti­nio Plungės ra­jo­no (da­bar – Plungės ir Rie­ta­vo sa­vi­val­dy­bių). Iš mi­si­jos grįžu­sių žmo­nių li­ki­mai su­si­klostė įvai­riai. Ne­ma­ža jų da­lis jau baigė sa­vo že­mišką ke­lionę, kai ku­rie, neištvėrę psi­cho­lo­gi­nių ar svei­ka­tos pro­blemų, net pa­kėlė ranką prie­š sa­ve. Ki­ti at­ra­do būdų, kaip pa­mirš­ti ma­ty­tus vaiz­dus ir iš­gy­ve­ni­mus. Galų ga­le ir mes juos, lik­vi­da­to­rius, pa­mir­šo­me. O jie gy­ve­na ty­liai, su sa­vo kan­čio­mis, koš­ma­rais ir sun­kiais pri­si­mi­ni­mais, at­likę pa­reigą, ku­ri ne vie­nam kai­na­vo gy­ve­ni­mo džiaugsmą ir svei­katą.
Vie­nas jų – Rie­ta­ve gy­ve­nan­tis 74-erių Ze­no­nas Moc­kus – su­ti­ko pri­si­min­ti ir pa­pa­sa­ko­ti Čer­no­by­ly­je pa­tir­tus iš­gy­ve­ni­mus.

Kai ap­lan­ky­ti sa­vo na­mus tam­pa iššū­kiu

Ze­no­nas man už­leid­žia ne­di­duką, tar­si mo­kyk­li­nio suo­lo stalą, o pa­ts su sa­vo „vi­su­rei­ge“ kėde pa­si­trau­kia to­liau, ne­ty­čia „iš­bu­din­da­mas“ prie sie­nos snaud­žiantį kom­piu­terį. Jo ek­ra­nas nu­švin­ta nuo­trau­ko­mis iš Bal­ti­jos pa­jūrio. Rie­ta­viš­kis daž­nai lan­ko­si Šven­to­jo­je, kur įsi­gi­jo bu­tuką. To­kių vieš­na­gių pa­jūry­je me­tu mėgstan­tis fo­tog­ra­fuo­ti. Sau, ne pa­ro­doms.
Kitą dalį lai­ko pra­leid­žia Rie­ta­ve, ma­ža­me jau­kia­me na­me­ly­je ne­to­li baž­ny­čios, su ke­liais arais žemės, kur anks­čiau, kaip ir dau­ge­lis mūsų, au­gi­no dar­žo­vių. Tik prie­š ke­letą metų te­ko tam pa­sa­ky­ti su­diev. Kaip ir sa­vo bu­tui gra­žiai re­no­vuo­ta­me ne­to­lie­se esan­čia­me ke­tu­raukš­ty­je. At­nau­ji­no jį gra­žiai, tik kas pa­gal­vos, kad dau­gia­bu­čiuo­se gy­ve­na ne vien jau­ni ir svei­ki, kad lif­tas būtų toks rei­ka­lin­gas ir pa­to­gus da­ly­kas...
Da­bar Ze­no­nui pa­to­giau gy­ven­ti čia, ma­žo­je tro­belė­je, kur rei­kia mo­ky­tis daug ką da­ry­ti ki­taip, su­si­tai­ky­ti bei pri­si­tai­ky­ti. Be iš­lygų te­ko priim­ti li­ki­mo smūgį – kairės ko­jos am­pu­ta­ciją. Sun­ku ir skau­du, bet to­kia rea­lybė. Ar tai tik­rai Čer­no­by­lio „do­va­na“, sun­ku pa­sa­ky­ti. Ap­žiūrėję jo tins­tan­čią ir skau­dan­čią koją, gy­dy­to­jai dar mėgi­no gelbė­ti ją ope­ruo­da­mi ve­nas. Vieną, kitą kartą... De­ja. Ze­no­nas pa­lin­guo­ja galvą, kad jie vi­si, čer­no­by­lie­čiai, be dantų, skau­dan­čiais sąna­riais, kamuo­ja­mi lėti­nių ligų, ne vie­nas – am­pu­tuo­ta ko­ja ar abiem.
Ką pa­da­ry­si, ten­ka su­si­tai­ky­ti su vis­kuo, ką siun­čia gy­ve­ni­mas. Vis tik širdį už­ga­vo Ze­no­no li­go­ninė­je su­tik­to žmo­gaus klau­si­mas: „O ko jūs ten va­žia­vo­te?“ Tar­si ta­da galė­jai rink­tis, va­žiuo­ti ar ne. O kas būtų, jei vi­si Uk­rai­non tąsyk siųs­ti vy­rai būtų ne­pak­lusę – kas būtų iš­valęs ir su­tvarkęs ra­dia­ci­ja be­si­spjau­dan­čios be­sti­jos gūžtą?

Kai dar ne­bu­vo Čer­no­by­lio

O fo­tog­ra­fi­ja, kaip ir is­to­ri­jos mo­ky­to­jo pro­fe­si­ja, į ša­tei­kiš­kio vai­ki­no gy­ve­nimą at­ėjo anks­ti. Dar mo­kyk­los lai­kais Sa­lantų ra­jo­ne (ku­rio ne­bėra) jis net dir­bo ra­jo­ni­nio laik­raš­čio jau­nuo­ju fo­to­ko­res­pon­den­tu – „Sta­li­no že­mei“ re­dak­ci­jos duo­tu „Ze­nit“ fo­toa­pa­ra­tu pyš­ki­no nuo­trau­kas iš kolū­kių gy­ve­ni­mo. Už­mo­kes­čio te­bu­vo sal­dai­niams, bet už­tat įdo­mu. Vis dėlto žur­na­lis­ti­ka ne­pat­raukė, bet po­mėgis fo­tog­ra­fuo­ti li­ko.
Baigęs mo­kyklą, dar aš­tuo­nio­li­kos ne­su­laukęs jau mo­ky­to­ja­vo La­bard­žiuo­se, pa­skui Plungė­je.
Bu­vu­sios mo­kyk­los di­rek­to­rius ir gi­mi­nai­tis paa­ki­no stu­di­juo­ti is­to­riją. Taip Ze­no­nas at­si­ra­do tuo­me­ti­nia­me Vil­niaus pe­da­go­gi­nia­me ins­ti­tu­te. Po stu­dijų dir­bo tai vie­no­je, tai ki­to­je Plungės ra­jo­no mo­kyk­lo­je – vald­žia siun­tinė­jo, kur norė­jo, at­ly­gi­ni­mas bu­vo ne­di­de­lis.
Pa­si­tai­kius pro­gai Ze­no­nas pra­dėjo dirb­ti Plungės ra­jo­no kom­jau­ni­mo ant­ruo­ju sek­re­to­riu­mi. Neil­gai. Tuo­met vi­sus svei­kus vy­rus iki 27 metų šauk­da­vo tar­nau­ti ar­mi­jo­je. Neiš­si­su­ko ir jis. Grįžęs iš tar­ny­bos įsikūrė Rie­ta­ve, pra­dėjo dirb­ti tuo­me­ti­nia­me Rie­ta­vo tech­ni­ku­me ka­ri­nio pa­ren­gi­mo va­do­vu.
Pa­gal tuo me­tu ga­lio­ju­sią tvarką jau tar­na­vu­sius vy­rus ka­ri­niai ko­mi­sa­ria­tai daž­nai vėl šauk­da­vo va­di­na­miems ap­mo­ky­mams. 1987 m. šau­ki­mo su­laukė ir Ze­no­nas. Iš Plungės ka­ri­nio ko­mi­sa­ria­to iš­vežė į Gargž­dus. Ten pa­tik­ri­no svei­katą, pa­ma­ta­vo krau­jospūdį, pa­klausė šir­dies. Tuo me­di­ci­ninė ap­žiū­ra ir baigė­si. Su­rink­ti vy­rai gal­vo­jo, kad pra­si­dėjo ei­li­niai mo­ky­mai.
Kai ku­rie pa­gud­ra­vo – pri­si­gėrė iki žemės grai­by­mo. To­kius gir­tuok­lius ta­da išb­ro­ka­vo ir pa­li­ko „gaubt­vach­to­je.“ Ki­tus iš­vežė į Lat­viją, Ada­ži miestą. Vy­rai vis dar ne­ži­no­jo ir ne­sup­ra­to, kur ke­liaus. Tik kai su­so­di­no į ka­rinį trans­por­tinį lėktuvą, šir­dy­je knioš­telė­jo – ve­ža į Čer­no­bylį...
Po po­ros va­landų skryd­žio jie at­si­dūrė Na­rod­nič mies­te­ly­je. Jis, esan­tis už 50 ki­lo­metrų nuo Čer­no­by­lio, lai­ky­tas esan­tis ne­kenks­min­go­je zo­no­je. Pa­vo­jin­ga zo­na lai­ky­ta 30 km spin­du­liu apie elekt­rinę esan­ti te­ri­to­ri­ja.

Be­rais įver­tin­tas gy­ve­ni­mas

Ta­da ir pra­si­dėjo „gy­ve­ni­mas“. Čia jis bu­vo ma­tuo­ja­mas be­rais – ap­švi­tos do­ze. Vals­ty­binės ato­minės ener­ge­ti­kos sau­gos ins­pek­ci­jos pa­tvir­tin­tu api­brėži­mu su­ger­to­ji dozė yra su­ger­to­sios jonizuojančiosios spinduliuotės kie­kis, ten­kan­tis masės vie­ne­tui. Su­ger­to­sios dozės ma­to vie­ne­tas yra grėjus (Gy). Vie­nas grėjus yra ly­gus džiau­liui, ten­kan­čiam ki­log­ra­mui kūno au­di­nių. Ne­sis­te­mi­nis vie­ne­tas – be­ras. Vie­nas be­ras ly­gus 0,01 grėjaus.
Kiek­vie­nas norė­jo grei­čiau su­rink­ti sa­vo „dozę“ ir îšva­žiuo­ti na­mo. Pa­vo­jin­ga ri­ba ta­da bu­vo lai­ko­ma 10 berų. Ze­no­nas ga­vo 9,2. Tuos be­rus su­rink­ti ne­bu­vo leng­va: visą pa­mainą dir­bus, už­ra­šy­da­vo vos ke­lis nuo­šim­čius, ir tai ne­tiks­liai. Kas ki­ta, jei pa­tek­da­vai į pa­čią pa­vo­jin­giau­sią zoną, ta­da tų berų pri­si­kaup­da­vo la­bai grei­tai. Todėl vi­si norė­jo pa­tek­ti dar­buo­tis į pa­čią elekt­rinę.
Kiek­vie­nas at­va­žiavęs per­si­rgda­vo ra­dia­ci­ne li­ga – suim­da­vo ko­su­lys, žmonės im­da­vo skrep­liuo­ti, at­si­ras­da­vo bend­ras silp­nu­mas, kai ku­rie karš­čiuo­da­vo, tek­da­vo gul­dy­ti į li­go­ninę. Pas­kui, po ge­ros sa­vaitės, praei­da­vo. Ma­tyt, or­ga­niz­mas pri­si­tai­ky­da­vo prie ra­dia­ci­nio fo­no.
Ze­no­nas – at­sar­gos ka­pi­to­nas, tad ir Čer­no­by­ly­je ėjo ka­ri­nin­ko pa­rei­gas, bu­vo kuo­pos, ku­rio­je turė­jo 30 žmo­nių, va­do pa­va­duo­to­jas. Kas­die­nis gy­ve­ni­mas  čia or­ga­ni­zuo­tas kaip tik­ro­je tar­ny­bo­je. Vie­ta, kur bu­vo įkur­din­tas lik­vi­da­to­rių cent­ras, bu­vo gal Rie­ta­vo dyd­žio. Ei­li­niai gy­ve­no pa­la­pinė­se, po 10 žmo­nių vie­no­je. Ka­ri­nin­kai – ka­rei­vinė­se, va­di­na­ma­ja­me „vieš­bu­ty­je“ po tris vie­na­me kam­ba­ry­je.

Lais­vo lai­ko – tik laiš­kams

Ry­te kel­da­vo 6 va­landą, ta­da – ry­tinė mankš­ta, ap­si­tvar­ky­mas. Lo­vas reikė­da­vo pa­si­klo­ti taip kruopš­čiai, kad ap­klo­to kraš­tas būtų lyg nu­pjau­tas. Ri­kiuotė, po to 8-tą va­landą – su dai­na į val­gyklą. Šio­ji bu­vo did­žiulė, ar­kinė. Be­je, virė­jai jo­je taip pat bu­vo pa­šauk­ti prie­vo­li­nin­kai. Rie­ta­viš­kis Ed­mun­das Čes­naus­kas, vėliau tapęs Rie­ta­vo čer­no­by­lie­čius vie­ni­jan­čios or­ga­ni­za­ci­jos pir­mi­nin­ku, plu­šo ten visą pus­metį
Po pus­ry­čių vy­rai su dai­na žy­giuo­da­vo at­gal į sa­vo te­ri­to­riją, išk­lau­sy­da­vo kiek­vie­nos die­nos įsa­ky­mus, ku­rie atei­da­vo iš šta­bo. Ta­da paaiškė­da­vo, kur ir kiek siųs­ti ka­rei­vių. Vež­da­vo į elekt­rinę, apie 30 ki­lo­metrų į vieną pusę, pa­skui at­gal. Vai­ruo­to­jai daž­nai pa­šiep­da­vo nau­jo­kus, ku­rie, lai­ky­da­mie­si inst­ruk­cijų, dėvėjo kau­kes. Juok­da­vo­si, kad sa­vaitę pa­buvę, trenks kau­kes į šalį. Ir iš­ties – vėliau nie­kas jų nė ne­pri­si­min­da­vo.
Čer­no­by­lio elekt­rinė – la­bai di­delė, ko­ri­do­rių ko­ri­do­riai, leng­vai galė­jai pa­si­klys­ti. Tie­sa, ka­ri­nin­kai turė­jo pla­nus, kaip sta­ti­ny­je orien­tuo­tis. Ze­no­nas iki šiol pri­si­me­na vi­so­je elekt­rinė­je tvy­ro­jusį spe­ci­finį kvapą, gal de­zin­fe­kantų...
At­va­žia­vu­siųjų čia jau lauk­da­vo va­di­na­mi pirk­liai, ku­rie pa­siim­da­vo po vieną, du ar ke­lis žmo­nes ir jiems nu­ro­dy­da­vo dar­bus. Nie­ka­da ne­ži­no­jai, kur pa­kliū­si ir ką gau­si. Kai ku­rie tų darbų bu­vo to­kie pa­vo­jin­gi, kad leis­da­vo dirb­ti tik po­rą tre­jetą mi­nu­čių. Daž­niau­siai tai būda­vo ko­kių nors pa­talpų va­ly­mas. Įėjai, pa­šla­vei šluo­te­le ir grei­tai bėk lauk.
Dar­bui vy­rai turė­jo spe­cia­lius dra­bu­žius, kau­kes. Po dar­bo reikė­jo de­zin­fe­kuo­tis ir nu­kenks­min­ti ap­rangą. Grįžtant iš elekt­rinės 30-ies ki­lo­metrų zo­no­je van­de­niu plau­da­vo ma­ši­nas, ir ka­rei­vius nu­lie­da­vo. Būda­vo, bren­da per van­denį su ka­žin ko­kiu nu­kenks­min­to­ju iki pusės ker­zi­nių batų aulų. Pas­kui ap­rangą nu­švei­čia še­pe­čiais. „Van­duo, van­duo, vi­sur van­duo“, – at­si­dūsta pri­si­min­da­mas Ze­no­nas.
Ta­da pa­tik­rin­da­vo do­za­to­riais ir leis­da­vo va­žiuo­ti į sto­vyklą. Grįžus pir­miau­sia – į pirtį. Pri­va­lo­mai kas­dien keis­da­vo apa­ti­nius, tik dra­bu­žiai lik­da­vo tie pa­tys ki­tai die­nai – su­džiau­ti to­se pa­čio­se pa­tal­po­se, kur ka­rei­viai ir gy­ven­da­vo.
Lik­vi­da­to­riai dirb­da­vo tik pusę die­nos. Grįžę į sto­vyklą ir nu­si­prausę, pie­tau­da­vo. Mais­tas bu­vo gan so­tus. Ką pa­me­na Ze­no­nas – ant sta­lo ne­sto­ko­da­vo svies­to.
Pa­pie­tavę vi­si turė­jo ei­ti į Le­ni­no kam­barį, kur galė­jo pa­si­klau­sy­ti ra­dio ži­nių, stu­di­juo­ti ka­ri­nius sta­tu­tus, pa­skai­ty­ti knygą. Ka­ri­nin­kai skai­ty­da­vo po­li­ti­nes pa­skai­tas. Te­ko ir Ze­no­nui ši­ta pa­rei­ga. Lais­vo lai­ko – apie pu­sant­ros va­lan­dos, pa­ra­šy­ti laiš­kams. Te­le­fo­nas būda­vo tik šta­be.
Sa­vait­ga­liais ro­dy­da­vo kiną, at­va­žiuo­da­vo kon­cer­tuo­ti est­ra­dos žvaigždės, kar­tais kon­cer­tus su­reng­da­vo pa­tys ka­rei­viai.

Net ke­lius plau­da­vo

Be­je, kal­bos, esą ka­rei­viams duo­da­vo iš­ger­ti, yra gry­nas pra­ma­nas. Pa­sak Ze­no­no, bent jau tuo me­tu drausmė bu­vo la­bai griež­ta – jo­kių stik­le­lių, jo­kio išgė­rinė­ji­mo. Kas de­šimt ki­lo­metrų tik­rin­da­vo, net su šu­ni­mis ap­žiūrė­da­vo, kad ne­įsi­vežtų ko­kių svai­galų. Nu­si­kal­tu­sius baus­da­vo. Ži­no­ma, kai ku­rie ka­ri­nin­kai vis tik per­gud­rau­da­vo sar­gybą ir koks bu­te­liu­kas pra­smuk­da­vo į sto­vyklą, bet tik tiek.
Sa­ve vy­rai va­di­no par­ti­za­nais. Sto­vyk­lo­je, ku­rio­je vie­nu me­tu gy­ven­da­vo apie 5 tūkst. žmo­nių, bu­vo at­ski­ri Pa­bal­ti­jo apy­gar­dos pul­kai. Jo­se apie 70 pro­c. – lie­tu­viai, li­ku­sie­ji – es­tai ir lat­viai. Tuo­jau už tvo­ros bu­vo ki­to kraš­to – Kau­ka­zo ša­lių – žmonės.
Į elekt­rinę vež­da­vo ne kas­dien. Ki­to­mis die­no­mis te­ko dirb­ti ap­lin­ki­nių kolū­kių lau­kuo­se ir pa­dėti nuim­ti der­lių. Ze­no­nui įstri­go, kad vie­ti­niai žmonės di­de­liu drau­giš­ku­mu ne­pa­si­žymė­jo, gailė­jo ir stik­linės van­dens. Būda­vo, at­va­žiuo­ja koks kolū­kio va­do­vas, trum­pai su­ko­man­duo­ja, ką pa­da­ry­ti, ap­si­su­ka ir dings­ta.
Kitą kartą dir­bo mies­te­liuo­se, kur tek­da­vo plau­ti ke­lius, nu­kenks­min­ti. Ar­ba siun­čia plėšti stogų. Mat 30-ies ki­lo­metrų zo­no­je ne­li­ko nie­ko gy­vo. Tuš­ti na­mai, tuš­ti lau­kai – sto­vi kom­bai­nas kaip eks­po­na­tas pa­ro­do­je. Tuš­ti nu­svilę miš­kai, jo­kių žvėrių, paukš­čių. Nuplėš­tus namų sto­gus vežė už­kas­ti. Vie­nas rie­ta­viš­kis dir­bo ka­pi­ny­ne. Jis pa­sa­ko­jo, kad iš­kas­da­vo did­žiu­les duo­bes, į jas su­vers­da­vo at­vežtą ra­dioak­tyvų laužą ir už­vers­da­vo.
Ze­no­no pa­sa­ko­ja­ma is­to­ri­ja tik dar kartą pa­tvir­ti­na seną tiesą, kad il­gai­niui žmo­gus pri­pran­ta prie vis­ko, pra­de­da ne­be­si­sau­go­ti ir ne­gal­vo­ti apie pa­vojų. Bai­siai knietė­jo pa­ma­ty­ti pa­čią spro­gi­mo vietą, tad už­si­ka­ba­ro­jo ten, kur ne­bu­vo ga­li­ma – ant sto­go.
Štai va­žiuo­ji, o so­dai links­ta nuo su­no­ku­sių sul­tingų obuo­lių. Na ir kas, kad obe­lys va­di­na­mo­je kenks­min­go­je zo­no­je – pri­si­ski­ni obuo­lių, nu­si­lu­pi ir – bur­non. O jau kiek grybų dar ne­nu­de­gu­siuo­se miš­kuo­se…
Ar­ba atei­na prie sto­vyk­los vartų vie­ti­niai, at­ne­ša arbūzų. Val­gai, nors ir ne­ži­nai, nei iš kur, nei ko­kie.
O kur dar 30-ies ki­lo­metrų zo­no­je pri­vers­ti­nai eva­kuotų gy­ven­tojų tuš­ti na­mai, pil­ni daiktų. Žiūrėk, at­va­žia­vo pas kokį lik­vi­da­to­rių lan­ky­to­jai iš gim­tos ša­lies, jau ir tem­pia­si na­mo vieną ar kitą daiktą, pa­puo­šalą. Re­tas ku­ris įkliū­da­vo – Ka­ri­nis tri­bu­no­las už va­gys­tes iš ap­leistų namų teisė tik pen­kis ka­rei­vius.

Na­mai na­mu­čiai

Su­rinkęs sa­vo berų dozę, Ze­no­nas pa­ga­liau galė­jo grįžti na­mo. Šei­ma pa­si­ti­ko jį kaip did­vyrį. Tie­sa, kai nu­ėjo į darbą, jį pa­va­davęs bend­ra­dar­bis nėrė lauk, mat ka­bi­ne­te buvęs do­zi­met­ras ėmė spieg­te spieg­ti. Kaip vėliau paaiškė­jo, dėl to „kal­tas“ bu­vo ran­ki­nis Ze­no­no laik­ro­dis. Ne­ži­no­da­mas, ką da­ry­ti, grįžęs na­mo jis de­gi­no ir dra­bu­žius, ir tą laik­rodį. Ar ge­rai darė, ir pa­ts ne­ži­no. Juk nie­kas ne­paaiš­ki­no, kaip tei­sin­gai viską nu­kenks­min­ti.
Vel­niai ne­matė tų rūbų – jų ga­li­ma įsi­gy­ti naujų. Grįžu­siems iš Čer­no­by­lio vald­žia su­mokė­jo ne tik už tar­ny­bos laiką, bet ir pa­pil­do­mai davė po 500 rub­lių. Čer­no­by­lie­čiai ne­mo­ka­mai va­žia­vo au­to­bu­sais, kas pus­metį tik­ri­no svei­katą. Dar bu­vo žadė­tos leng­va­tos įsi­gy­ti butą.
Bet Ze­no­nui už viską bu­vo ir yra svar­biau­sia tai, kad vai­kams, ro­dos, ne­pa­si­reiškė jo­kių svei­ka­tos su­tri­kimų. Pa­me­na, va­ka­ro­da­mas kar­tu su sto­vyk­lo­je dir­bu­siais me­di­kais girdė­jo jų per­spėjimą, kad Čer­no­by­lis did­žiau­sią lik­vi­da­to­rių svei­ka­tos duoklę pa­siims po 20–25 metų. Šian­dien rie­ta­viš­kis jau ga­li pa­tvir­tin­ti, kad jie ži­no­jo, ką ta­da pra­na­ša­vo.

Pa­mirš­ti ir ne­rei­ka­lin­gi

Vi­si, kam te­ko sun­ki lik­vi­da­to­riaus da­lia, šiuo me­tu yra ne­pel­ny­tai pa­mirš­ti. Tar­si ne­rei­ka­lin­gi. Jau ku­ris lai­kas čer­no­by­lie­čių rei­ka­lai ati­duo­ti Lie­tu­vos gy­ven­tojų ge­no­ci­do ir re­zis­ten­ci­jos ty­ri­mo cent­ro ži­nion.
Vald­žia šiuos žmo­nes pri­si­me­na tik prie­š rin­ki­mus, bet tik trum­pam. Jei su­ge­bi įro­dy­ti, kad bu­vai Čer­no­by­ly­je, ga­li gau­ti šio­kią to­kią prie­moką prie pen­si­jos – bent vi­ta­mi­nams nu­si­pirk­ti. Bet tam rei­kia pa­teik­ti ka­rinį bi­lietą. O jų žmonės ne­be­tu­ri, tad ten­ka vers­ti ar­chy­vus. Kai galų ga­le tą bi­lietą su­si­ran­di, ta­da jį rei­kia iš­vers­ti į lie­tu­vių kalbą, pa­tvir­tin­ti, pa­teik­ti, įro­dy­ti. Dėl to dau­ge­lis bu­vu­sių čer­no­by­lie­čių ir tos men­kos prie­mo­kos ne­gau­na.
Plungė­je kurį laiką veikė Čer­no­by­lio ava­ri­jos pa­da­ri­nių lik­vi­da­to­rių vi­suo­me­ninė or­ga­ni­za­ci­ja, bu­vo šio­kia to­kia užuovė­ja šiems bend­ro li­ki­mo žmonėms. Kurį laiką Ze­no­nas jai va­do­va­vo, o kai Rie­ta­vas at­si­skyrė nuo Plungės, ta­po rie­ta­viš­kių or­ga­ni­za­ci­jos pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­ju.
Rie­ta­ve ši or­ga­ni­za­ci­ja vie­ni­jo 16 as­menų. Pas­ku­tinė di­desnė ak­ci­ja pri­si­min­ti čer­no­by­lie­čius su­reng­ta prie­š de­šimt metų. Ta­da Sa­vi­val­dybė nu­vežė į sos­tinę pa­minė­ti dvi­de­šimt pen­ke­rių metų Čer­no­by­lio ava­ri­jos su­kaktį. Ta pro­ga Sei­mas šiems žmonėms žadė­jo auk­so kal­nus, tik iki šiol jų nie­kas taip ir ne­matė.
Čer­no­by­lio ava­ri­jos 35-ųjų me­ti­nių su­kak­ties pro­ga, siek­da­mas bent kiek pra­skleis­ti šį už­marš­ties šydą, „Že­mai­tis“ pa­si­da­lins ke­lių mūsų kraš­to žmo­nių, pri­si­dėju­sių prie ava­ri­jos pa­da­ri­nių lik­vi­da­vi­mo, pri­si­mi­ni­mais. Rie­ta­viš­kis Ze­no­nas Moc­kus – pir­ma­sis ra­ši­nių cik­lo „Likę už­marš­ty“ he­ro­jus.
 


Ava­ri­ja, apie ku­rią su­ži­no­jo­me pa­sku­ti­niai

Gražų saulėtą 1986 m. ba­land­žio sa­vait­galį smar­kiai pa­didė­ju­sios ra­dia­ci­jos foną pir­miau­sia už­re­gist­ra­vo Šve­di­jos ra­dia­cinės sau­gos tar­ny­ba. Ša­lis ėmė sku­biai tik­rin­ti sa­vo ato­mi­nes jėgai­nes, bet grei­tai bu­vo nu­sta­ty­ta, kad ra­dia­ci­ja at­skli­do iš ki­tur.
Šve­di­ja in­for­ma­vo ki­tas ša­lis. Spėji­mus, kad ava­ri­ja įvy­ko tuo­me­tinės So­vietų Sąjun­gos te­ri­to­ri­jo­je, kitą dieną pa­tvir­ti­no Prancū­zi­jos pa­ly­do­vo pa­da­ry­tos Čer­no­by­lio elekt­rinės nuo­trau­kos. Ta­da Ta­rybų Sąjun­gai ne­li­ko nie­ko ki­to, kaip pri­pa­žin­ti faktą apie įvy­ku­sią ava­riją. Per va­ka­rinę ži­nių pro­gramą „Vre­mia“ („Lai­kas“) apie įvy­kusį in­ci­dentą ta­ry­bi­nei liaud­žiai pra­neš­ta šykš­čia tuo­me­tinės ži­nių tar­ny­bos TASS in­for­ma­ci­ja.
Did­žiu­lis ra­dia­ci­jos de­be­sis nu­slin­ko link Šiaurės, dau­ge­lis Va­karų Eu­ro­pos ša­lių ėmėsi sku­bių prie­mo­nių sa­vo gy­ven­to­jams ap­sau­go­ti. Vo­kie­ti­ja užd­raudė iš­leis­ti į lauką vai­kus, sku­biai bu­vo kei­čia­mas smėlis vaikų žai­dimų aikš­telė­se, suau­gu­siems bu­vo liep­ta kuo ma­žiau pra­leis­ti lai­ko lau­ke, ger­ti jo­do tab­le­čių.
Pa­sau­lis pa­ni­ka­vo, o mes gy­ve­no­me įprastą gy­ve­nimą. Ne­ži­no­jo­me nei apie ava­ri­jos mas­tus, nei apie tikrąjį pa­vojų.
Il­gai ne­ras­ta spren­di­mo, kaip su­tvar­ky­ti ra­dia­ci­ja „al­suo­jantį“ bloką. Da­bar jis ap­gaub­tas spe­cia­liu gaub­tu, ku­ris pa­ti­ki­mai turėtų ap­sau­go­ti bent šimtą metų. Ko­kie tik­rie­ji Čer­no­by­lio ava­ri­jos pa­da­ri­niai gam­tai ir žmo­ni­jai, nie­kas tiks­liai ne­sus­kai­čia­vo, ir var­gu ar tai įma­no­ma.
At­ro­do, jau ge­ro­kai pri­mir­šo­me ava­riją – lyg jos ir ne­buvę. Kaip ir dau­gelio tų, siųstų ko­vo­ti su jos pa­da­ri­niais. Tam bu­vo mo­bi­li­zuo­ta maž­daug 600 tūkst. as­menų iš vi­sos Ta­rybų Sąjun­gos. Vi­si bu­vo pa­šauk­ti per tuo­me­ti­nius ka­ri­nius ko­mi­sa­ria­tus va­di­namų pra­tybų – at­lik­ti pa­reigą Tėvy­nei. Nie­kas ne­ži­no­jo, ka­da pa­šauks ir ku­riam lai­kui iš­veš. Lik­vi­da­to­riai – taip bu­vo pa­va­din­ti tie, kam te­ko da­lia at­si­dur­ti Čer­no­by­ly­je.